Search Results

Ar kada nors jautėte, kad jūsų viduje kažkas galingo veržiasi į paviršių, kad jūsų gyvenime kartojasi tam tikros situacijos, kurios tarsi nevaldomos, tarsi kažkokia nematoma likimo ranka stumtų jus į tuos pačius išgyvebimus, į tą patį skausmą, į tuos pačius scenarijus, į tuos pačius skausmus, o jūs, net ir stengdamiesi priešintis, vis tiek įsukami į tą patį ratą? Ar patyrėte tą keistą jausmą, kai atrodo, kad jūsų reakcijos, jūsų jausmai, jūsų sprendimai kyla ne iš jūsų sąmoningo pasirinkimo, o iš kažko didesnio, senesnio, stipresnio už jus pačius? Jei taip , tuomet labai tikėtina, kad esate susidūrę su archetipu. O jei tiksliau – su jo šešėline puse, su tamsia energija, kuri veikia ne tik jus asmeniškai, bet ir tarsi per jus prabyla kažkas daug senesnio – jūsų protėvių patirtys, visuomenės lūkesčiai, kolektyvinės žaizdos ir netgi visa žmonijos istorija. Archetipas nėra tiesiog kažkoks psichologinis terminas ar teorinis konstruktas. Tai gyva energija, galingas simbolinis modelis, kuris per visą žmonijos istoriją buvo atpažįstamas ir perduodamas per mitus, pasakas, legendas, dainas, ritualus, per pasąmonę, sapnus ir net kūno pojūčius. Archetipai veikia kaip šablonai, kurie formuoja mūsų elgesį, jausmus, troškimus ir netgi mūsų pasaulio suvokimą. Jie tarsi nematomi žemėlapiai, pagal kuriuos mes orientuojamės gyvenime. Pavyzdžiui, Motinos archetipas gali būti švelnus, globojantis, mylintis, tačiau jo šešėlinė pusė – praryjanti, smaugianti, valdanti, nepaleidžianti. Kario archetipas – gali suteikti drąsos, ryžto, bet šešėlyje jis tampa destruktyvus, smurtaujantis, kerštingas. Vaiko archetipas – gyvybingas, tyras, kūrybingas, bet šešėlyje – bejėgis, aukos vaidmens įkalintas, nuolat ieškantis gelbėtojo. Ir štai čia slypi esmė: šešėliniai archetipai atsiranda tada, kai natūrali, gyvybinga mūsų energija yra užblokuojama ar sustabdoma. Tai gali nutikti tiek vaikystėje, tiek jau suaugus, kai patiriame traumas, užtildymus, slopinimus, neišsakytas baimes, kai mūsų emocijos yra užgniaužiamos, o prigimtiniai poreikiai – atmetami ar pasmerkiami. Toks emocinis slopinimas kaupiasi viduje, ir ta energija, kuri galėtų tarnauti kūrybai ar augimui, lieka įstrigusi šešėlyje , įgaudama tam tikro šešėlinio archetipo formą. Tuomet archetipas pradeda veikti iš šešėlio,- iš pasąmonės, kur jis auga, stiprėja, kol vieną dieną, dažniausiai netikėtai iškyla į paviršių ir perima kontrolę – jis kalba mūsų balsu, galvoja mūsų mintimis, juda mūsų kūnu, tačiau jo tikslas nėra mūsų gerovė – jis veikia iš senų, užstrigusių modelių. Carl Gustav Jungas, šveicarų psichiatras, psichoanalitikas, pirmasis įvardino tai, ką kiti tik jautė, bet nedrįso įvardyti. Kad žmogaus pasąmonė yra ne vien tik asmeninė, kad ji nėra uždara, izoliuota, kad ji nėra tik mūsų vaikystės traumų ar patirčių saugykla, bet kad kiekvieno žmogaus pasąmonėje gyvena kolektyvinė pasąmonė – bendras, visiems žmonėms priklausantis sluoksnis, tarsi nematoma srovė, tekanti per kartas, per laikmečius, per kultūras, per žmonijos istoriją, ir kad būtent šioje kolektyvinėje pasąmonėje slypi archetipai: tie pasikartojantys simboliai, vaizdiniai, istorijos, pasakojimai, kurie keliauja per tūkstančius metų, kurie atsikartoja pasakose, mituose, legendose, dainose, sapnuose, mūsų pojūčiuose, mūsų kūnuose ir net mūsų ligose. Jungas teigė, kad archetipai lyg senoviniai modeliai ar prigimtinės programos, įrašytos į mūsų psichikos „kietąjį diską“, lyg nematomi kodai, pagal kuriuos mes reaguojame, mylime, bijome, svajojame, kovojame, atsitraukiame, o kartais net ir nesuprantame, kodėl tai darome, nes tai nėra tik mūsų asmeninės istorijos klausimas, o daug platesnis, daug gilesnis, daug senesnis dalykas, ateinantis iš kolektyvinės žmonijos atminties, iš protėvių balsų, iš senų pasakų, kurias girdėjome dar vaikystėje, iš pasikartojančių motyvų, kurie mus veikia, net jei mes jų nepastebime. Jungas teigė, kad Motinos, Kario, Išminčiaus, Moteriškumo ir Vyriškumo simboliai, pasirodantys mūsų sapnuose, vaizduotėje, baimėse, troškimuose, skausmuose ir net kūno pojūčiuose, yra energiniai laukai, kurie veikia tarsi galingi magnetai – traukdami prie savęs tam tikrus išgyvenimus, žmones ar situacijas . Ir kad jie yra kolektyviniai, o ne asmeniniai – jie priklauso visai žmonijai, jie nepriklauso tik tau ar tik man. Kad jie yra mūsų visų bendras paveldas, per kurį mes esame sujungti į vieną didelį, gyvą tinklą. Jungas ypač daug dėmesio skyrė tam, ką jis vadino Šešėlio archetipu- tam pasąmonės sluoksniui, kuriame slepiasi viskas, ko mes nenorime matyti, viskas, ką mes išstumiame, ko gėdijamės, ką slėgiame – mūsų baimės, mūsų pykčius, mūsų gėdas, mūsų kaltės jausmą, mūsų neapykantą, mūsų nepasitikėjimus, mūsų skausmus, visa tai, ką mes bandome nustumti į tamsą, o kai bandome tą daryti, Šešėlis tik stiprėja, auga, kaupiasi, ir vieną dieną, netikėtai, per kažkokią situaciją ar santykį, iškyla į paviršių. Ir mes patys nustembame, kiek daug ten užspausta, kiek daug ten nugrūsta, kiek daug ten užgniaužta. Jungas teigė, kad jei nori tapti pilnaverčiu žmogumi, jei nori būti sąmoninga būtybe, tu turi pažvelgti į savo Šešėlį ir tu turi jį priimti. Nes tik tada, kai mes susiduriame su savo tamsa, mes galime pažinti savo tikrąją šviesą. Ir Jungas nebuvo vienintelis, kuris tyrinėjo archetipus. jo idėjos tapo atspirties tašku daugeliui kitų kūrybingų ir drąsių mąstytojų. Jie ne tik pratęsė jo darbą, bet ir praplėtė archetipų pasaulį, įnešdami į jį naujų spalvų, gyvybės ir šiuolaikinių įžvalgų.. >Joseph Campbell, garsus mitologas, remdamasis Jungo teorijomis, tyrė herojaus kelionę, tą universalų modelį, kuris atsikartoja visose pasaulio kultūrose, pasakose, legendose, filmuose, knygose – kad kiekvienas žmogus, net pats to nežinodamas, gyvena herojaus kelionę, kurioje turi įveikti kliūtis, patirti nuosmukio skausmą, atsinaujinti ir sugrįžti į pasaulį stipresnis. >Clarissa Pinkola Estés, psichoanalitikė, savo garsioje knygoje „Bėgančios su vilkais“, tyrinėjo moteriškus archetipus, kalbėjo apie moters laukinę, instinktyvią prigimtį, apie tai, ką mes – moterys – pamiršome, bet kas vis dar alsuoja mūsų kraujyje, mūsų sapnuose, mūsų kūnuose. >James Hillman, archetipinės psichologijos kūrėjas, sakė, kad archetipai nėra tik mūsų vidinės dalys – jie yra gyvos, mitinės jėgos, kurios kviečia mus į dialogą, kurios nori būti išgirstos, kurios kviečia mus ne tik suprasti save, bet ir susijungti su pasauliu. Archetipai- nėra tik teorija Ir štai čia slypi visos šios žinios grožis,- kai tu supranti, kad archetipai nėra tik teorija, kad tai – gyva energija, kuri teka per tave, per mane, per mūsų protėvius, per žmonijos istoriją, tu pradedi matyti pasaulį kitaip. Tu pradedi jausti, kad tu esi didesnio audinio dalis, kad tu esi susijęs su kažkuo daug platesniu. Kad tavo vidiniai išgyvenimai yra ne tik tavo, kad tavo sapnai, tavo baimės, tavo troškimai yra dalis bendros žmonijos patirties, Jie kyla iš gilesnio sluoksnio, kur susitinka visos žmonijos istorija. Tavo vidiniai išgyvenimai – tai atgarsiai to, ką jautė tūkstančiai prieš tave. Ir kai tu pažįsti savo archetipus, kai drįsti pažvelgti į akis savo Šešėliui, kai paleidi senas, sustingusias energijas, tu ne tik gyji pats. Tu gyji už savo tėvus, už protėvius, už tuos, kurių skausmas taip ir liko neįvardintas, neatlieptas. Tuomet tu tampi gyvu kanalu, per kurį teka ne tik tavo gyvenimo jėga, bet ir senoji žmonijos išmintis. Tu tampi šviesos nešėju tamsoje, ir per tave pasaulis ima keistis. Kokios terapijos tinka darbui su Archetipų šešėline energija? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienu žodžiu, nes archetipai tai ne kažkas, ką galima tiesiog „pašalinti“, kaip dulkes nuo stalo. Tai yra gilūs, sudėtingi vidiniai modeliai ir emociniai pėdsakai, susiję su mūsų pasąmone, asmenine bei kolektyvine patirtimi. Todėl darbas su jais reikalauja jautraus, nuoseklaus ir giluminio terapinio proceso. Archetipai yra kolektyvinės pasąmonės dalis, jie veikia per mus, per mūsų protėvius, per mūsų kūnus, per mūsų sapnus, ir jų esmė – ne ištrinti juos, o juos transformuoti, perrašyti jų poveikį, išlaisvinti save nuo to, kaip jie mus užvaldė, kaip jie mus riboja, kaip jie mus stingdo. Todėl klausimas nėra „kaip pašalinti archetipą“, o kaip išmokti su juo dirbti, kaip jį atpažinti, kaip jį paleisti ir integruoti jo energiją į savo gyvenimą taip, kad jis tarnautų tau, o ne valdytų tave. Tinkamos terapijos: Archetipinė psichologija (James Hillman kryptis). Tai terapija, kuri tiesiogiai dirba su archetipais, juos atpažįsta, įvardina, leidžia jiems „prabilti“, juos piešia, rašo, išgyvena per vaizduotę – tai darbas, kur ne bandai pašalinti, o bandai suprasti, kas per jėga tave veikia, ir atskirti save nuo jos. Ši terapija moko, kad archetipai yra mitinės jėgos, kurios siekia tavo dėmesio, tavo dialogo, o ne kovos su tavimi. Jungo analizė (Analitinė psichoterapija) – tai kelionė į pačius sielos pamatus. Tai ne paviršinis ištaisymas, o leidimasis gilyn – į simbolius, sapnus, pasąmonės gelmes. Per šį darbą tu eini prie šaknų: prie kolektyvinės pasąmonės, prie protėvių traumų, prie savo vidinio Šešėlio. Tai lėtas, bet nepaprastai galingas procesas – ne tam, kad tiesiog „pašalintum“ savo Šešėlį, bet tam, kad jį išgirstum, pamatytum, pripažintum ir paleistum. Jei trokšti dirbti su pačiais giliausiais archetipiniais klodais, tai – kelias, kuris veda ne į paviršių, o į pačią esmę. Į tą vietą, kur tavo asmeninė istorija susilieja su visos žmonijos atmintimi. Somatinė terapija (Kūno terapija). Labai svarbu suprasti, kad archetipai gyvena kūne – jie nėra tik vaizdai galvoje, jie pasireiškia kaip sunkumas krūtinėje, pykinimas, dusulys, įtampa pilve, šaltis rankose, todėl vien proto darbo dažnai nepakanka. Somatinė terapija – tai darbas, kai per kūno pojūčius, kvėpavimą, vibracijas, energijos srautus tu paleidi archetipų sukeltus blokus, atlieki emocinių, fizinių traumų paleidimą. Archetipas, kaip energija, palieka pėdsakus kūne, ir somatinė terapija padeda išrauti jų šaknis ne tik galvoje, bet ir ląstelėse. EMDR terapija (traumų paleidimui) Kai archetipas atrodo tarsi įstrigęs – dėl traumos, pasikartojančių baimių, gėdos ar atmetimo – EMDR (akių judesiais grįsta terapija) padeda pajudinti šią užstrigusią energiją. Ji tarsi „išskalauja“ nervų sistemoje įstrigusias emocines programas, kurios neleidžia tau judėti pirmyn. Tai labai veiksmingas metodas, kai jauti, kad kažkuris archetipas nuolat grąžina tave į tą pačią istoriją – ypač jei jaučiasi gilesni sluoksniai: vaikystės traumos ar net protėvių patirtys, kurios lyg nematomos gijos įsipynusios į tavo vidinį pasaulį. Šamaninė terapija (sielos grąžinimas, energijos išlaisvinimas arba Soul Retrvieval) . Kartais archetipas yra tokia stipri, beveik „užkeikta“ energija, kad reikia dirbti su gilesniais, transpersonaliniais lygmenimis. Ir čia padeda šamaninė praktika, kur per simbolius, keliones į pasąmonės pasaulį, „dvasinę chirurgiją“ gali grąžinti atgal asmenines sielos dalis, kurios buvo prarastos arba užvaldytos tamsių jėgų. Tai darbas, kuris jungia kūną, dvasią, ir energiją ir jis labai tinka, kai jauti, kad tai, kas tave laiko, yra ne tik tavo dalis, bet ir kažkas, kas atėjo iš anapus, iš protėvių, iš senų giminės istorijų, iš kolektyvinio skausmo lauko. Kvėpavimo terapija (Breathwork). Kai archetipinė energija užrakina tave, kai jautiesi lyg užgniaužtas, lyg negalintis įkvėpti, kai tamsa užspaudžia krūtinę, kvėpavimo terapija tampa šviesos raktu, kuris atveria tą užrakintą energiją. Gilus, sąmoningas kvėpavimas padeda pralaužti užstrigusias programas, išlaisvina emocijas, paleidžia baimę, išneša užstrigusią energiją iš kūno. Ką pasirinkti? Jeigu jaučiate, kad jūsų archetipas labai stiprus, labai užvaldantis ir įtraukiantis, labai praryjantis, tuomet geriausias būdas būtų jungti kelias terapijos kryptis: Jungo analizę, – kad pamatyti archetipus ir jų veikimo modelius. Somatinę terapiją, – kad paleisti energiją iš kūno. EMDR – kad išjudinti traumas, kurios laiko archetipą. Šamaninę praktiką – kad atkurti sielos vientisumą, jei jaučiatės išskaidytas/a. Kvėpavimą – kad praleisti šviesą per save. Archetipinė energija negali būti pašalinta. Ji gali būti tik transformuota į pozityvią energiją. Archetipas – tai ne priešas, o pamoka, iššūkis. Archetipinė energija negali būti pašalinta. Ji negali būti sunaikinta, ištrinta ar išstumta, nes ji yra tavo psichikos dalis – sena, stipri, kartais chaotiška, bet kupina gyvybės potencialo. Tai ne priešas, kurį reikia įveikti, o jėga, kuri laukia, kol bus pripažinta. Ši energija gali būti tik transformuota. Transformuota į šviesesnę, sąmoningesnę, gyvybę palaikančią savo formą. Kai su ja susiduri be baimės, kai nebėgi nuo jos, o ją pasitinki – ji pradeda keistis. Ji gali virsti sąmoningumu, vidine jėga, kūrybine galia, ramybe, savęs priėmimu ar net tarnyste kitiems. Viskas priklauso nuo to, kiek esi pasiruošęs iš tikrųjų matyti, jausti, priimti. Nes tai nėra sunaikinimas – tai augimas. Brandos procesas. Šešėlinio archetipo „pašalinimas“ iš tikrųjų reiškia jo perkeitimą. Jo grąžinimą iš pasąmonės į sąmonę – iš tamsos į šviesą. Tai ne tik vidinis išsilaisvinimas. Kai paleidi šešėlio naštą, tu paleidi ją ne tik iš savęs, bet ir iš tų, kurie buvo iki tavęs. Tavo gijimas tampa gijimu tavo giminės linijai. Kolektyvinei sąmonei. Pasauliui, kuris šaukiasi daugiau sąmoningų žmonių. Ir jei tu tai jauti, vadinasi esi pasiruošęs. Tavo kelias prasideda ten, kur tu atsisakai kovoti su savimi ir pasirenki savo atgimą. Hipnoterapijos vaidmuo Hipnoterapija yra viena iš galingiausių priemonių, kai kalbame apie archetipinių energijų paleidimą, perrašymą ir integraciją, nes hipnozės būsena tai raktas į pasąmonę. Tai kanalas į tą nematomą, paslaptingą pasaulį, kur archetipai gyvena, kur jie žmogų veikia, kur jie laiko jo energiją įkalintą, kur slypi jo giminės pasakojimai, baimės, gėdos, skausmai, o kartu jo jėga, jo potencialas ir jo išsilaisvinimas. Hipnoterapija yra tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp žmogaus asmeninės istorijos ir kolektyvinės patirties, tarp to, ką žmogus žino apie save, ir to, ką tik jaučia, bet dar negali įvardinti. Kaip hipnoterapija padeda paleisti archetipą? Hipnoterapijoje susiduriama su archetipu ne kaip su teorija, o kaip su gyvu reiškiniu – intensyvia, dažnai slopinta vidine jėga. Jis nebesislepia tarp eilučių, emocijų ar nesuprantamų sapnų – jis tampa matomas, apčiuopiamas, suprantamas. Kai žmogus patenka į gilesnę sąmonės būseną, archetipas gali iškilti kaip figūra, kaip balsas, kaip jėga, kuri buvo šalia visą gyvenimą. Tai gali būti gniuždanti Motinos figūra, kuri reikalavo būti gera, tobula, nenuilstanti. Gali būti Karys, kuris vertė kovoti net tada, kai reikėjo ilsėtis. Gali būti vidinis Teisėjas, kuris viską kritikavo ir niekada neleido sustoti. Šiame procese žmogus susitinka su ta jėga, išklauso ją, pradeda suprasti jos funkciją. Tik per šį susitikimą gali pradėti vykti paleidimas. Ne per logiką, o per gilų supratimą, kad ta figūra tarnavusi senam skausmui, dabar gali atlikti kitą vaidmenį. Hipnozėje tai, kas ilgai slėpėsi – šešėliniai archetipai, vidiniai balsai, senos jėgos gali būti perrašyta. Ne ištrinant, o pakeičiant. Hipnoterapijoje galima integruoti naują modelį ir paleidus tamsą, įrašyti į pasąmonę naują programą. Pavyzdžiui, jei šešėlinė Motina tave spaudė, ribojo, kritikavo, hipnozėje galima sukurti naują jausmą – švelnios, mylinčios, palaikančios vidinės Motinos archetipą, kuris tave maitina, kelia, saugo, įkvepia. Jei tave laikė Kario šešėlis – gal per stiprus, per šaltas, per agresyvus – gali integruoti Kario jėgą, bet be naikinimo, su širdimi, su sąmone. Hipnoterapijoje gali perrašyti „užstrigusias“ archetipines istorijas. Gali grįžti į tą „pirmąjį momentą“, kai tamsi energija prisijungė – gal vaikystėje, gal net per protėvius, gal per kitus gyvenimus – ir ten, tame taške, paleisti, perrašyti, grąžinti sau savo jėgą. Kodėl hipnoterapija tokia veiksminga? Nes archetipai gyvena ne sąmonėje, o pasąmonėje. Jie reaguoja ne į logiką, ne į racionalius paaiškinimus, o į vaizdinius, pojūčius, metaforas, emocijas – o būtent tai ir yra hipnozės kalba. Hipnoterapijoje tu įeini į tą „slenkstinę erdvę“, kurioje archetipai tampa matomi, apčiuopiami, kur tu gali su jais kalbėtis, juos matyti, juos paleisti, jų energiją perrašyti – taip, kad jie nebevaldytų tavęs, o taptų tavo pagalbininkais, tavo išminties šaltiniais, o ne kančios šaknimis. Kodėl tokį veiksmingą ir efektyvų darbą atliekanti hipnoterapija dažnai lieka „už kadro“? Kai žmonės pradeda kalbėti apie archetipus – apie jų poveikį, jų jėgą, jų užvaldytas gyvenimo sritis, dažniausiai pirmiausia į galvą ateina tie „klasikiniai“ keliai: Jungo analizė, archetipinė psichologija, mitologiniai tyrinėjimai, sapnų analizė, kūno terapijos. Tai yra kryptys, kurios buvo išsamiai išplėtotos, dokumentuotos, dažnai „pripažintos“ akademiniame pasaulyje. Todėl, kai kalbama apie archetipus, dažniausiai pirma išryškėja šios kryptys, nes jos yra labiau „įteisintos“, labiau žinomos, dažniau aptariamos knygose, seminaruose, teoriniuose mokymuose. Bet tai nereiškia, kad jos yra gilesnės ar efektyvesnės – tiesiog jos yra dažniau cituojamos. Hipnoterapija, nors ir ne mažiau galinga, yra dažnai nuvilnijanti lyg tylus potvynis ji veikia tiesiogiai per pasąmone. Tačiau kartais ją nuvertina arba ignoruoja, nes ji yra per daug galinga, per daug subtili, per daug greita, kad tilptų į akademinį, tradicinį rėmą. Hipnoterapija tai tylus ginklas prieš archetipus Ir štai čia slypi esmė: hipnoterapija iš tikrųjų yra viena iš galingiausių priemonių darbui su archetipais, bet ji dažnai neminima pirmose eilutėse, nes jos galia slypi ne teorijose, o tiesioginėje patirtyje, asmeniniame įsitraukime, kelionėje į savo vidinį pasaulį. Kai žmogus guli atsipalaidavęs, kai jo kvėpavimas lėtas, kai protas tampa ramus ir logika nurimsta, o kūnas tampa tarsi laivas, plaukiantis pasroviui, tada atsiveria durys į tą archetipinę erdvę, kurioje veikia jo Šešėliai: jo baimės, jo užstrigusios energijos, jo šeimos pasakojimai, ir būtent hipnozėje jis gali su jais susitikti akis į akį – be jokių teorijų ir be jokių filosofinių diskusijų. Hipnoterapija nėra „kalbėjimo ir paaiškinimo terapija“. Hipnoterapija yra transformacinė terapija . Ji nesistengia įrodyti, kodėl asmens archetipas toks, koks yra, ji ima ir daro be kalbų : ji padeda jį pamatyti, pajausti, patirti, paleisti jį transformuojant į kitą energiją. Jei nori tikros, gilios, realios, kūniškos ir emocinės transformacijos, o ne tik teorinio supratimo, hipnoterapija yra tavo kelias. Ji yra ne tik papildymas prie kitų terapijų – ji yra širdis, centras, šviesa archetipų darbo kelyje. ————— Jei šitas tekstas pažadino jūsų viduje atpažinimą, tai gali būti kvietimas giliau panagrinėti savo vidinį pasaulį – sustoti ir įsiklausyti į tai, kokie pasikartojantys simboliai, jausmai ar gyvenimo modeliai atsikartoja jūsų kelyje. Kartais užtenka vien stebėti – be analizės, be kovos, be noro kažką pakeisti – tiesiog pastebėti, įvardinti ir pajausti. Tai kvietimas atsitraukti nuo kasdienybės šurmulio ir įsiklausyti į savo sapnus, į kūno pojūčius, į mintis, kurios kartais užklumpa netikėtai, tarsi iš niekur, bet galbūt kalba senomis, giliomis pasąmonės kalbomis. Kiekvieno žmogaus kelias yra unikalus – ir kiekvienas vidinis atradimas tampa tarsi mažas žibintas, nušviečiantis mūsų kelią per paslaptingą žmogaus psichikos kraštovaizdį. Šaltiniai : • Campbell, J. (2008). The hero with a thousand faces (3rd ed.). New World Library. (Original work published 1949) • Estés, C. P. (1992). Women who run with the wolves: Myths and stories of the wild woman archetype . Ballantine Books. • Hillman, J. (1975). Re-visioning psychology . Harper & Row. • Jung, C. G. (1959). The archetypes and the collective unconscious (R. F. C. Hull, Trans.; 2nd ed., Vol. 9, Part 1). Princeton University Press. (Original work published 1934–1954) • Jung, C. G. (1964). Man and his symbols . Dell. • Carl Gustav Jung – „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ • Caroline Myss – „Šventosios sutartys“ Moksliniai straipsniai ir studijos • Sandra Naunčikienė – „Kolektyvinės pasąmonės atspindžiai“ Straipsnyje analizuojama, kaip kolektyvinės pasąmonės archetipai atsispindi literatūroje ir religijoje, remiantis Jungo teorijomis. Aptariami Dievo ir Savasties archetipai bei jų įtaka žmogaus psichikai. • Antanas Andrijauskas – „Trys psichoanalitinės teorijos: Freudas, Jungas, Lacanas“ Šiame darbe lyginamos trijų žymių psichoanalitikų teorijos, ypatingą dėmesį skiriant Jungo archetipų koncepcijai ir jos filosofinėms ištakoms. Analizuojama, kaip šios teorijos prisidėjo prie psichoanalizės raidos ir jos įtakos kultūrai. Papildomi šaltiniai • Leidykla „Mijalba“ – Straipsnis apie asmenybės archetipus Straipsnyje aptariama, kaip asmenybės archetipai padeda pažinti save, remiantis Caroline Myss knyga „Šventosios sutartys“. Pateikiami pavyzdžiai, kaip skirtingi archetipai veikia mūsų elgesį ir sprendimus. Archetipai gyvena ne sąmonėje, o pasąmonėje

Labai dažnai žmonės, ieškodami porų psichoterapeuto, galvoja: „Jeigu terapeutas neturi savo šeimos, tai kaip jis galės padėti mums?“ Atrodo natūralu, juk norisi tikėti, kad tas, kas jus veda, jau pats praėjo tą kelią. Bet ar tai iš tiesų būtina? Moksliniai tyrimai sako, kad ne, nebūtina. Terapijos sėkmę lemia ne tai, ar terapeutas turi ilgalaikius santykius. Svarbiausia yra tai, ar terapeutas moka klausytis, ar jis mato jus, ar jis gali sukurti jums saugią erdvę, kurioje galite būti savimi , net su savo skausmu, pykčiu ir savo abejonėmis. Kaip rodo tyrimai (Baldwin et al., 2007), vienas svarbiausių dalykų terapijoje yra terapinis ryšys: ar jaučiate, kad terapeutas jus priima, gerbia ir palaiko? Tai reiškia, kad terapeutas turi turėti tam tikras savybes: - Jis turi mokėti išklausyti. Ne tik sėdėti ir klausytis žodžių, bet išgirsti, kas slypi tarp eilučių,- tą neišsakytą ilgesį, tą užspaustą pyktį, tą tylą, kuri kartais pasako daugiau nei žodžiai. Jis turi sugebėti laikyti jums saugią erdvę. Jis nepuola spręsti, patarinėti ir nesako, ką „turėtumėte“ daryti ir ko ne. Jis neskuba jūsų išgelbėti, o tiesiog būna šalia, leidžia jums išjausti, leidžia jūsų skausmui būti, o jūs jaučiate, kad saugiau galite būti savimi ir kalbėti nerenkant žodžių. Jis yra atviras liudininkas jūsų istorijos, o ne kritikas. Nesvarbu, kokia bebūtų jūsų istorija, jis priima ją tokią, kokia ji yra, net jei ji labai skiriasi nuo jo paties gyvenimo. Ir viena labai svarbi gero terapeuto savybė: jūsų terapeutas moka atskirti savo patirtis nuo jūsų. Jis nekrauna ant jūsų savo gyvenimo pavyzdžių, neprojektuoja savo problemų į jūsų santykius. Jis mato jus ir jūsų kelią, jūsų klausimus, jūsų sumaištį jūsų asmeninį širdies skausmą ir padeda tai pamatyti jums pačiam/i. Kartais terapeutas, kuris pats yra patyręs netekčių, išdavysčių ar vienatvės, gali matyti giliau nei tas, kuris niekada nesusidūrė su sunkumais. Būtent tas, kuris pats ieškojo atsakymų, gali geriau suprasti, kaip jaučiasi tas, kuris jų vis dar ieško. Kai renkatės terapeutą, labai svarbu neapsiriboti tik tuo, ar jis turi „darną šeimą“. Gyvenimas yra daug platesnis už vieną šeimos modelį. Svarbiausia yra tai, ar terapeutas mato jūsų istoriją, ar jis gali išbūti su jūsų skausmu, ar jis sukuria jums saugumo jausmą sesijoje. Terapija nėra apie tai, ką terapeutas turi savo gyvenime. Terapija yra apie tai, ką jis gali duoti jums. Tai ne apie ji- tai apie jus. Kartais būtent tie, kurie patys atrodo netobuli, yra jautresni, supratingesni ir gali padėti jums daug daugiau nei tie, kurie demonstruoja savo „idealų“ gyvenimą. Rinkitės širdimi – ne pagal CV, ne pagal jo turimus asmeninius santykius, o pagal tai, kaip jūs jaučiatės su tuo žmogumi terapiniame santykyje. Ir leiskite sau ieškoti to, kas tinka jums ne kas atitinka pasaulį, ne jūsų terapeuto„idealą“, o žiūrėkite realiai ar jūs esate suprastas ir ar jūs gaunate atgalinį saugų ryšį. Neapsiribokite – yra daug jautrių, išmintingų terapeutų, kurie gali padėti, net jei jų gyvenimo istorija kitokia. ⸻ Šaltiniai : Baldwin, S. A., Wampold, B. E., & Imel, Z. E. (2007). The alliance in individual psychotherapy: A meta-analytic review. Psychotherapy Research, 17(3), 287–295. https://doi.org/10.1080/10503300701288942 Norcross, J. C., & Lambert, M. J. (2011). Evidence-based therapy relationships. In J. C. Norcross (Ed.), Psychotherapy relationships that work (2nd ed., pp. 3–21). Oxford University Press. Wampold, B. E., & Imel, Z. E. (2015). The Great Psychotherapy Debate: The Evidence for What Makes Psychotherapy Work (2nd ed.). Routledge.

Kodėl senovės žmonės alyvuogių aliejų laikė šventu ir ką su tuo turi Kristus? Krikščioniškas tikėjimas kupinas simbolių. Jie kalba tyliai, bet giliai. Vieni simboliai mums gerai pažįstami – kryžius, duona, vynas. Kiti – lyg užuominos, kurių prasmė atsiskleidžia tik pažvelgus atidžiau. Vienas iš tokių – alyvuogės ir alyvmedis. Šis vaisius, iš pirmo žvilgsnio kuklus, visoje Biblijoje užima ypatingą vietą. Bet jo ryšys su Jėzumi Kristumi – kur kas gilesnis nei galima pagalvoti. Getsemanė – alyvmedžių spaudykla, kurioje buvo “spaudžiama” širdis Naktį prieš savo suėmimą ir nukryžiavimą, Jėzus pasitraukė į Getsemanės sodą pasimelsti. Šis sodas buvo Alyvų kalno papėdėje – vieta, kur augo šimtmečius skaičiuojantys alyvmedžiai. Tačiau svarbiausia – žodis „Getsemanė“ iš aramėjų kalbos reiškia „alyvuogių spaudykla“. Tai ne sutapimas. Kristus toje vietoje išgyveno dvasinį spaudimą – „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ , sakė Jis savo mokiniams. Jis prakaitavo krauju, jautėsi apleistas, meldėsi, kad „tas taurės kartumas“ jį aplenktų. Kaip alyvuogė spaudžiama, kad iš jos tekėtų aliejus, taip Kristus tame sode buvo spaudžiamas iki dvasinių ribų. Iš Jo – kaip iš gyvos šventenybės – pradėjo tekėti tai, kas brangiausia: pasiaukojimas, meilė, atpirkimas. Alyvų aliejus – šventumo, patepimo ir Šventosios Dvasios ženklas Biblijos laikais alyvų aliejus buvo ne tik maisto produktas. Juo patepdavo karalius, pranašus, šventuosius daiktus. Patepimas reiškė pašventinimą, išrinkimą, Dievo artumą. Žodis „Kristus“ reiškia „Pateptasis“ (gr. Christos). Jėzus buvo pateptas ne aliejumi, o Šventąja Dvasia, bet simbolinė alyvų aliejaus reikšmė išlieka labai gili – tai gyvybės, gydymo, šviesos, Dvasios ženklas. Todėl, kai alyvuogių aliejus liejasi – tai primena Dievo prisilietimą. Tai primena Kristų. Ir kai Jis palietė žmones – reginčiuosius, ligonius, atstumtuosius – Jis tarsi lašino dvasinį aliejų: gydantį, apvalantį, mylintį. Mes – įskiepyti į alyvmedį Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo apie tikinčiuosius kaip laukines alyvmedžio šakeles, įskiepytas į kilmingą, stiprų medį – Dievo tautą. Tai vaizdingas palyginimas, reiškiantis, kad kiekvienas tikintysis tampa dalimi dvasinės gyvybės, augančios nuo senųjų šaknų – tikėjimo, sandoros, pažado. Šis vaizdinys parodo, kad tikėjimas Kristumi įaugina tikinčiuosius į bendrą medį, kur teka ta pati gyvybės sultis – meilė, gailestingumas, Dievo artumas. Spaudimas – ne pabaiga, o pradžia Alyvuogės nėra valgomos šviežios. Jos kartios, kietos. Jos turi būti subrendusios, išmirkytos, suspaustos, kad taptų valgomos arba kad iš jų išbėgtų aliejus. Šis procesas – spaudimas – nėra jų sunaikinimas. Tai perėjimas į jų tikrąją formą, tikrąją paskirtį. Taip ir mūsų gyvenime: kai patiriame spaudimą, skausmą, krizę – tai dar nereiškia pabaigos. Tai tai tik mūsų asmeninės „Getsemanės“ pradžia, iš kurios ims tekėti nauja šviesa, jėga, dvasinė išmintis. Todėl alyvuogė nėra tik vaisius. Ji – priminimas. Giliausia vertė gimsta ne tada, kai viskas lengva, bet kai žmogus lieka ištikimas tam, kas svarbiausia – savo tikėjimui, sąžinei, vidinei Tiesai arba Dievui, net kai tai kainuoja. Alyvuogių aliejus – ne tik simbolis, bet ir sveikatos šaltinis Alyvuogių aliejus svarbus ne tik biblinėje ar dvasinėje simbolikoje. Tai – vienas labiausiai moksliškai įvertintų sveikųjų riebalų , plačiai pripažintas šiuolaikinės medicinos ir mitybos specialistų. ———— Pagrindinės alyvuogių aliejaus naudos sveikatai: Širdies apsauga. Tyrimai rodo, kad alyvuogių aliejaus vartojimas mažina širdies ligų riziką, ypač dėl jame esančių mononesočiųjų riebalų, kurie padeda sumažinti „blogąjį“ cholesterolį (LDL) ir padidina „gerąjį“ (HDL). Šaltinis: Estruch, R., et al. (2013). Primary Prevention of Cardiovascular Disease with a Mediterranean Diet . New England Journal of Medicine , 368(14), 1279–1290. https://doi.org/10.1056/NEJMoa1200303 Priešuždegiminis poveikis. Alyvuogių aliejuje esantis oleokantalis veikia panašiai kaip ibuprofenas – mažina uždegiminius procesus organizme. Šaltinis: Beauchamp, G. K., et al. (2005). Phytochemistry: Ibuprofen-like activity in extra-virgin olive oil . Nature , 437, 45–46. https://doi.org/10.1038/437045a Antioksidacinis poveikis. Dėl gausių polifenolių ir vitamino E, alyvuogių aliejus padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir lėtiniu oksidaciniu stresu, kuris yra susijęs su senėjimu ir lėtinėmis ligomis. Šaltinis: Servili, M., et al. (2009). Phenolic compounds in olive oil: Antioxidant, health and organoleptic activities according to their chemical structure . Inflammopharmacology , 17(2), 76–84. https://doi.org/10.1007/s10787-008-8014-y Smegenų sveikata ir neuroprotekcija. Mokslininkai įrodė, kad alyvuogių aliejus gali padėti išsaugoti pažinimo funkcijas ir sumažinti Alzheimerio bei kitų neurodegeneracinių ligų riziką. Šaltinis: Martinez-Lapiscina, E. H., et al. (2013). Mediterranean diet improves cognition: the PREDIMED-NAVARRA randomized trial . Journal of Neurology, Neurosurgery & Psychiatry , 84(12), 1318–1325. https://doi.org/10.1136/jnnp-2012-304792 Gerina virškinimą. Alyvuogių aliejus padeda sureguliuoti virškinimą, palengvina tuštinimąsi, palaiko sveiką žarnyno mikroflorą. Šaltinis: Ríos-Covián, D., et al. (2016). Intestinal Short Chain Fatty Acids and their Link with Diet and Human Health . Frontiers in Microbiology , 7, 185. https://doi.org/10.3389/fmicb.2016.00185 Alyvuogių aliejus yra ne tik biblinis ir dvasinis simbolis, bet ir moksliškai pagrįstas sveikatos tiekėjas – palaikantis širdį, smegenis, virškinimą, kovojantis su uždegimu ir senėjimu. Šis aliejus nuo seno buvo naudojamas ir kūnui, ir sielai – o dabar mokslas patvirtina tai, ką žmonės jautė šimtmečius.

Kas yra emocijų slopinimas. Emocijų slopinimas yra sąmoningas arba nesąmoningas savo emocijų pripažinimo arba išreiškimo vengimas užslopinant savo emocijas ir jausmus .Taip gali būti dėka visuomenės reikalavimų, kultūros normų ar asmeninės žmogaus patirties, dėl kurios emocijų išreiškimas laikomas silpnumo požymiu. Emocijų nuslopinimas gali atrodyti kaip vienas iš būdų būdas savikontrolės išlaikymui, tačiau toks elgesys gali turėti labai rimtų negatyvių sveikatai pasekmių. Vienos didžiausių problemų, kurias sukelia emocijų slopinimas, yra padidėjęs ir ilgalaikis stresas, nerimas, baimės., nuolatiniai liūdesio ir beviltiškumo jausmai. Laikui bėgant dėl to gali atsirasti somatinių problemų,- galvos skausmai, nugaros ir pečių skausmai, virškinimo problemos, skausmas krūtinės srity, raumenų skausmai, lėtinis nuovargis ir išsekimas, miego sutrikimai, kvėpavimo problemos- dusulys arba sunkumas kvėpuoti, aukštas kraujospūdis ir silpna imuninė sistema. Be to, slopinamos emocijos gali sukelti depresiją, kai žmogus jaučiasi bejausmis ir atsiribojęs nuo savo jausmų. Emocijų slopinimas taip pat susijęs ir su savęs žalojimu. Žmonės gali nesąmoningai griebtis savęs žalojimo – tokių formų kaip pjaustymasis, tatuiruotės, auskarų ar kito kūno modifikavimo, – kaip būdo išlieti vidinę įtampą arba susigrąžinti kontrolės jausmą. Toks elgesys neretai suteikia trumpalaikį palengvėjimą, bet kartu palieka gėdos ar kaltės jausmą. Būtent šie jausmai dažnai tampa nauju impulsu žaloti save vėl – kad tik jų nejaustų. Taip įsuka skaudų, uždarą ciklą, iš kurio sunku išeiti be gilesnio vidinio išgirdimo. Dar viena rimta emocijų slopinimo pasekmė - žalingos priklausomybės. Norėdami numalšinti savo emocijas ir palengvinti vidinę įtampą, žmonės vietoje to, kad spręsti emocijų slopinimo įprotį, gali vartoti alkoholį, vaistus, narkotikus. Be savęs žalojimo ir priklausomybės, emocijų slopinimas gali sukelti problemų santykiuose. Dėl slopinamų emocijų gali kilti bendravimo ir intymumo sunkumų, nes žmonėms sunku išreikšti savo tikruosius jausmus. Dėl to santykiuose gali kilti nesusipratimų, konfliktų, žmonės gali emociškai nutolti vienas nuo kito. Be to, slopinamos emocijos gali sukelti savigarbos ir savivertės problemų: kai žmonės ignoruoja savo jausmus, jie gali pradėti manyti, kad jų emocijos nėra pagrįstos ar svarbios, todėl nesąmoningai sumažėja pasitikėjimas savimi ir savigarba. Kaip pakeisti emocijų slopinimo užburtą ratą. Hipnoterapija gali būti galinga priemonė, leidžianti įveikti emocijų slopinimą. Naudojant orientuotą atpalaidavimą ir sutelktą dėmesį, hipnoterapija padeda žmonėms pasiekti savo pasąmonę. Šis procesas leidžia saugioje ir kontroliuojamoje aplinkoje susidurti su slopinamomis emocijomis ir jas tyrinėti. Saugioje hipnozės transo erdvėje, žmonės gali suprasti savo emocijų slopinimo priežastis, pavyzdžiui, praeityje patirtas traumas ar įgytą elgesį, ir pradėti jas perdirbti hipnoterapijoje. Tai įgalina žmones pradėti efektyviai ir sveikai valdyti ir reikšti savo emocijas bet kokioje gyvenimo situacijoje. Hipnoterapija taip pat gali išmokyti naujų sveikų emocijų kontrolės būdų: emocinės savireguliacijos, streso valdymo ir sąmoningumo technikų. O išmokę šių įgūdžių, galima geriau valdyti savo emocijas jų neslopinant. Hipnoterapija taip pat skatina savęs pažinimą, padeda pažinti savo emocinius šablonus ir dirgiklius. O padidėjęs sąmoningumas gali padėti sąmoningai pasirinkti kaip reaguoti į iškilusias emocijas. Emocijų slopinimas gali lemti įvairias vidines ir išorines problemas – nuo nerimo, įtampos iki emocinio užstrigimo ar net kūno simptomų. Gera žinia ta, kad hipnoterapija kartu su EMDR terapija padeda švelniai pasiekti ir apdoroti užslopintas emocijas, suprasti jų kilmę ir išmokti sveikesnių būdų su jomis būti. Saugiose hipnozės sesijose atsiranda erdvė ne tik išgirsti save, bet ir sugrąžinti natūrų emocinį tekėjimą, kurio taip ilgai trūko. Terapija gali padėti pasiekti gilesnį emocinį stabilumą išsilaisvinti iš vidinių suvaržymų ir pradėti gyventi visavertiškesnį ir autentiškesnį.gyvenimą. —————————- Šaltiniai : Gross, J. J., & John, O. P. (2003). Individual differences in two emotion regulation processes: Implications for affect, relationships, and well-being. Journal of Personality and Social Psychology, 85(2), 348–362. https://doi.org/10.1037/0022-3514.85.2.348 Wenzlaff, R. M., & Wegner, D. M. (2000). Thought suppression. Annual Review of Psychology, 51, 59–91. https://doi.org/10.1146/annurev.psych.51.1.59 Pennebaker, J. W. (1997). Opening up: The healing power of expressing emotions. Guilford Press. https://www.guilford.com/books/Opening-Up/Pennebaker/9781572302381 Van der Kolk, B. A. (2014). The body keeps the score: Brain, mind, and body in the healing of trauma. Viking. https://www.penguinrandomhouse.com/books/227538/the-body-keeps-the-score-by-bessel-van-der-kolk-md/ Shapiro, F. (2017). Eye Movement Desensitization and Reprocessing (EMDR) therapy: Basic principles, protocols, and procedures (3rd ed.). The Guilford Press. https://www.guilford.com/books/EMDR-Therapy/Shapiro/9781462532766 Alladin, A. (2008). Cognitive hypnotherapy: An integrated approach to the treatment of emotional disorders. Wiley. https://www.wiley.com/en-us/Cognitive+Hypnotherapy%3A+An+Integrated+Approach+to+the+Treatment+of+Emotional+Disorders-p-9780470032473 Kai paleidi, atsiranda vietos gyventi

Kartais atrodo, kad mūsų viduje gyvena balsas, kuris tyliai šnabžda: „Ar aš tikrai pakankamas?“, „Ar mane pastebės?“, „Ar esu verta meilės?“. Kitu metu tas pats balsas garsiai nori įrodyti, ginčytis, įsitvirtinti tarp kitų. O kartais tiesiog tyliai susigūžiame, nes bijome būti nesuprasti. Kai sakome „didelis ego“, dažnai turime omenyje perdėtą savęs sureikšminimą, savanaudišką požiūrį, kartais norą dominuoti. Kai kalbame apie „mažą ego“, dažnai matome perdėtą nuolankumą, savęs menkinimą, baimę išsakyti nuomonę. Didelis ego: dažnai pasireiškia konkurencija, ginčais, nuoskaudomis, noru būti „aukščiau“ už kitus. Mažas ego: pasireiškia savikritika, savigrauža, nuolankumu, sunkumu išsakyti savo poreikius. Pagal Froidą,- ego yra tarsi diplomatas – jis bando patenkinti mūsų norus (id), bet taip, kad nebūtų pažeistos moralės normos (superego). Tai vidinis balsas, kuris padeda mums išlaikyti tapatumą, ginti save, siekti pripažinimo. Kartais jis tampa stiprus ir gynybiškas, kartais – trapus ir pažeidžiamas. Jis susijęs su savęs suvokimu, asmenybės tapatumu, noru apsaugoti save, gauti pripažinimą, jaustis reikšmingam. Ego dydis nėra blogas ar geras. Tai vidinė energija, kuri gali būti subalansuota arba išbalansuota: Per didelis ego gina save iš baimės prarasti, dažnai slepia pažeidžiamumą. Per didelis ego dažnai slepia vidinį pažeidžiamumą ir baimę būti nepakankamu. Vietoj atviro pripažinimo, kad jaučiamės nesaugūs ar nepasitikintys savimi, mes kartais pasirenkame per didelį pasitikėjimą savimi kaip apsauginį mechanizmą, kuris gali pasireikšti kaip arogancija, nenoras priimti kritiką ar nuolatinis poreikis būti teisiam. Vienas iš klasikinių eksperimentų, atskleidžiančių šį reiškinį, buvo atliktas psichologų Stephen Berglas ir Edward Jones 1978 m. Jie tyrė, kaip žmonės elgiasi, kai jaučia grėsmę savo savivertei. Eksperimento metu dalyviai sprendė užduotis ir gavo teigiamą grįžtamąjį ryšį, nepriklausomai nuo realaus pasirodymo. Vėliau jiems buvo pasiūlyta pasirinkti tarp dviejų vaistų prieš kitą testą: vienas turėjo pagerinti jų pasirodymą, kitas jį pabloginti. Įdomu tai, kad tie, kurie gavo sunkesnes užduotis ir jautėsi nesaugūs dėl savo gebėjimų, dažniau rinkosi vaistą, kuris galėjo pabloginti jų pasirodymą. Tai leido jiems turėti „pasiteisinimą“ galimam nesėkmei, taip apsaugant savo ego nuo galimo pralaimėjimo . Šis eksperimentas parodė, kad kai kurie žmonės renkasi elgesį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas – jie patys sau sukuria kliūtis, kad vėliau galėtų pasakyti: „Na, aš juk neturėjau šansų, todėl ir nepavyko“. Jie tai daro ne todėl, kad nori sau blogo, o todėl, kad labai bijo prarasti, prarasti įvaizdį, kad yra pakankami, protingi, geri. Kartais tas per didelis pasitikėjimas savimi, net arogancija, yra tik bandymas apsaugoti save nuo gilesnės baimės, nuo to jausmo, kad galbūt nesu pakankamas. Tai labai žmogiška. Mes visi norim būti vertinami, mylimi, pastebėti. Ir kartais, net patys to nepastebėdami, elgiamės taip, kaip išmokome , kad apsaugotume savo trapiausias vietas. Supratimas, kaip tai veikia mūsų gyvenime, padeda pamatyti, kas mus stabdo, ir po truputį išmokti rinktis švelnesnius, sveikesnius būdus būti su kitais ir su savimi. Dažnai pastebimas elgesys, kai per didelio ego išraiškos būdas yra per didelis pasitikėjimas savimi, kai žmogus pervertina savo sugebėjimus ir dažnai gina savo ego nuo “grėsmės” būti nepakankamu. Tai lyg psichologinis šarvas, kuris sako: “aš esu blogesnis, nei galbūt iš tikrųjų atrodau ir tai leidžia man išvengti baimės, kad būsiu pastebėtas kitų, kaip nepakankamai geras.“ Vieno tyrimo metu, atlikto 2018 m. ir vykusiame Hokaido, Kinijos ir Britų Kolumbijos universitetuose mokslininkai Michael Muthukrishna, Joseph Henrich ir kolegos siekė išsiaiškinti, ar per didelis pasitikėjimas savimi yra universalus žmonių bruožas, ar jis priklauso nuo užduoties pobūdžio ir aplinkybių. Tyrėjai sukūrė specialų metodą – „EGO“ (Elicitation of Genuine Overconfidence), leidžiantį tiksliau įvertinti, kiek žmonės pervertina savo gebėjimus skirtingose situacijose. Eksperimento alyviai buvo kviečiami atlikti įvairias užduotis, kurių metu jiems reikėjo spręsti logines, matematikos bei bendrųjų žinių klausimus. Po kiekvienos užduoties jie turėjo įvertinti, kaip gerai, jų manymu, jiems sekėsi, palyginti su kitais dalyviais. Kai kuriuose užduočių etapuose buvo pridėtos papildomos sąlygos – pavyzdžiui, galimybė gauti finansinį atlygį už gerus rezultatus. Tyrimo rezultatai parodė, kad per didelis pasitikėjimas savimi nėra universalus reiškinys – jis priklauso nuo užduoties pobūdžio ir paskatų. Pastebėta, kad kai kurie dalyviai buvo linkę pervertinti savo gebėjimus, ypač kai užduotys buvo sudėtingos arba kai buvo siūlomos finansinės naudos. Šis tyrimas atskleidė, kad per didelis pasitikėjimas savimi dažnai kyla kaip gynybos mechanizmas, padedantis išlaikyti teigiamą savęs įvaizdį esant nesėkmės rizikai. Kitaip tariant, per didelis pasitikėjimas savimi dažnai yra ne tik asmeninis bruožas, bet ir vidinio nesaugumo kaukė – būdas apsaugoti savo ego nuo galimo pralaimėjimo ar atstūmimo. Slėpimas vidinio nesaugumo yra labai dažna per didelio ego išraiška, kuri siekia apsaugoti trapų vidinį „aš“. Slėpimas vidinio nesaugumo dažnai sukuria žmogui perdėtą pasitikėjimą savimi, kad nereikėtų susidurti su skaudžia tiesa, kad žmogus galbūt nėra toks geras, kaip iš tikrųjų jaučiais gilumoje ir bijo, kad tiesa ir kritika sugriaus jo kruopščiai pastatytą savęs įvaizdį. Priešingai nuo didelio, mažas ego dažnai atsiskleidžia per pastovų savęs nuvertinimą, net kai žmogui objektyviai sekasi gerai. Žmogus gali manyti, kad jo pasiekimai yra atsitiktiniai, o ne jo įnešto darbo rezultatas. Tokiu būdu jis siekia apsisaugoti nuo galimos nesėkmės ar išorės ar savikritikos, iš anksto sumažindamas savo lūkesčius ir vertę. Mažas ego dažnai neleidžia emociškai augti, ginti savo ribų ar būti savimi- autentiškam sau. Mažas ego pasireiškia kaip vidinis balsas, kuris šnabžda: „Nesakyk per garsiai“, „Nesivelk į konfliktą“, „Nutilk, kad tik nebūtum atstumtas“. Tai ne tik kuklumas ar nuolankumas, tai gilesnis savęs blokavimas , kuris trukdo augti, ginti savo ribas ir būti autentišku sau. Žmogus su mažu ego dažnai vengia iššūkių, bijo nesėkmės, o kartais net sėkmės, nes tai gali pritraukti dėmesį, kurio jis jaučiasi visiškai nevertas. Žmogus gali atsisakyti galimybių, kurios galėtų atskleisti jo gebėjimus, bijodamas, kad nesugebės jų įgyvendinti tobulai. Tai yra savotiška apsauginė strategija, leidžianti išvengti galimo nusivylimo ar kritikos. Verta paminėti, kad didelis ego ir mažas ego, nors atrodo priešingi, turi bendrą tikslą – tai savotiška apsauginė strategija, padedanti išvengti galimo nusivylimo, kritikos ar atstūmimo. Elgesį, vedamą mažo ego tyrinėjo 2013 m. Utrechto universiteto psichologai Eddie Brummelman ir Brad Bushman. Jie nustatė, kad vaikai su žema saviverte, gavę perdėtą pagyrimą, pvz., „tu esi labai protingas!“, vėliau vengė imtis sudėtingesnių užduočių, bijodami neatitikti aukštų lūkesčių apie juos. Tai rodo, kad mažas ego gali skatinti nesąmoningą situacijų arba elgesio vengimą, tam, kad apsisaugoti nuo galimos nesėkmės. Kaip hipnoterapija gali padėti? Hipnoterapijos metu siekiama ne sunaikinti ego, o jį išgirsti, suprasti ir švelniai, saugiai transformuoti. Tai yra darbas su vidiniu pasauliu, kuriame ego išmoksta nesąmoningai reaguoti į gyvenimo situacijas su lankstumu, jautrumu ir brandumu. Hipnoterapija padeda ego tapti ne kietu skydu, kuris slepia baimę, o lanksčiu, išmintingu vidiniu balsu, kuris moka atsakyti į pasaulio iššūkius su natūraliu pasitikėjimu savimi, o ne su baime. Hipnoterapijos tikslas – padėti žmogui išmokti priimti save visą: su savo silpnumais ir stiprybe, su klaidomis ir pergalėmis, su baimėmis ir viltimimis ir tai daryti be gėdos, be kaltės, be pastovaus bandymo įrodyti savo vertę. Tai kvietimas leisti sau būti žmogumi, kuris nebijo būti matomas toks, koks yra. Hipnoterapija padeda išlaisvinti užspaustas emocijas, išmokyti žmogų atpažinti, kada jo reakcijos kyla iš baimės ar gėdos, o kada iš autentiškos vidinės stiprybės. Hipnoterapijos sesijose žmogus pradeda jausti, kad nereikia nuolat įrodinėti savo vertės ar slėptis už kaukių. Jis ima suprasti, kad užtenka būti tiesiog tokiu, koks yra. Ir kai grįžta į realų gyvenimą, į pokalbius, į kasdienes situacijas, pradeda pastebėti: kažkas keičiasi: žmonės lyg reaguoja į jį kitaip, jo santykiai su aplinkiniais tampa šiltesni, o bendravimas lengvesnis. O svarbiausia – jis pats jaučiasi laisviau, ramiau, labiau savimi. Tai mažų, bet labai svarbių ego pokyčių ženklas, kurio anksčiau gal net nebūtų pastebėjęs. Galiausiai, hipnoterapija padeda sukurti vidinį saugumo jausmą – kad ego galėtų būti lyg švelnus, bet tvirtas sargas, kuris saugo, bet nebijo parodyti trapumo, nebijo mylėti ir būti pažeidžiamas. Jei skaitant šį tekstą atpažįstate savyje tam tikrus ego bruožus, galbūt jums praverstų pagalba su hipnoterapijos specialistu. Darbas su diplomuotu, profesionaliai paruoštu hipnoterapeutu gali padėti geriau suprasti savo vidinį pasaulį ir atrasti ramesnę, labiau subalansuotą savęs versiją. Jei jaučiate, kad atėjo laikas švelniai ir saugiai pažvelgti į savo vidinius procesus – tiek gynybinius, tiek tuos, kurie trokšta augti, verta pagalvoti apie terapiją, kuri padės ieškoti atsakymus ir kurti naujus, sveikesnius būdus gyventi su savimi ir aplinkiniais. ———— Savirefleksijos klausimai. 1. Santykiai su kitais: - Kaip dažnai jaučiu poreikį įrodyti, kad esu teisus? Dažnai / Kartais / Retai / Beveik niekada - Kaip reaguoju, kai kas nors nesutinka su mano nuomone? Pykstu, ginčijuosi / Jaučiu įtampą, bet stengiuosi išklausyti / Kartais nusileidžiu / Priimu kaip galimybę augti - Ar man sunku pripažinti savo klaidas kitiems? Taip, sunku / Kartais / Ne, lengvai - Ar jaučiu pavydą, kai kiti gauna pripažinimą? Taip, dažnai / Retkarčiais / Beveik niekada - Ar jaučiuosi geriau už kitus, kai pasiekiu daugiau? Taip, jaučiu pasitenkinimą / Kartais pasididžiuoju / Ne, vertinu visus lygiai * 2. Savęs vertinimas: - Kaip dažnai galvoju apie savo įvaizdį – kaip atrodau, ką kiti galvoja apie mane? Labai dažnai / Kartais / Retai / Beveik niekada - Ar dažnai jaučiuosi nepakankamas arba priešingai – ypatingas, išskirtinis? Taip, jaučiu abu kraštutinumus / Dažniau jaučiu nepakankamumą / Dažniau jaučiuosi ypatingas / Nejaučiu tokių kraštutinumų - Ar leidžiu sau jaustis silpnam ar pažeidžiamam be gėdos? Labai sunku / Kartais leidžiu / Taip, galiu tai priimti * 3. Atsakomybės jausmas: - Ar prisiimu atsakomybę už savo klaidas, ar linkęs ieškoti kaltų kitur? Dažniausiai ieškau kaltų / Kartais pripažįstu klaidas / Dažniausiai prisiimu atsakomybę - Kaip dažnai jaučiuosi įskaudintas ar įžeistas kitų žodžių ar veiksmų? Dažnai / Kartais / Retai - Ar sugebu atsiprašyti nuoširdžiai, be pasiteisinimų? Sunku, dažnai ieškau pateisinimų / Kartais atsiprašau nuoširdžiai / Taip, galiu atsiprašyti atvirai ir be pasiteisinimų * 4. Emocinė reakcija: - Ar mano nuotaika stipriai priklauso nuo to, ar mane pagiria ar kritikuoja? Labai priklauso / Kartais priklauso / Beveik nepriklauso - Ar jaučiuosi laisvas būti savimi, ar bijau būti „netinkamas“? Dažnai bijau / Kartais prisitaikau / Jaučiuosi laisvas būti savimi - Ar mano vidinė ramybė priklauso nuo kitų žmonių reakcijų? Labai priklauso / Kartais priklauso / Ne, vidinė ramybė yra mano Rezultatai : - Jei atsakymuose dažnai kartojosi „dažnai“, „sunku“, „bijau“, tai gali reikšti, kad ego dažnai gina save iš baimės prarasti – jis tarsi per daug įsitempęs, stengiasi įrodyti savo vertę, slėpti trapumą. Tai dažnai pasireiškia kaip didelis ego – išorinis pasitikėjimas, kuris slepia vidinį nesaugumą. - Jei daug atsakymų buvo „kartais“, „priklauso nuo situacijos“, tai rodo, kad ego yra lankstus – kartais gina save, kartais atsipalaiduoja. Tai dažniausiai rodo, kad žmogus jau yra procese, ieškodamas balanso, ir gali toliau augti, stiprėti. - Jei atsakymuose dažniausiai buvo „retai“, „bijau“, „neprisiimu atsakomybės“, tai gali būti ženklas, kad ego yra silpnas, mažas: dažnai slepiasi, vengia iššūkių, bijo prisiimti atsakomybę. Tai gali trukdyti atskleisti tikrąją savo vertę, stabdyti emocinį augimą. Verta žinoti, kad nėra gero ar blogo ego, svarbiausia pastebėti, kaip jis veikia, ir, jei reikia, švelniai, saugiai padėti jam tapti brandesniu, drąsesniu ir ramesniu. ———————- Šaltiniai : Berglas, S., & Jones, E. E. (1978). Drug choice as a self-handicapping strategy in response to noncontingent success. Journal of Personality and Social Psychology, 36(4), 405–417. https://doi.org/10.1037/0022-3514.36.4.405 Brummelman, E., Thomaes, S., Overbeek, G., Orobio de Castro, B., Van den Hout, M. A., & Bushman, B. J. (2014). On feeding those hungry for praise: Inflated praise backfires in children with low self-esteem. Psychological Science, 25(3), 728–735. https://doi.org/10.1177/0956797613514251 Freud, S. (1923). The ego and the id. The Hogarth Press. (Original work published in 1923) Muthukrishna, M., Henrich, J., & Slingerland, E. (2018). Cultural evolution and the paradox of overconfidence. Nature Human Behaviour, 2, 331–338. https://doi.org/10.1038/s41562-018-0328-3 Švelnus vidinis Ego balansas

Įsivaizduokite, kad bandote pakeisti giliai įsišaknijusį įprotį ar emocinę reakciją bandydami ją perkalbėti – tarsi bandytumėte įtikinti išsigandusį vaiką nebijoti, naudojant vien tik logiką. Galite aiškinti, įrodinėti, netgi maldauti, tačiau baimė lieka. Nes ji gyvena ne logikos pasaulyje – o daug giliau, pasąmonėje. Ir būtent čia ateina į pagalbą hipnoterapija. Kol tradicinė psichoterapija dažnai pradeda nuo sąmonės – nagrinėjant mintis, siejant patirtis, skatinant refleksiją – hipnoterapija pasirenka kitą kelią. Ji kviečia protą į gilų atsipalaidavimą ir susitelkimą, apeina kasdienį sąmonės triukšmą ir pasiekia vidinį pasaulį, kuriame slypi automatinės reakcijos, įsitikinimai ir atmintys. Šioje erdvėje pokytis neturi kovoti su pasipriešinimu – jis tiesiog ima ir vyksta. Sąmonė tradicinėse terapijose gali bijoti pokyčių, laikytis už kontrolės ar pažįstamo skausmo. Tačiau hipnotiniame atsivėrimo būsenoje pasąmonė tampa imlesnė. labiau pasiruošusi paleisti tai, kas nebėra naudinga. Todėl ten, kur psichodinaminė psichoterapija gali užtrukti metus, o kognityvinė elgesio terapija (KET) – kelis mėnesius, hipnoterapija dažnai leidžia pasiekti pagrindinę problemos šaknį jau per kelias sesijas – kai kuriais atvejais net per pirmąjį susitikimą, jei klientas atviras ir pasiruošęs ir padeda protui sukurti naujas, sveikesnes kryptis, pasirinkimus ir elgesį. Dėl šio kryptingumo ir galimybės išlaisvinti užspaustas emocijas, gijimo tempas gali stebinti savo greičiu. Pats hipnoterapijos procesas dažnai yra lengvesnis ir trumpesnis. O reikalingų susitikimų kiekis – mažesnis. Tačiau galbūt galingiausias šio metodo aspektas yra tai, kad hipnoterapija leidžia tiesiogiai kalbėtis su vidiniu “aš” leidžiant sau perrašyti senus įsitikinimus, perrėminti skaudžius prisiminimus ir įtvirtinti naujus, stiprinančius pasiūlymus – ne per valią, o per vidinį susiderinimą. O kai pasikeičia pasąmonė – keistis pradeda ir visas gyvenimas. ———— Nuorodos: Barabasz, A., & Barabasz, M. (2000). Hypnotherapy: A handbook. American Psychological Association. Lynn, S. J., Kirsch, I., Barabasz, A., Cardeña, E., & Patterson, D. (2000). Hypnosis as an empirically supported clinical intervention: The state of the evidence and a look to the future. International Journal of Clinical and Experimental Hypnosis, 48(2), 239–259. Hammond, D. C. (2010). Hypnosis in the treatment of anxiety- and stress-related disorders. Expert Review of Neurotherapeutics, 10(2), 263–273. Yapko, M. D. (2012). Trancework: An introduction to the practice of clinical hypnosis (4th ed.). Routledge. Barrios, A. A. (1970). Hypnotherapy: A reappraisal. Psychotherapy: Theory, Research & Practice, 7(2), 2–7. https://doi.org/10.1037/h0088530 Pastaba dėl Barrios tyrimo:: Barrios 1970 m. paskelbtas tyrimas dažnai cituojamas dėl jo garsios išvados, kad hipnoterapija pasiekia 93% efektyvumą per 6 sesijas, palyginti su 38% efektyvumu per 600 sesijų klasikinėje psichoanalizėje ir 72% per 22 sesijas elgesio terapijoje. Nors šie skaičiai šiandien vertinami atsargiai dėl metodologinių apribojimų, tyrimas išlieka istoriškai reikšmingas iliustruojant hipnoterapijos greitį.

Kodėl senovės žmonės alyvuogių aliejų laikė šventu ir ką su tuo turi Kristus? Krikščioniškas tikėjimas kupinas simbolių. Jie kalba tyliai, bet giliai. Vieni simboliai mums gerai pažįstami – kryžius, duona, vynas. Kiti – lyg užuominos, kurių prasmė atsiskleidžia tik pažvelgus atidžiau. Vienas iš tokių – alyvuogės ir alyvmedis. Šis vaisius, iš pirmo žvilgsnio kuklus, visoje Biblijoje užima ypatingą vietą. Bet jo ryšys su Jėzumi Kristumi – kur kas gilesnis nei galima pagalvoti. 1. Getsemanė – alyvmedžių spaudykla, kurioje buvo “spaudžiama” širdis Naktį prieš savo suėmimą ir nukryžiavimą, Jėzus pasitraukė į Getsemanės sodą pasimelsti. Šis sodas buvo Alyvų kalno papėdėje – vieta, kur augo šimtmečius skaičiuojantys alyvmedžiai. Tačiau svarbiausia – žodis „Getsemanė“ iš aramėjų kalbos reiškia „alyvuogių spaudykla“. Tai ne sutapimas. Kristus toje vietoje išgyveno dvasinį spaudimą – „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ , sakė Jis savo mokiniams. Jis prakaitavo krauju, jautėsi apleistas, meldėsi, kad „tas taurės kartumas“ jį aplenktų. Kaip alyvuogė spaudžiama, kad iš jos tekėtų aliejus, taip Kristus tame sode buvo spaudžiamas iki dvasinių ribų. Iš Jo – kaip iš gyvos šventenybės – pradėjo tekėti tai, kas brangiausia: pasiaukojimas, meilė, atpirkimas. 2. Alyvų aliejus – šventumo, patepimo ir Šventosios Dvasios ženklas Biblijos laikais alyvų aliejus buvo ne tik maisto produktas. Juo patepdavo karalius, pranašus, šventuosius daiktus. Patepimas reiškė pašventinimą, išrinkimą, Dievo artumą. Žodis „Kristus“ reiškia „Pateptasis“ (gr. Christos). Jėzus buvo pateptas ne aliejumi, o Šventąja Dvasia, bet simbolinė alyvų aliejaus reikšmė išlieka labai gili – tai gyvybės, gydymo, šviesos, Dvasios ženklas. Todėl, kai alyvuogių aliejus liejasi – tai primena Dievo prisilietimą. Tai primena Kristų. Ir kai Jis palietė žmones – reginčiuosius, ligonius, atstumtuosius – Jis tarsi lašino dvasinį aliejų: gydantį, apvalantį, mylintį. 3. Mes – įskiepyti į alyvmedį Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo apie tikinčiuosius kaip laukines alyvmedžio šakeles, įskiepytas į kilmingą, stiprų medį – Dievo tautą. Tai vaizdingas palyginimas, reiškiantis, kad kiekvienas tikintysis tampa dalimi dvasinės gyvybės, augančios nuo senųjų šaknų – tikėjimo, sandoros, pažado. Šis vaizdinys parodo, kad tikėjimas Kristumi įaugina tikinčiuosius į bendrą medį, kur teka ta pati gyvybės sultis – meilė, gailestingumas, Dievo artumas. 4. Spaudimas – ne pabaiga, o pradžia Alyvuogės nėra valgomos šviežios. Jos kartios, kietos. Jos turi būti subrendusios, išmirkytos, suspaustos, kad taptų valgomos arba kad iš jų išbėgtų aliejus. Šis procesas – spaudimas – nėra jų sunaikinimas. Tai perėjimas į jų tikrąją formą, tikrąją paskirtį. Taip ir mūsų gyvenime: kai patiriame spaudimą, skausmą, krizę – tai dar nereiškia pabaigos. Tai tai tik mūsų asmeninės „Getsemanės“ pradžia, iš kurios ims tekėti nauja šviesa, jėga, dvasinė išmintis. Todėl alyvuogė nėra tik vaisius. Ji – priminimas. Giliausia vertė gimsta ne tada, kai viskas lengva, bet kai žmogus lieka ištikimas tam, kas svarbiausia – savo tikėjimui, sąžinei, vidinei Tiesai arba Dievui, net kai tai kainuoja. 5. Alyvuogių aliejus – ne tik simbolis, bet ir sveikatos šaltinis Alyvuogių aliejus svarbus ne tik biblinėje ar dvasinėje simbolikoje. Tai – vienas labiausiai moksliškai įvertintų sveikųjų riebalų , plačiai pripažintas šiuolaikinės medicinos ir mitybos specialistų. ———— Pagrindinės alyvuogių aliejaus naudos sveikatai: • Širdies apsauga. Tyrimai rodo, kad alyvuogių aliejaus vartojimas mažina širdies ligų riziką, ypač dėl jame esančių mononesočiųjų riebalų, kurie padeda sumažinti „blogąjį“ cholesterolį (LDL) ir padidina „gerąjį“ (HDL). Šaltinis: Estruch, R., et al. (2013). Primary Prevention of Cardiovascular Disease with a Mediterranean Diet . New England Journal of Medicine , 368(14), 1279–1290. https://doi.org/10.1056/NEJMoa1200303 • Priešuždegiminis poveikis. Alyvuogių aliejuje esantis oleokantalis veikia panašiai kaip ibuprofenas – mažina uždegiminius procesus organizme. Šaltinis: Beauchamp, G. K., et al. (2005). Phytochemistry: Ibuprofen-like activity in extra-virgin olive oil . Nature , 437, 45–46. https://doi.org/10.1038/437045a • Antioksidacinis poveikis. Dėl gausių polifenolių ir vitamino E, alyvuogių aliejus padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir lėtiniu oksidaciniu stresu, kuris yra susijęs su senėjimu ir lėtinėmis ligomis. Šaltinis: Servili, M., et al. (2009). Phenolic compounds in olive oil: Antioxidant, health and organoleptic activities according to their chemical structure . Inflammopharmacology , 17(2), 76–84. https://doi.org/10.1007/s10787-008-8014-y • Smegenų sveikata ir neuroprotekcija. Mokslininkai įrodė, kad alyvuogių aliejus gali padėti išsaugoti pažinimo funkcijas ir sumažinti Alzheimerio bei kitų neurodegeneracinių ligų riziką. Šaltinis: Martinez-Lapiscina, E. H., et al. (2013). Mediterranean diet improves cognition: the PREDIMED-NAVARRA randomized trial . Journal of Neurology, Neurosurgery & Psychiatry , 84(12), 1318–1325. https://doi.org/10.1136/jnnp-2012-304792 • Gerina virškinimą. Alyvuogių aliejus padeda sureguliuoti virškinimą, palengvina tuštinimąsi, palaiko sveiką žarnyno mikroflorą. Šaltinis: Ríos-Covián, D., et al. (2016). Intestinal Short Chain Fatty Acids and their Link with Diet and Human Health . Frontiers in Microbiology , 7, 185. https://doi.org/10.3389/fmicb.2016.00185 ———— Alyvuogių aliejus yra ne tik biblinis ir dvasinis simbolis, bet ir moksliškai pagrįstas gyvybės nešėjas  – palaikantis širdį, smegenis, virškinimą, kovojantis su uždegimu ir senėjimu. Šis aliejus nuo seno buvo naudojamas ir kūnui, ir sielai – o dabar mokslas patvirtina tai, ką žmonės jautė šimtmečius.

Vis dažniau susiduriame su atvejais, kai žmonės be klinikinio pasirengimo prisistato kaip klinikiniai hipnoterapeutai ir žada stebuklingus rezultatus. Toks reiškinys ne tik klaidina – jis žeidžia tuos, kurie ieško realios pagalbos Šiandien žmonės vis dažniau ieško alternatyvių terapijos metodų, padedančių įveikti stresą, nerimą ar kitus emocinius sunkumus. Vienas iš vis labiau populiarėjančių metodų – RTT (Rapid Transformational Therapy), kuris kai kuriose vietose klaidingai pristatomas kaip klinikinė hipnoterapija. Tačiau svarbu suprasti, kad RTT ir klinikinė hipnoterapija yra du skirtingi metodai, turintys skirtingus mokymo reikalavimus, mokslinius įrodymus ir pripažinimą sveikatos sektoriuje. Jeigu ieškote terapijos, paremtos medicininiais ir psichologiniais standartais, verta įsigilinti į esminius skirtumus, kad galėtumėte priimti informuotą sprendimą. Kas yra klinikinė hipnoterapija? Klinikinė hipnoterapija yra moksliškai pagrįstas metodas, naudojamas psichologijoje ir medicinoje siekiant padėti žmonėms spręsti įvairias emocines ir fizines problemas. Ji dažnai taikoma: • Nerimui, depresijai, fobijoms • Potrauminio streso sutrikimui (PTSD) • Lėtiniam skausmui ir migrenai • Miego sutrikimams • Psichosomatiniams sutrikimams. Klinikinė hipnoterapija yra pripažinta ir taikoma medicinos įstaigose, dažnai praktikuojama kvalifikuotų psichologų, psichoterapeutų ar gydytojų, turinčių specializuotą išsilavinimą. Klinikinės hipnoterapijos ypatybės: ✅ Moksliškai pagrįsta – patvirtinta klinikiniais tyrimais ir pritaikoma medicinos srityje. ✅ Pripažinta sveikatos organizacijų – naudojama gydymo įstaigose, psichologinėje ir psichoterapinėje praktikoje. ✅ Reikalauja oficialaus išsilavinimo ir licencijavimo – hipnoterapeutai dažnai turi psichologijos ar terapijos išsilavinimą ir laikosi profesinių etikos standartų . Klinikinė hipnoterapija remiasi mediciniškai ir psichologiškai pagrįstomis teorijomis bei metodikomis, kurios gali būti: • Įrodymais pagrįsta hipnozė, naudojama kartu su: • Kognityvine elgesio terapija (CBT) • Psichodinamine terapija • EMDR (kai kuriais atvejais) • Mindfulness pagrindu grįstais metodais • Įsišaknijusi psichologijos, neurobiologijos, elgesio mokslo žiniose • Gali būti derinama su medikamentiniu gydymu, kai tai daroma medicinos įstaigoje bendradarbiaujant su gydytojais Klinikiniai hipnoterapeutai: • Įvertina kliento būklę. • Parenka tinkamiausius metodus. • Nepritaiko hipnozės ten, kur ji kontraindikuotina (pvz., kai kurių psichozinių sutrikimų atvejais). • Laikosi profesinių ir etinių standartų. RTT praktikai dažniausiai: • Neatlieka išsamaus psichologinio įvertinimo. • RTT mokymuose nėra dėstoma, kaip atpažinti psichopatologijas, disociaciją ar kitas būkles, kuriose hipnozė gali būti netinkama ar pavojinga. • Naudojamas vienas ir tas pats standartinis metodas- šablonas visiems simptomams.: regresija → įsitikinimo identifikavimas → interpretacija → pokytį įtvirtinantis įrašas. Jis taikomas visiems klientams, nepritaikant metodikos individualiai. • Kontraindikacijos dažnai ignoruojamos. Dėl trumpo apmokymo ir klinikinės patirties stokos, RTT praktikams sunku atpažinti, kada hipnozė yra netinkama (pvz., kai yra psichozė, stipri disociacija, trauminės reakcijos). • RTT etikos standartai nėra formaliai įtvirtinti. • RTT nėra reglamentuojama pagal profesinius psichoterapijos ar sveikatos priežiūros standartus, - etika dažnai lieka paties praktiko sąmoningumo reikalas – nėra priežiūros institucijų, supervizijos ar licencijavimo reikalavimų, kaip būdinga klinikinėje hipnoterapijoje. • RTT neturi struktūruotos priežiūros sistemos. Skirtingai nei klinikiniai hipnoterapeutai, RTT praktikai nedirba su nuolatine supervizija ar klinikine priežiūra, nebent patys to ieško. Kas yra RTT? RTT (Rapid Transformational Therapy yra metodas, kurį sukūrė Marisa Peer. Tai kombinuota technika, apjungianti hipnozę, NLP (neurolingvistinį programavimą) ir psichoterapijos elementus (pvz: refresiją, vizualizaciją ir interpretaciją).. RTT yra uždara, standartizuota sistema – praktikai naudoja išmoktas struktūras, dažnai taikomas vienodai visiems klientams. RTT dažnai reklamuojama kaip „greitas sprendimas“ daugeliui emocinių sunkumų. Tas pats metodas- šablonas naudojamas tiems pat simptomas, kuriuos gydo klinikinė hipnozė. Tai nėra pripažinta kaip medicininė ar psichoterapinė praktika, todėl nėra reguliuojama klinikiniais standartais. RTT gali būti naudinga kai kuriems žmonėms, tačiau jos efektyvumas nėra įrodytas moksliškai, o kai kurie teiginiai apie jos poveikį gali būti perdėti ar nepatikrinti klinikiniais tyrimais. RTT ypatybės: ❌ Nepripažinta sveikatos organizacijų – nenaudojama ligoninėse, klinikose ar psichoterapiniuose centruose. ❌ Neturi moksliškai patvirtintų ilgalaikių rezultatų – nėra pakankamai tyrimų, įrodančių ilgalaikį poveikį. ❌ Mokymo trukmė trumpesnė nei klinikinės hipnoterapijos – dažnai siūloma per kelis mėnesius, o ne kelerius metus kaip klinikinė hipnoterapija. ❌Mokymai vyksta tik nuotoliniu būdu. ❌ Nėra suderinta su Nacionaliniais profesiniais standartais (NOS). RTT metodas yra sukurtas kaip atskira sistema, nesilaikanti šių standartų. ❌Nėra akredituota nepriklausomų Jungtinės Karalystės hipnoterapijos reguliavimo institucijų, kurios nustato CNHC reikalavimus. Kodėl rimtos organizacijos nepriima RTT specialistų? RTT nėra įtraukta į oficialias psichologijos ir medicinos organizacijas, tokias kaip: • British Psychological Society (BPS) – reguliuoja psichologų praktiką Jungtinėje Karalystėje. • American Psychological Association (APA) – viena svarbiausių psichologijos organizacijų pasaulyje. • National Health Service (NHS, UK) – naudoja tik įrodymais pagrįstas terapijas. • World Health Organization (WHO) – pripažįsta tik moksliniais tyrimais patvirtintas psichoterapijas. • Complementary and Natural Healthcare Council (CNHC) nepriima visiškai nuotolinio mokymo programų ir nereglamentuoja nuotoliniu būdu išmokytų praktikų. CNHC reikalauja, kad specialistai atliktų praktinius mokymus, atitinkančius Nacionalinius Profesinius Standartus (NOS). RTT to neatitinka. Tad kodėl šios organizacijos nepriima RTT? RTT neturi griežtų mokymo standartų  • Klinikinės hipnoterapijos specialistai mokosi kelerius metus, o RTT galima baigti per kelis mėnesius nuotoliniu būdu arba 5 dienas klasėje. Trūksta mokslinių tyrimų  • Klinikinė hipnoterapija, EMDR ir KET turi dešimtmečius mokslinių tyrimų, o RTT – ne. Nėra medicininės priežiūros ir reguliavimo  • Klinikinės hipnoterapijos specialistai dažnai dirba pagal sveikatos apsaugos etikos standartus, o RTT – savireguliuojama. Tai reiškia, kad RTT specialistai nepriklauso sveikatos priežiūros reguliuojamoms institucijoms, todėl jų praktikos kokybė gali skirtis nuo medicininės arba klinikinės hipnozės. Ką tai reiškia klientams? Jei organizacija, tokia kaip British Psychological Society arba NHS, nepripažįsta RTT, tai reiškia: ❌ RTT nėra laikoma moksliškai patikrintu terapijos metodu. ❌ RTT nėra pakankamai įrodymais pagrįsta, kad būtų naudojama klinikinėje aplinkoje. ❌ RTT specialistai neturi medicininio ar psichologinio reguliavimo, todėl jų praktikos kokybė nėra stebima pagal profesinius standartus. Išvada: RTT nėra klinikinė hipnoterapija ✅ Klinikinė hipnoterapija yra pripažinta, taikoma medicinoje ir paremta tyrimais. ❌ RTT nėra moksliškai patvirtinta ir nepripažinta sveikatos organizacijų. Jeigu ieškote profesionalios pagalbos nerimo, traumos ar panikos sutrikimams gydyti, rinkitės sertifikuotą klinikinį hipnoterapeutą ar psichoterapeutą: •• Patikrinkite specialisto mokymus ir licencijas. •• Būkite atsargūs su „greitais rezultatais“. Tikra terapija reikalauja laiko ir proceso. •• Rinkitės įrodymais pagrįstą terapiją, kad gautumėte geriausią įmanomą pagalbą. —————— Visi šaltiniai: Santraukos nuorodos: RTT ir Klinikinė hipnoterapija • Klinikinė hipnoterapija yra pripažinta ir įrodymais pagrįsta:  British Psychological Society (BPS) – Pripažįsta hipnoterapiją kaip veiksmingą metodą, kai ją taiko kvalifikuoti specialistai.           https://www.bps.org.uk American Psychological Association (APA) – Remia klinikinę hipnozę gydant PTSD, nerimą ir skausmo valdymą.           https://www.apa.org National Health Service (NHS, UK) – Naudoja hipnoterapiją medicinos srityje, tačiau reikalauja, kad ją taikytų kvalifikuoti specialistai.           https://www.nhs.uk CNHC (Complementary and Natural Healthcare Council) reikalauja, kad praktikuojantys specialistai: 1. Atliktų mokymo ir praktikos programą, kuri atitinka, mažiausiai, Nacionalinius Profesinius Standartus (National Occupational Standards) bei atitinkamos disciplinos pagrindinę mokymo programą. – Tiek RTT tiek kitų visiškai nuotoliniu būdu vykdomos kursų programos neatitinka CNHC reikalavimų. RTT 5 dienų intensyvūs mokymai klasėje, kurių metu dalyviai įgyja praktinių įgūdžių ir žinių nepakanka, kad atitiktų Complementary and Natural Healthcare Council (CNHC) reikalavimų:   https://www.nhs.uk • RTT nėra pripažinta kaip klinikinė terapija: World Health Organization (WHO)  – RTT nėra įtraukta į įrodymais pagrįstų terapijų sąrašą. https://www.who.int European Association for Psychotherapy (EAP)  – Nustato psichoterapijos standartus Europoje, tačiau RTT nėra įtraukta į patvirtintas terapijas.    https://www.europsyche.org BPS (British Psychological Society) – nepripažįsta RTT kaip moksliškai pagrįstos terapijos: https://www.bps.org.uk APA (American Psychological Association) – RTT nėra įtraukta į remiamas ar rekomenduojamas terapijas: https://www.apa.org NHS (UK nacionalinė sveikatos sistema) – RTT nėra įtraukta į jų patvirtintas ar naudojamas terapijas: https://www.nhs.uk CNHC (Complementary and Natural Healthcare Council): https://www.cnhc.org.uk RTT neatitinka CNHC reikalavimų, todėl RTT praktikai negali registruotis šioje organizacijoje. RTT taip pat nėra recenzuota moksliškai, neturi psichoterapinio statuso ir nėra integruota į klinikinę ar medicininę praktiką.   Pagrindiniai mokymo ir reguliavimo skirtumai: • Klinikinė hipnoterapija reikalauja kelerių metų studijų, medicininio ar psichologinio išsilavinimo ir priežiūros. • RTT mokymai gali būti baigti per kelis mėnesius ir ji nėra oficialiai reguliuojama. Medicinos darbuotojams skirti mokymai: • Klinikinės hipnoterapijos koledžai ir institutai siūlo specializuotus kursus gydytojams, slaugytojams, odontologams ir kitiems medicinos specialistams, kad jie galėtų saugiai ir efektyviai taikyti hipnoterapiją klinikinėje aplinkoje. Tarp pagrindinių mokymo institucijų, skirtų medicinos profesionalams, yra: • Britų klinikinės hipnozės draugija (BSMH) • Amerikos klinikinės hipnozės draugija (ASCH) • LCCH International (Londono klinikinės hipnozės koledžas). Šios organizacijos ne tik siūlo aukšto lygio mokymus, bet ir suteikia sertifikavimą medicinos specialistams, siekiantiems integruoti hipnozę į savo klinikinę praktiką. • RTT mokymai nėra pritaikyti gydytojams, slaugytojams ar kitiems sveikatos priežiūros specialistams, siekiantiems taikyti hipnoterapiją klinikinėje ligoninių praktikoje. ————— Palyginimo santrauka: RTT ir Klinikinė hipnoterapija 1. Ar pripažinta medicinos ir psichologijos institucijų?       Klinikinė hipnoterapija:       ✅ Taip  – APA, BPS, NHS ir CNHC pripažįsta klinikinę hipnozę.       RTT (Rapid Transformational Therapy)     ❌ Ne  – WHO, APA, NHS ir CNHC nepripažįsta RTT dėl dėl vykdomos kurso programos nuotoliniu būdu. 2. Ar paremta moksliniais tyrimais?       Klinikinė hipnoterapija:     ✅ Taip  – Patvirtinta klinikiniais tyrimais.       RTT (Rapid Transformational Therapy)      ❌Ne  – Nėra pakankamai recenzuotų mokslinių tyrimų. 3. Mokymosi trukmė      Klinikinė hipnoterapija:       ✅ Keleri metai, su priežiūra ir praktika       RTT (Rapid Transformational Therapy):       ❌Gali būti baigta per kelis mėnesius nuotoliu arba 5 dienas klasėje. 4. Ar apmokomi ir ar praktikuoja licencijuoti specialistai ?       Klinikinė hipnoterapija:        ✅ Taip – Dažniausiai psichologai, terapeutai ar gydytojai .      RTT (Rapid Transformational Therapy):        ❌ Ne – RTT neturi griežtų kvalifikacinių reikalavimų. 5. Ar naudojama ligoninėse, klinikose ir terapijos centruose?         Klinikinė hipnoterapija:        ✅ Taip         RTT (Rapid Transformational Therapy):        ❌ Ne Ar yra apmokymų skirtų medicinos darbuotojams? Klinikinė hipnoterapija:        ✅ Taip. RTT (Rapid Transformational Therapy):        ❌ Ne —————- Išvada : RTT nėra klinikinė hipnoterapija – ji neturi mokslinio pagrindimo, ilgalaikių tyrimų ir nėra pripažinta svarbiausių sveikatos priežiūros organizacijų.   Ką daryti klientams? ••  Pasitikrinkite terapeuto kvalifikaciją ir mokymus. •• Klausykite, ar metodas yra pripažintas psichologijos ir medicinos bendruomenėje.. •• Venkite terapijų, kurios žada „stebuklingus rezultatus“ vos per kelias sesijas. RTT mokymosi sistema leidžia žmonėms praktikuoti be aiškiai reglamentuotos kvalifikacijos. Rinkdamiesi terapeutą, būkite atsargūs Ttikrindami terapeuto išsilavinimą., vadovaukitės ne pažadais, o patikimais įrodymais ir profesionalumu. Verta pasidomėti apie jo kvalifikacija, mokymosi sistemą ir ar metodas turi mokslinį pagrindą. Šaltiniai :  • British Psychological Society (BPS) apie hipnoterapijos taikymą: https://www.bps.org.uk  • American Psychological Association (APA) apie hipnozę medicinoje: https://www.apa.org/ :  • European Association for Psychotherapy (EAP) apie psichoterapijos standartus: https://www.europsyche.org  • World Health Organization (WHO) apie įrodymais pagrįstą psichoterapiją: https://www.who.int  • National Health Service (NHS, UK) apie hipnoterapijos taikymą: https://www.nhs.uk • Complementary and Natural Health Council (CNHC) apie šios organizacijos reikalavimus registracijai:    https://www.cnhc.org.uk

Kai kurie pasirinkimai gyvenime atrodo visiškai natūralūs – troškimas tobulėti, apsupti save įkvepiančiais žmonėmis ir priklausyti jų būriui. Atrodo logiška norėti būti tarp tų, kurie daugiau pasiekę, turi aiškią kryptį ir geba įkvėpti. Tačiau kartais po šiuo troškimu slypi ne tik noras augti, bet ir švelnus, ne visuomet atpažintas ilgesys būti priimtam. Žmogus gali net nepastebėti, kaip viduje kyla nematomas impulsas ieškoti tų, kurie atrodo reikšmingesni – tarsi norint ne tik mokytis iš jų, bet ir pasijusti šalia jų vertingesniu. Tai nėra vien paprastas noras mokytis ar tobulėti. Dažnai tai kyla iš gilesnio troškimo būti matomam, priimtam ir įvertintam. Tarsi šalia esančių žymių žmonių sėkmė galėtų „uždengti“ vidinį savęs nepakankamumo jausmą ir suteikti nesąmoningą patvirtinimą: „jei esu tarp jų, vadinasi, ir aš esu kažkas.“ Šis vidinis impulsas gali būti sunkiai apčiuopiamas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip natūralus siekis augti, bet neretai tai – nesąmoningas troškimas būti matomam per kitų žmonių vertę. Patirti savo svarbą per ryšį ar asociaciją su sėkmingais, žinomais, įtakingais žmonėmis. Tarsi nejučia traukia ten, kur šviesiau, kur atrodo daugiau vertės, pasiekimų, savivertės. Ir įdomu tai, kad šis impulsas turi ir mokslinį pagrindą. Psichologiniai tyrimai rodo, kad žmonės nesąmoningai „skolinasi“ prestižą ar patrauklumą iš tų, šalia kurių yra. Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu nustatyta, kad asmuo, kuris pasirodo su fiziškai patraukliu partneriu, aplinkinių akyse vertinamas kaip patrauklesnis pats (Sigall & Landy, Journal of Personality and Social Psychology , 1973). Panašiai veikia ir „spinduliuojančios šlovės“ (angl. Basking in Reflected Glory ) fenomenas (Cialdini et al., Journal of Personality and Social Psychology , 1976), kai buvimas šalia sėkmingų žmonių sukelia net savotišką pasididžiavimą: „Jeigu jie yra mano rate – vadinasi, ir aš vertas dėmesio.“ Tad nenuostabu, kad – sąmoningai ar ne – kai kurie žmonės dažnai siekia artumo su tais, kurie atrodo stipresni, ryškesni ir daugiau pasiekę. Tai leidžia jiems patiems pasijusti reikšmingesniais, priimtais, pastebėtais. Iš išorės tai gali atrodyti kaip noras tobulėti ar priklausyti įdomių žmonių ratui. Bet viduje gali slypėti gilesnis noras būti patvirtintam – tarsi kitų sėkmė galėtų tapti tiltu į asmeninę vertę. Ši dinamika dažnai formuojasi vaikystėje, jei vaiko vertė buvo matuojama per išorinius pasiekimus, o meilė buvo sąlygota: „būsi geras, jei gausi gerus pažymius, pasieksi daug, gerai uždirbsi, turėsi sėkmingą darbą ar santuoką.“ Jei vaikas girdėdavo, kad reikia „būti tarp geriausių“, „turėti tinkamus draugus“, kad būtum vertas meilės ar pagarbos, – šie įsitikinimai gali išlikti giliai pasąmonėje net suaugus. Suaugusiojo gyvenime tai gali reikštis subtiliai: stiprus noras būti pastebėtam sėkmingų kolegų, jaustis priimtam žinomų žmonių rate, būti „toje pačioje erdvėje“. Bet dažnai už to slypi ne paviršinis siekis priklausyti, o gilus poreikis būti patvirtintam. Savotiškas bandymas „užsikrėsti“ kitų vertingumu, kad galėtum aiškiau jausti savąjį. Ši vidinė schema dažnai išlieka nesąmoninga, kol žmogus nepradeda jos reflektuoti. Ji gali persikelti į santykius su autoritetais, kolegomis ar visais, kurie atrodo „daugiau“. Lūžis įvyksta tuomet, kai atsiranda vietos tyliai pažvelgti į save. Kai supranti, kad tai – ne silpnumas, o senas būdas apsisaugoti nuo atstūmimo, gėdos, baimės būti nepastebėtam ar atmestam. Būtent savistaba ir terapinis darbas padeda atpažinti šį žalingą modelį – pirmą žingsnį vidinės laisvės link. Kai žmogus tai atpažįsta ir su tuo dirba, pradeda mažėti poreikis įtikti, įrodyti, priklausyti. Vertės pojūtis ima formuotis iš vidaus – toks natūralus, kaip kvėpavimas. Ir net jei pasaulis išorėje lieka toks pat, viduje atsiranda daugiau ramybės. Jeigu šis tekstas Jus palietė – tai gali būti ženklas, kad kažkas viduje jau pasiruošęs būti išgirstas. Aš dirbu su žmonėmis, kurie nori jaustis pakankami tokie, kokie yra – be poreikio priklausyti sėkmingų žmonių ratui. Kurie nori būti savimi, o ne ieškoti vertės iš išorės. Jei jaučiate, kad atėjo laikas grįžti į santykį su savimi – kviečiu į švelnią ir saugią hipnoterapiją. Užpildykite kontaktų formą mano puslapyje arba parašykite el. paštu: hipnotransas@gmail.com . Susisieksiu su Jumis artimiausiu metu. ⸻ Šaltiniai: 1. Sigall, H., & Landy, D. (1973). Radiating Beauty: Effects of Having a Physically Attractive Partner on Person Perception. Journal of Personality and Social Psychology, 28(2), 218–224. https://doi.org/10.1037/h0035740 2. Cialdini, R. B., Borden, R. J., Thorne, A., Walker, M. R., Freeman, S., & Sloan, L. R. (1976). Basking in Reflected Glory: Three (Football) Field Studies. Journal of Personality and Social Psychology, 34(3), 366–375. https://doi.org/10.1037/0022-3514.34.3.366 3. Baumeister, R. F., & Leary, M. R. (1995). The Need to Belong: Desire for Interpersonal Attachments as a Fundamental Human Motivation. Psychological Bulletin, 117(3), 497–529. https://doi.org/10.1037/0033-2909.117.3.497 4. Lieberman, M. D. (2013). Social: Why Our Brains Are Wired to Connect. Crown Publishers. 5. Gilbert, P. (2009). The Compassionate Mind: A New Approach to Life’s Challenges. New Harbinger Publications.

Kodėl ilgesnis darbas padeda išlikti jaunam ir gyventi Ilgiau? Lietuvoje oficialus pensinis amžius nuo 2024 metų yra 64 metai vyrams ir 63 metai 8 mėnesiai moterims. Tačiau daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad išėjimas į pensiją per anksti gali padidinti sveikatos problemų ir ankstyvos mirties riziką, o dirbant ilgiau – galima išlaikyti geresnę fizinę bei protinę sveikatą ir net pratęsti gyvenimą. Kiek laiko reikėtų dirbti, kad gyventume ilgiau? Lietuvoje vidutinė gyvenimo trukmė vyrams – apie 70 metų, moterys – apie 80 metų. Vidutinis laikas, praleidžiamas pensijoje vyrams yra apie 6 metai, moterims – apie 16 metų. Moksliniai tyrimai rodo, kad dirbant bent iki 67-70 metų, galima prailginti gyvenimą bent 3-6 metais. Kada yra verta išeiti į pensiją? Jei darbas yra per daug fiziškai varginantis arba kelia stresą , vertėtų ieškoti lankstesnių darbo galimybių. Tačiau, jei darbas suteikia prasmę ir nėra varginantis, dirbti bent daliniu etatu galima iki 70 metų ar ilgiau ir tai yra labai naudinga sveikatai! Kodėl dirbant ilgiau žmonės gyvena ilgiau? • Ilgiau dirbant mažėja demencijos ir Alzheimerio rizika. Tyrimai rodo, kad kiekvieni papildomi darbo metai sumažina demencijos riziką apie 3%.. Prancūzijos Nacionalinio sveikatos tyrimų instituto analizė su 429 000 žmonių parodė, kad ilgesnis darbas mažina Alzheimerio tikimybę (Dufouil et al., 2014). Darbas palaiko smegenų aktyvumą, ypač jei jame reikia spręsti problemas, mokytis naujų dalykų ar bendrauti su žmonėmis. Darbas suteikia gyvenimui prasmę ir mažina depresiją. Harvardo universiteto tyrimas (Vaillant, 2012) parodė, kad žmonės, kurie dirbo ilgiau, buvo emociškai stabilesni ir jautė mažiau nerimo. Tyrimai taip pat rodo, kad staiga nutrūkęs gyvenimo tikslas gali sukelti depresiją, vienatvę ir greitesnį sveikatos pablogėjimą. Todėl darbas pusę etato ar dalinis arba net savanoriška veikla po pensijos gali padėti išlaikyti emocinę gerovę. Socialiniai ryšiai padeda gyventi ilgiau. Žmonės, kurie po pensijos toliau dirba, išlieka socialiai aktyvūs, o tai mažina širdies ligų ir depresijos riziką. Blue Zones tyrimai rodo, kad žmonės, kurie dirba ar turi stiprius socialinius ryšius po 70 metų, gyvena 5-10 metų ilgiau. Fizinis aktyvumas palaiko sveikatą. Staigus perėjimas į pasyvų gyvenimo būdą gali sukelti svorio augimą, širdies problemas ir raumenų silpnėjimą. Net jei darbas nėra fiziškai aktyvus, jis suteikia kasdienės rutinos, kuri palaiko judėjimą. Finansinė gerovė mažina stresą. Finansinis stabilumas yra vienas didžiausių ilgaamžiškumo veiksnių, nes mažina stresą dėl pinigų trūkumo. Net dalinis darbas ar konsultacijų teikimas gali suteikti ekonominį saugumą be didelio pervargimo. Kada verta sumažinti darbo krūvį, bet ne visai nustoti dirbti? • 60-65 metų amžiuje – jei darbas sunkus, verta pereiti į lengvesnį ar dalinį etatą. • 67-70 metų amžiuje – daugelis tyrimų rodo, kad darbas bent iki 70 metų duoda didžiausią naudą sveikatai. • Po 70 metų – geriausia rinktis lanksčias darbo formas: • Dalinį darbą arba darbą pusę etato (3-4 dienos per savaitę). • Laisvai samdomą darbą arba konsultacinį darbą. • Savanorišką veikla ar mentorystę. Tad kada geriausia išeiti į pensiją? Geriausia strategija – dirbti lankstesniu grafiku ar mažesniu krūviu, bet ne visiškai sustoti. Svarbiausia yra ne tik dirbti ilgiau, bet ir užsiimti veikla, kuri palaiko fizinę, emocinę ir protinę sveikatą. Nuorodos į mokslinius tyrimus Dufouil, C., et al. (2014). “Older Age at Retirement is Associated with Decreased Risk of Dementia.” Alzheimer’s & Dementia Journal. Harvard Adult Development Study (Vaillant, 2012). Triumphs of Experience: The Men of the Harvard Grant Study. National Bureau of Economic Research (2016). “Working Longer and Its Effects on Mental and Physical Health.” Holt-Lunstad, J., et al. (2015). “Social Isolation and Its Effects on Longevity.” Perspectives on Psychological Science. Buettner, D. (2008). The Blue Zones: Lessons for Living Longer from the People Who’ve Lived the Longest.

Ką bendro turi buvęs rūkalius, sėkmingas verslininkas ir sporto čempionas? Iš pirmo žvilgsnio – skirtingi gyvenimo keliai, skirtingos patirtys, skirtingos priežastys, paskatinusios pokyčius. Tačiau yra viena esminė jungtis, kuri juos visus sieja. Jie visi įvaldė kartojimo meną – pasikartojančių veiksmų galią, leidžiančią ne tik sukurti naujus įpročius, bet ir juos išlaikyti, nepaisant vidinių ar išorinių iššūkių. Dauguma žmonių tiki, kad pokyčiai yra momentinis įvykis – sprendimas, po kurio seka tiesus kelias į sėkmę. Tačiau realybėje sėkmė nėra linijinis procesas. Ji yra netvarkingas kelias, kupinas svyravimų, bandymų, klaidų ir pataisymų. Tai nėra paprasta transformacija nuo vieno taško iki kito, o nuolatinis augimas, kuriame svarbiausias ne vienkartinis veiksmas, o nuoseklus pasikartojimas. Kodėl tiek daug žmonių, pradėjusių sveiką gyvenimo būdą, mesti rūkyti ar išmokti valdyti emocijas, po kurio laiko grįžta prie senųjų įpročių? Tai nėra valios trūkumas ar asmeninė nesėkmė – tai natūralus smegenų mechanizmas, kuris dažnai stabdo progresą. Kiekvieną kartą, kai žmogus jaučiasi nesėkmingas, suaktyvėja habenula – smegenų sritis, atsakinga už motyvacijos slopinimą. Tai „nesėkmių detektorius“, kuris, patyręs pralaimėjimą, siunčia signalą smegenims mažinti dopamino ir serotonino išskyrimą, mažinant norą tęsti pradėtą pokytį. Štai kodėl daugelis žmonių, pajutę, kad jų progresas nėra tobulas, tiesiog nuleidžia rankas. Ir čia pasireiškia kartojimo galia. Skirtingai nei tradiciniai metodai, kurie remiasi griežtais rezultatais ir dažnai veda į demotyvaciją, kartojimas keičia mąstymą ir elgesį laipsniškai. Jis „apeina“ habenulos mechanizmą, nes neleidžia smegenims suvokti nesėkmių kaip galutinio pralaimėjimo. Kai elgesio pokytis suvokiamas kaip nuolatinis eksperimentas, o ne kaip baigtinis tikslas, žmogus nepraranda motyvacijos net tada, kai susiduria su iššūkiais. Šis principas yra ypač svarbus hipnoterapijoje. Daugelis žmonių tikisi, kad hipnozė veiks kaip momentinis lūžis – viena sesija, kuri viską pakeis. Tačiau realybėje hipnoterapija veikia per pakartojimą, palaipsniui formuojant naujus įpročius ir įsitikinimus. Kiekvienas seansas yra nauja kartojimo galimybė, leidžianti sustiprinti pokyčius pasąmonėje. Per pakartojimus smegenys perima naują informaciją kaip natūralų gyvenimo modelį, o senieji įpročiai praranda savo galią. Įsivaizduokite, kad mokotės naujo įgūdžio – groti pianinu, mokytis naujos kalbos ar lavinti fizinę ištvermę. Nei viena iš šių veiklų neveikia per vieną dieną. Jos reikalauja praktikos, korekcijų, prisitaikymo prie klaidų ir nuolatinio grįžimo prie to, kas jau išmokta. Tas pats principas galioja ir hipnoterapijoje. Kiekvienas užsiėmimas – tai naujas sluoksnis, papildantis ankstesnius. Tai nėra vienkartinis poveikis, o daugiasluoksnė transformacija. Pavyzdžiui, žmogus, norintis pakeisti savo mitybos įpročius, per kiekvieną sesiją gauna tas pačias įtaigas: pasitikėjimą savimi, sąmoningą valgymą, malonumą rinktis sveiką maistą. Šios žinutės kartojamos, kol jos tampa giliai įsišaknijusios ir natūraliai vadovauja kasdieniams sprendimams. Tai nėra staigus pasikeitimas – tai procesas, kuris tampa žmogaus tapatybės dalimi. Kadangi smegenys geriausiai mokosi per patirtį, svarbu ne tik žinoti, kaip veikia kartojimas, bet ir jį aktyviai taikyti. Pradėkite nuo mažų veiksmų. Jei norite keisti savo įpročius, pradėkite ne nuo didelių, bauginančių tikslų, o nuo mažų veiksmų, kuriuos galite lengvai pakartoti kasdien. Vietoj to, kad sakytumėte „Aš turiu numesti 10 kg“, sakykite „Aš kasdien išgersiu stiklinę vandens prieš valgį“. Vietoj „Aš noriu būti ramesnis“, sakykite „Aš kasdien skirsiu 5 minutes kvėpavimo pratimams“. Keiskite strategiją, kai susiduriate su kliūtimis. Jei nepavyko laikytis naujo įpročio, nesmerkite savęs – tiesiog koreguokite savo metodą. Vietoj to, kad galvotumėte „Vėl nepavyko laikytis sveikos mitybos“, paklauskite savęs „Ką galiu pakeisti, kad kitą kartą būtų lengviau?“. Naudokite vizualizaciją ir savihipnozę. Kiekvieną dieną skirkite laiko įsivaizduoti save jau pasiekusį norimą rezultatą. Smegenys reaguoja į kartojimą, todėl nuolatinė vaizdinė patirtis sustiprina norimą elgesį. Svarbiausia – nekelkite sau spaudimo būti tobulam. Pokyčiai yra procesas, o ne galutinis taškas. Jei vieną dieną „suklupote“, tai nėra priežastis viską mesti. Tiesiog grįžkite ir tęskite. Ilgainiui kiekvienas pakartojimas sustiprina pokytį ir paverčia jį natūraliu gyvenimo būdu. Sėkmė nėra apie vieną teisingą sprendimą. Ji yra apie nuolatinį mokymąsi, prisitaikymą ir tobulėjimą. Tie, kurie pasiekia ilgalaikius rezultatus, yra ne tie, kurie niekada nesuklysta, o tie, kurie nenustoja kartoti ir mokytis iš savo patirties. Jei pavargote nuo trumpalaikių rezultatų, pats laikas priimti kartojimo principą ir leisti pokyčiams įsitvirtinti jūsų gyvenime. Pasirinkite vieną mažą veiksmą, kurį galite pradėti kartoti šiandien. Leiskite sau klysti, koreguoti, mokytis ir tęsti. Pokyčiai įvyksta ne per vieną akimirką, o per daugybę kartų, kai nusprendžiate judėti į priekį. Santrauka: pagrindinės mintys per kelias sekundes • Pokyčiai nėra linijiniai – jie vyksta per pakartojimus. Sėkmė nėra momentinis įvykis, o palaipsniui formuojamas įprotis. • Smegenys linkusios bausti už nesėkmes. Kai jaučiamės nesėkmingi, suaktyvėja habenula, kuri sumažina motyvaciją tęsti pradėtą veiklą. • Kartojimo metodas „apeina“ smegenų bausmės mechanizmą. Kai pokyčiai suvokiami kaip eksperimentas, o ne kaip vienkartinis sprendimas, mes neprarandame motyvacijos. • Hipnoterapija veikia per pakartojimą. Kiekvienas seansas yra naujas sluoksnis, kuris stiprina pasąmonėje įsitvirtinančius pokyčius, kol jie tampa natūralūs. • Kiekvienas mažas veiksmas yra svarbus. Pradėkite ne nuo didelių tikslų, o nuo mažų kasdienių veiksmų, kurie pamažu tampa nauju gyvenimo būdu. • Nesėkmės yra proceso dalis, o ne ženklas sustoti. Jei vieną dieną nepavyko, tiesiog grįžkite ir tęskite – tai ne pralaimėjimas, o mokymosi momentas. • Pasirinkite vieną įprotį ir pradėkite šiandien. Kiekvienas kartojimas stiprina naują elgesį – kuo dažniau tai darote, tuo natūralesnis tampa pokytis. Kiekviena diena yra galimybė perrašyti savo įpročius. Viskas prasideda nuo pirmojo kartojimo. Šaltiniai: Hikosaka, O. (2009). The role of the habenula in the brain’s response to negative feedback and motivation. Nature Neuroscience, 12(5), 613-615. https://doi.org/10.1038/nn.2294 Moran, D. (2020). Repetitive behaviors, mindfulness, and long-term goal setting during lockdown. Psychology & Health. https://doi.org/10.1080/08870446.2020.1854645 Rutter, H., & Bes-Rastrollo, M. (2021). Behavioral adaptations to lockdown: Effects on physical activity, mental health, and behavior change. Public Health Journal. https://doi.org/10.1016/j.puhe.2021.05.016 Spiegel, D. (1998). Hypnosis, dissociation, and trauma: Therapeutic outcomes of repeated suggestions in clinical hypnosis. American Journal of Clinical Hypnosis, 40(3), 168-181. https://doi.org/10.1080/00029157.1998.10403999 Spiegel, D. (2012). Mindfulness and hypnotherapy: Harnessing neuroscience for therapeutic change. American Journal of Clinical Hypnosis, 54(4), 297-311. https://doi.org/10.1080/00029157.2012.654545 Matsumoto, M., & Hikosaka, O. (2009). Representation of negative motivational value in the primate lateral habenula. Nature Neuroscience, 12(1), 77-84. https://doi.org/10.1038/nn.2233

Hipnoterapija yra unikali terapinė praktika, kurios metu klientai dažnai pasiekia gilius pokyčius ir įžvalgas. Šis procesas gali sukurti stiprų pasitikėjimo ir artumo ryšį tarp kliento ir terapeuto. Tačiau, nepaisant šių šiltų emocijų, hipnoterapija išlaiko aiškias ribas tarp terapijos ir asmeninių santykių. Dažnai sulaukiu klausimų iš klientų, ar galima išlikti draugais po terapijos pabaigos. Atsakymas į šį klausimą yra sudėtingas, bet labai svarbus suprasti. Kodėl hipnoterapija riboja draugystę Ne kartą manęs klausė klientai, ar galime išlikti draugais po terapijos pabaigos. Nors būtų labai malonu su kai kuriais buvusiais klientais išlikti draugais kitomis aplinkybėmis, tačiau šiuo atveju tai neįmanoma. Hipnoterapija skirta padėti klientui pasiekti pokyčius, o draugystė galėtų trukdyti šiam profesionaliam procesui. Klientams suteikia malonumą jausti šiltą ir stiprų prisirišimą prie savo terapeuto, ypač kai terapijos procesas sekasi sėkmingai, leidžiantis atvirai išreikšti save ir jausti palaikymą bei supratimą. Hipnoterapijos metu šis pasitikėjimas palaipsniui auga. Klientas, pasiekęs savo norimą tikslą arba esantis ant kelio į jį, kai pagrindinės kliūtys buvo pašalintos, sėkmingai įgijo daugiau ir gilesnių įžvalgų. Hipnoterapijos svarba ribų nustatyme Hipnoterapijos procesas leidžia klientui jaustis laisviau ir lengviau, tačiau jo efektyvumas remiasi aiškiomis ribomis tarp terapeuto ir kliento. Nors hipnoterapija gali sukurti gilų pasitikėjimo jausmą, draugystė po terapijos pabaigos galėtų sutrikdyti kliento gebėjimą integruoti pokyčius į savo kasdienį gyvenimą. Tačiau geri terapeutai, dirbdami su hipnoterapija, visada laikosi griežtų ribų ir nepaverčia artimo, susiformavusio terapijos proceso metu, į draugystę po terapijos pabaigos.  Tai nereiškia, kad terapeutai, praktikuojantys hipnoterapiją, nenori draugystės, bet terapeutas visų pirma yra žmogus ir, kaip kiekvienas žmogus, jis taip pat turi jausmus. Hipnoterapijoje svarbu užtikrinti, kad terapeuto jausmai ar interesai niekada netrukdytų klientui pasiekti geriausių rezultatų.  Tačiau terapeutai paprastai netampa draugais su savo klientais dėl dviejų priežasčių: Hipnoterapijoje būtina išlaikyti objektyvumą, kad klientui būtų užtikrintas geriausias terapinis efektas. Siekiant išvengti prieštaringų dvigubų santykių, kurie gali kilti terapijos metu. Nors gyvenime kai kurių dvigubų santykių išvengti ne visada įmanoma, tiek etiškai, tiek teisiškai, terapeutai, dirbantys su hipnoterapija, privalo visada įvertinti ir vengti santykių, kurie galėtų pakenkti ar trukdyti darbui su klientais. Todėl hipnoterapija akcentuoja terapinių ribų svarbą ir draugystės tarp terapeuto ir kliento nėra skatinama. Pavyzdžiui, galima įsivaizduoti situaciją, kur klientas pasiūlo savo hipnoterapijos specialistui dalyvauti piknike kartu su partneriu, tačiau terapeutas atsisako dalyvauti. Toks atsisakymas hipnoterapijoje (kaip ir bet kurioje terapijoje) nėra asmeninis įžeidimas, o veikiau būtinas žingsnis siekiant išlaikyti terapijos efektyvumą.  Terapijos santykiai nėra simetriški, nes hipnoterapijos specialistas turi būti ne tik rūpestingas ir atsidavęs, bet ir išlaikyti autoritetą bei profesionalumą. Kai terapeutams, praktikuojantiems hipnoterapiją, kyla asmeninių problemų, jie taip pat kreipiasi į kolegas terapeutus dėl konsultacijos ar terapijos.  Kliento tikslas nėra rūpintis savo terapeutu ar padėti jam spręsti problemas. Dauguma hipnoterapijos specialistų labiau domisi savo klientų gerove nei draugiškų santykių kūrimu su buvusiais klientais, nes siekia padėti savo klientams tobulėti bet kokiame gyvenimo etape. Hipnoterapija pabrėžia aiškių ribų išlaikymo svarbą, nes tai leidžia klientui jaustis saugiai ir užtikrintai terapinio proceso metu.