Search Results

Vis dažniau tenka išgirsti apie regresinę hipnoterapiją kaip „greitą“ būdą atrasti depresijos, nerimo, panikos atakų ar pasikartojančių baimių kilmės šaknis. Taip, regresija gali būti itin stipri ir veiksminga terapinė priemonė, bet tik tada, kai ji atliekama profesionalaus kvalaifikuoto regresinę hipnoterapija sugebančio atlikti terapeuto, su atsakingu pasiruošimu ir giliu supratimu apie žmogaus psichiką. Vieno seanso regresija kartais gali būti naudinga. Bet be paruošiamųjų, kliento emocinį saugumą stiprinančių seansų, rizika retraumuoti yra labai didelė. Ir didesnė tikimybė, kad rizika įvyks, nei neįvyks, kai tai atlieka savamoksliai praktikai su gyvenimo patirtimi, o ne profesionalūs sertifikuoti terapeutai. Kiekvieną mėnesį į mane kreipiasi klientai, kuriems po netinkamai atliktos regresijos: sustiprėjo panikos atakos, atsirado lėtinis nerimas, padidėjo emocinis nestabilumas. Kodėl taip nutinka? Dalis praktikų patys išgyveno stiprius asmeninius sunkumus, išlipo iš jų, paskaitė knygų, išėjo trumpus kursus ir nusprendė, kad dabar gali gydyti kitus su tokia skanduote: „Na, visur visko pasitaiko.“ kas bus tas bus. Bet „visur visko pasitaiko“ nėra pasiteisinimas, kai žmonėms pablogėja sveikata dėl neatsakingai taikytos regresinės terapijos. Jeigu chirurgas, paklaustas paciento: „Koks šansas, kad operacija bus sėkminga ir man nepakenksite?“ – atsakytų: „Na, visko pasitaiko…“ – vargu ar kas nors norėtų atsigulti ant jo operacinio stalo. Hipnoterapija – tai ne stebuklinga lazdelė, kuri viską sutvarkys. Tai – metodika, reikalaujanti: 1. Hipnoterapijos išsilavinimo , ypač kai taikomos regresinės technikos. Šios technikos nėra išmokstamos skaitant knygas ar išgyvenus asmeninę transformaciją. Tai, kas padėjo žmogui išlipti iš savo duobės, nėra pakankama, kad jis ištrauktų kitą. Regresijos technika ir jos taikymo eiga išsamiai dėstoma tik sertifikuotose hipnoterapijos mokymo įstaigose. Asmenys, kurie taiko regresiją neturėdami sistemingo pasirengimo ir nesilaikydami terapinio proceso struktūros, dažnai stokoja esminių žinių. Būtent ši žinių stoka yra dažniausia priežastis, dėl kurios klientai patiria emocinį retraumavimą. 2. Gilių žinių apie psichiką 3. Nuoseklios praktikos ir supervizijos. Visi šie punktai kartu: pasirengimas, klinikinės žinios ir praktika – yra būtini. Vien tik perskaitytos knygos ar asmeninės gyvenimo pamokos jokiu būdu negali pakeisti profesionaliai išmoktos ir atsakingai taikomos regresijos technikų. Net ir ką tik hipnoterapeuto diplomą gavę hipnoterapeutai regresijos technikų daug kur mokomi nenaudoti pirmus metus, kol neįgyja klinikinės brandos. Ir kai šitas profesionalumo standartas garsiai įvardinamas, kai kurie neprofesionaliai paruošti praktikai tai priima asmeniškai. Bet tai – ne apie ego. Tai – apie atsakomybę prieš klientą ir sugebėjimą dirbti etiškai. Nes kai žmonės reklamuoja save agresyviai, o jų pagrindinis argumentas yra „aš išlipau iš duobės – dabar išvesiu ir tave“, – o už to nestovi metodinis terapijos pasirengimas, tai yra pavojinga, ir tai griauna pasitikėjimą hipnoterapija apskritai. Todėl jei ieškote regresijos specialisto – ieškokite ne greito efekto pažadų, o tvirtų žinių, klinikinio paruošimo mokymosi įstaigose ir gilios terapinės patirties. Ne kur ir pas ką terapeutas mokinosi. Kartais taip pat tenka girdėti, kaip terapeutai mini žinomus vardus, teigdami, kad mokėsi pas juos hipnoterapijos. Taip, kai kurie iš jų galbūt turi paruošimą hipnoterapijoje, tačiau svarbu žinoti, kad tie žinomi vardai patys neveda akredituotų hipnozės kursų, skirtų specialistų rengimui. Todėl labai svarbu visus terapeuto teigiamus išsilavinimus kruopščiai tikrinti. Kaip atskirti terapeutą, kuriam “kartais visko pasitaiko”, nuo to, kuriam “nepasitaiko”? ( ne todė nepasitaiko, kad pastarasis būtų stebukladarys, o todėl, kad jis turi užnugaryje-: daugybę studijų, šimtus valandų praktikos ir platus terapinių metodų arsenalą, kuris leidžia klientą saugiai išvesti net iš sudėtingiausių būsenų), užtenka užduoti tik vieną, bet labai svarbų klausimą: “ Ką jūs darysite, jeigu man sesijos metu ar po jos pablogės ?“. Geras terapeutas atsakys taip, kad jausitės saugiau vien jau klausydami jo. Geram terapeutui nereikės gražių žodžių – jo atsakymas jus nuramins iš vidaus. Kai terapeutas paaiškina, kaip jis jums padės, tai turėtų jaustis gerai ne tik protiškai, bet ir viduje. Jūs turėtumėte pajusti tarsi pirmą atokvėpį, lyg jau būtų pradėję gerėti vien iš to, kaip terapeutas kalba apie tai, kaip jis jums padės. Jeigu bent menkiausia abejonė palieka jus neužtikrintą – pasitikėkite savo intuicija ir rinkitės kitą terapeutą. Neleiskite gražiems žodžiams ar pažadams užgožti vidinio abejonės jausmo. Terapija nėra vieta abejoti, ar jus pagaus, jei pradėsite kristi. Nes kai regresija atliekama tinkamai – tai gali būti transformuojanti patirtis. Kai ji atliekama paviršutiniškai – tai gali būti jums emocinė avarija. ——— Šis tekstas paremtas ne tik kasdienine terapine praktika, bet ir klinikinėmis rekomendacijomis bei šaltiniais, kuriuos naudoja profesionalūs hipnoterapeutai visame pasaulyje. Jeigu domina individuali regresinė hipnoterapija, labai verta pasidomėti psichikos sveikatos centruose dirbančiais klinikiniais psichologais, psichoterapeutais ar psichiatrais. Jie dažnai taiko regresiją kaip terapinį metodą – tik jau saugiai, su tinkamu pasirengimu ir atsakomybe. ————- Santrauka : Regresiją turėtų taikyti tik tie specialistai, kurie yra: 1. Klinikiniai psichologai Turintys magistro ar aukštesnį psichologijos išsilavinimą, gebantys atlikti psichodiagnostiką ir valdyti traumines reakcijas. 2. Psichoterapeutai Baigę ilgamečius (dažnai 4+ metų) psichoterapijos mokymus akredituotose institucijose ir dirbantys pagal profesinį kodeksą bei supervizuojami. 3. Psichiatrai Gydytojai, turintys teisę diagnozuoti ir gydyti psichikos sutrikimus, dažnai taikantys hipnozės metodus kaip dalį kompleksinio gydymo. 4. Klinikiniai hipnoterapeutai Turintys klinikinės hipnoterapijos diplomą (ne savaitgalio kursą), išlaikę egzaminus ir dirbantys pagal profesionalios asociacijos (pvz., BSCH, GHSC, CNHC) etikos gaires. ⸻ ❌ Kas neturėtų taikyti regresijos: • Asmenys, baigę trumpus kursus (pvz., RTT, Theta, ar „užtenka, kad išsigydžiau save“). • Žmonės be psichologinio arba medicininio išsilavinimo. • „Koučeriai“, „energetiniai terapeutai“, neturintys nei psichoterapinio, nei klinikinio pasiruošimo. —————————— Šaltiniai: 1. Yapko, M. D. (2012). Trancework: Įvadas į klinikinės hipnozės praktiką (4-asis leid.). Routledge. Autorius pabrėžia, kad hipnoterapija turi būti taikoma tik tinkamai apmokyto specialisto – su struktūruotu procesu, aiškiu supratimu apie psichiką ir etiškai. — 2. Barnier, A. J., & Nash, M. R. (2008). “Hipnozė ir atmintis: Praeito gyvenimo regresijos klaida.” In: The Oxford Handbook of Hypnosis: Theory, Research and Practice (p. 353–381). Oxford University Press. Aprašoma, kaip regresija gali sukelti klaidingus prisiminimus ar emocinę žalą, jei atliekama neprofesionaliai. — 3. Spiegel, D., & Cardeña, E. (1990). “Išsiskaidžiusi patirtis: Disociaciniai sutrikimai iš naujo.” Journal of Abnormal Psychology, 99(3), 366–371. Akcentuoja, kad darbas su traumomis per hipnozę be gilaus pasirengimo gali sustiprinti psichikos pažeidžiamumą. — 4. Alladin, A. (2016). Integruotas KBT nerimo sutrikimams: Įrodymais grįstas modelis, kaip derinti kognityvinę elgesio terapiją su hipnoterapija ir dėmesingumu. Wiley. Parodo, kaip hipnozė gali būti saugiai ir profesionaliai integruojama į terapinį procesą. — 5. Britų klinikinės hipnozės draugija (British Society of Clinical Hypnosis) www.bsch.org.uk Rekomenduoja taikyti regresines technikas tik turintiems klinikinį pasirengimą terapeutams, ypač dirbant su traumomis.

Kol žmogus nepasiduoda, jis yra stipresnis už savo likimą - Erich Maria Remarque, "Trys Bendražygiai" 1950 Harvarde buvo atliktas žiaurokas tyrimas, kuriuo metu daktaras Kurt Richter įdėjo žiurkes į vandens baseiną, kad išbandytų kiek laiko jos gali išsilaikyti vandeny nenuskendusios. Žiurkes laikė vandeny tol, kol joms iš nuovargio laikantis vandeny pradėjo silpti jėgos. O prieš pat joms nuskęstant, mokslininkai jas išėmė iš vandens, išdžiovino jas, leido kelioms minutėms pailsėti ir tuomet vėl sugrąžino antrąjam bandymui į baseiną. Kaip manote, kiek laiko jos išsilaikė vandeny antrajame bandyme? Dar 15 minučių? 10 minučių? 5 minutės? Ne! -60 valandų! Išvada yra tokia, kad, kadangi žiurkės TIKĖJOSI , jog galiausiai bus išgelbėtos, jos galėjo daug ilgiau išsilaikyti vandenyje. Mintis yra tokia: Jei viltis gali priversti išvargusias žiurkes taip ilgai išbūti nenuskendusias, tai ką gali padaryti tikėjimas savimi ir savo sugebėjimais? Koki vaidmeni atlieka hipnoterapija? Ar jaučiate, kad esate labiau linkę nepasitikėti savimi ir nuolat abejoti savo verte, nei tiesiog tikėti savimi ir savo sugebėjimais? Nepaneigiamas faktas yra tas, kad tie, kurie tiki savimi, yra labiau linkę į geresnius rezultatus bet kurioje gyvenimo sferoje, nei tie, kurie nuolat savimi abejoja.  Hipnoterapija pasitikėjimui savimi ir tikėjimui į save, padės pozityviau pradėti save suvokti ir padės padauginti sėkmės galimybes jūsų gyvenime. Vis labiau jaučiant susidomėjimą tuo, ką galite išmokti ir ko pasiekti gyvenime, jaučiant savo tvirtą galios ir neatskleistų galimybių jausmą, gyvenimas jums pradės būti daug malonesnis nei iki šiol, kai visa tai imsite gyvendinti.

Kaip Išsirinkti kvalifikuotą hipnoterapeutą Ir kodėl yra svarbios hipnoterapijos mokymo įstaigos? Hipnoterapija yra veiksminga terapijos forma, kuri padeda spręsti daugelį emocinių, psichologinių ir fizinių iššūkių. Tačiau jos veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo hipnoterapeuto kompetencijos, profesionalumo ir išsilavinimo. Šiais laikais rinkoje gausu asmenų, siūlančių hipnoterapijos paslaugas, tačiau ne visi jie turi pakankamą pasirengimą. Todėl renkantis hipnoterapeutą būtina atidžiai tikrinti jo kvalifikacijas, patirtį ir ryšius su patikimomis mokymo institucijomis. Kaip atpažinti kvalifikuotą specialistą ir išvengti galimų nusivylimų ir kodėl yra svarbu pasirinkti kvalifikuotą hipnoterapeutą? Hipnoterapija yra subtili terapija, kurioje dirbama su žmogaus pasąmone. Tai reikalauja iš terapeuto ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, kurie leidžia dirbti saugiai ir veiksmingai. Neprofesionalus terapeutas gali ne tik nepadėti, bet ir pakenkti jūsų emocinei ar psichologinei būklei. Tinkamai parengtas hipnoterapeutas žino, kaip valdyti įvairias situacijas, bet ir užtikrina, kad terapija būtų saugi ir efektyvi. Pas kvalifikuotą hipnoterapeutą yra: 1. Aiškiai nurodytos kvalifikacijos. Profesionalus hipnoterapeutas visada aiškiai nurodys savo išsilavinimą, baigtus mokymus ir įgytus diplomus . Šią informaciją turėtumėte rasti jo internetinėje svetainėje,bei socialiniuose tinkluose. Vien parašymo “Hipnoterapeutė” arba “Hipnoterapeutas” neužtenka. . Ką reikėtų sužinoti apie terapeuto išsilavinimą: 1.Kokiose mokymo įstaigose jis mokėsi . Ar mokymai buvo pripažinti tarptautiniu mastu. Kokias žinias ir įgūdžius jis įgijo per mokymus. Kiek metų praktikos jis turi. Jei hipnoterapeutas nėra nurodęs šios informacijos arba vengia pateikti šią informaciją, ar pateikia neaiškias detales, ar nueina apdairiai nuo jūsų klausimo, ar pasakoja jums įtikinančiai apie kitą detalę (tačiau nepateikdamas tiesaus atsakymo Į JŪSŲ KLAUSIMĄ), -tai gali būti ženklas, kad jis nėra tinkamai kvalifikuotas. 2. Narystė profesinėse asociacijose. Tačiau narystė ne visada būtina terapeutams, turintiems realų hipnoterapijos išsilavinimą, todėl, kad narystė profesinėse asociacijose nėra visada būtina jei terapeutas, turi patikimą ir tarptautiniu mastu pripažintą išsilavinimą. Tokiu būdu jis yra pilnai i kvalifikuotas dirbti be narystės asociacijoje. Mokymo įstaigos, kuriose jie mokėsi, jau užtikrina jų kompetenciją . Kai kurie terapeutai remiasi savo patirtimi, patvirtintais sertifikatais ir ilgamete praktika, todėl jie gali nesiregistruoti į asociacijose, jei jau yra įrodę savo profesionalumą . Priedo - ne visos asociacijos yra patikimos, nes ne visos laikosi tarptautinių standartų ar užtikrina griežtą savo narių kvalifikacijos kontrolę. Kai kurios iš jų yra tiesiog formuojamos neprofesionalų, todėl narystė tokioje organizacijoje nėra garantija, kad terapeutas yra kompetentingas. Tačiau, jei terapeutas priklauso asociacijai, bet jos ryšiai su mokymo įstaigomis nėra aiškūs, būtina užduoti šiuos klausimus: kas įkūrė asociaciją? Kokį išsilavinimą turi jos įkūrėjai? Ar asociacija remiasi tarptautiniais profesiniais standartais? Mokymo įstaigos ir profesinės asociacijos atlieka lemiamą vaidmenį užtikrinant hipnoterapeutų kompetenciją ir profesionalumą. Tik iš oficialių hipnozės mokyklų galima tapti tarptautinių asociacijų nariu, o tai reiškia, kad terapeutai ne tik gauna išsamų pasirengimą, bet ir įsipareigoja laikytis griežto profesinio kodekso. Mokyklos, susijusios su tarptautinėmis asociacijomis, užtikrina, kad terapeutai dirbtų pagal aukštus kokybės standartus. Asociacijų internetinėse duomenų bazėse yra specialūs paieškos laukeliai, kuriuose įvedus hipnoterapeuto vardą galima patikrinti, ar jis tikrai yra tos asociacijos narys. Tai suteikia papildomą patvirtinimą, kad terapeutas mokėsi pripažintoje mokykloje ir atitinka reikalaujamus kvalifikacinius standartus. Toks ryšys tarp mokymo įstaigų ir asociacijų padeda užtikrinti, kad terapija būtų atliekama saugiai, etiškai ir profesionaliai, o tai apsaugo klientą nuo nepatyrusių ar nekompetentingų praktikų. Keletas tarptautinių asociacijų, į kurias gali jungtis hipnoterapeutai iš įvairių pasaulio šalių, jei atitinka jų reikalavimus ir kvalifikacijas : 1. International Society of Hypnosis (ISH) ISH jungia hipnoterapijos profesionalus iš viso pasaulio, skatindama mokslinius tyrimus, švietimą ir praktikos standartų laikymąsi. 2. American Society of Clinical Hypnosis (ASCH). Nors šios asociacijos pavadinime nurodyta JAV, ji priima kvalifikuotus specialistus iš kitų šalių, jei jie atitinka klinikinės hipnoterapijos standartus. 3. International Medical and Dental Hypnotherapy Association (IMDHA) Ši asociacija orientuota į hipnozės taikymą medicinos ir odontologijos srityse. Ji priima profesionalus iš įvairių pasaulio regionų. 4. European Society of Hypnosis (ESH) ESH vienija hipnoterapijos profesionalus ir asociacijas iš Europos šalių, tačiau taip pat dirba tarptautiniu mastu, užtikrindama kokybės standartus. 5. National Guild of Hypnotists (NGH) Viena seniausių ir didžiausių hipnoterapeutų organizacijų pasaulyje, priimanti narius iš įvairių šalių ir siūlanti sertifikavimo programas bei profesionalų paramą. 6. British Society of Clinical Hypnosis (BSCH) Nors ši asociacija įkurta Jungtinėje Karalystėje, ji bendradarbiauja su tarptautiniais specialistais ir siūlo narystę kvalifikuotiems terapeutams iš kitų šalių. 7. International Association of Counselors and Therapists (IACT) Ši organizacija priima terapeutus, dirbančius hipnozės srityje, ir suteikia galimybę dalyvauti tarptautiniuose mokymuose bei seminaruose. 8. International Hypnosis Federation (IHF) IHF siūlo narystę hipnoterapeutams iš viso pasaulio, orientuodamasi į įvairias hipnozės taikymo sritis. 9. Society for Clinical and Experimental Hypnosis (SCEH) SCEH skatina mokslinius tyrimus ir profesinį tobulėjimą hipnozės srityje, priimdama narius iš įvairių pasaulio šalių. 10. Australian Society of Hypnosis (ASH) Nors įkurta Australijoje, ši asociacija palaiko tarptautinį bendradarbiavimą ir priima terapeutus, turinčius atitinkamas kvalifikacijas. Norint tapti šių asociacijų nariu, dažnai reikia pateikti įrodymus apie baigtus mokymus, sertifikatus ir praktikos patirtį. Tai užtikrina, kad narystė šiose asociacijose atspindi tikrąjį terapeuto profesionalumą ir kvalifikaciją. Mokymo įstaigos teikia: 1. Kokybės kontrolę. Jos kuria aiškias mokymo programas, kurios apima teorinius ir praktinius aspektus. 2. Etikos kodeksą. Pripažintos įstaigos nustato griežtus standartus, kurių terapeutai privalo laikytis. 3. Nuolatinio tobulėjimo galimybes. Mokyklos siūlo seminarus, kursus ir konferencijas, kurie leidžia terapeutams atnaujinti žinias ir prisitaikyti prie naujausių terapijos metodų. 4. Kvalifikacijų patikrą. Tik mokymo įstaigos gali objektyviai įvertinti, ar terapeutas yra tinkamai pasiruošęs dirbti su klientais. Ar Lietuvoje yra pripažintų hipnoterapijos mokyklų? Deja, Lietuvoje nėra oficialių hipnoterapijos mokyklų ar institutų, kurie teiktų tarptautiniu mastu pripažintą mokymą ir sertifikatus. Dėl šios priežasties bet kokia šalyje veikianti hipnoterapijos asociacija negali būti laikoma patikima, jei ji neturi ryšių su tarptautinėmis mokymo įstaigomis. Kodėl hipnoterapijos asociacija negali egzistuoti savarankiškai? • Ji negali užtikrinti savo narių kvalifikacijų. • Nėra aiškių standartų, pagal kuriuos būtų vertinama jos narių kompetencija. • Tokia asociacija dažnai veikia tik kaip formalus darinis, be realios atsakomybės ar kokybės kontrolės. Kaip apsisaugoti nuo neprofesionalių praktikų? 1. Ieškokite aiškios informacijos. Profesionalus terapeutas visada pateiks išsamią informaciją apie savo mokymus ir patirtį. 2. Užduokite klausimus. Nebijokite klausti, kur terapeutas mokėsi, kiek laiko praktikuoja ir ar jo kvalifikacijos yra pripažintos. 3. Patikrinkite atsiliepimus. Klientų atsiliepimai gali padėti suprasti, ar terapeutas yra patikimas ir efektyvus. 4. Būkite atsargūs su greitais pažadais. Hipnoterapija yra procesas, reikalaujantis laiko ir pastangų. Jei terapeutas žada greitus stebuklus, tai gali būti ženklas, kad jis nėra profesionalus. Kaip atpažinti neprofesionalias praktikas? Neprofesionalios asociacijos ir mokymo įstaigos dažnai: 1. Neturi aiškios informacijos apie įkūrėjus ir dėstytojus. 2. Nepateikia mokymo turinio ar standartų. 3. Siūlo greitus rezultatus be ilgalaikio mokymosi ar patirties. 4. Reklamuoja save kaip nepriklausomą organizaciją, neturėdamos ryšių su tarptautinėmis institucijomis. Patarimai būsimiems hipnoterapijos klientams • Pasitikėkite savo intuicija. Jei terapeutas vengia atsakyti į klausimus arba informacija atrodo neaiški, tai gali būti ženklas, kad jis nėra atviras. • Klausykite savo kūno signalų. Jei terapijos metu jaučiatės blogiau, nedelskite ir ieškokite kito specialisto. • Turėkite drąsos atsisakyti. Jei terapeutas siūlo metodus, kurie neveikia, turite teisę nutraukti terapiją ir ieškoti pagalbos kitur. Kaip išvengti klaidų renkantis terapeutą? Rinkdamiesi hipnoterapeutą, užduokite šiuos klausimus: 1. Kur jūs mokėtės? Terapeutas turėtų galėti pateikti konkrečius mokymo įstaigų pavadinimus, baigtus kursus ir įgytus sertifikatus. 2. Kiek metų dirbate praktikoje? Patirtis yra svarbus veiksnys, nes net geriausi mokymai nesuteikia patirties, reikalingos dirbti su sudėtingomis situacijomis. 3. Ar esate narystėje profesinėje asociacijoje? Narystė patikimose asociacijose užtikrina, kad terapeutas laikosi profesinės etikos normų. 4. Ką darysite, jei metodas neveiks? Profesionalus terapeutas turėtų gebėti pasiūlyti alternatyvas ir paaiškinti, kaip jis reaguos į galimus pokyčius jūsų savijautoje. Kiti ženklai, kaip atpažinti neprofesionalų hipnoterapeutą 1. Perdėti pažadai. Jei terapeutas reklamuoja savo paslaugas sakydamas, kad „išspręs visas jūsų problemas per vieną seansą“, būkite atsargūs. Hipnoterapija reikalauja proceso ir nėra greitų stebuklų. 2. Vengimas atsakyti į klausimus. Jei užduodate klausimus apie terapeuto mokymus ar metodus, o jis vengia atsakyti arba pateikia neaiškius atsakymus, tai yra signalas būti atsargiems. 3. Spaudimas tęsti nepaisant prastos savijautos. Jei terapeutas ignoruoja jūsų emocinę ar fizinę būseną ir skatina tęsti terapiją, nors akivaizdu, kad ji jums netinka, tai rodo neprofesionalų požiūrį. 4. Neaiški informacija apie kvalifikacijas. Profesionalus terapeutas visada aiškiai nurodo savo mokymosi įstaigas, baigtus kursus ir praktikos patirtį. Jei šios informacijos nėra, tai kelia rimtų abejonių dėl jo kompetencijos. Gerų hipnoterapeutų pavyzdžiai Linos istorija: kai savijauta pagerėjo dėka profesionalaus kvalifikuoto hipnoterapeuto. Lina daugelį metų kentėjo nuo žemos savivertės ir nerimo. Ji ilgai ieškojo specialisto, kuris galėtų jai padėti, ir galiausiai rado hipnoterapeutą, kuris aiškiai nurodė savo kvalifikacijas: baigtus mokymus tarptautinėje mokymo įstaigoje, Kelerių metų praktikos patirtį ir specializaciją nerimo terapijoje. Jau pirmojo susitikimo metu Lina pajuto, kad terapeutas ją supranta, o taikomos metodikos yra kruopščiai pritaikytos jos būsenai. Po trijų sesijų Lina pastebėjo, kad pradėjo geriau jaustis: jos nerimas sumažėjo, ji pradėjo labiau pasitikėti savimi ir geriau miegoti. Terapeutas nuolat stebėjo jos reakcijas į taikomas technikas ir, jei matydavo, kad tam tikras metodas neveikia, jį pakeisdavo kitu. Lina jautėsi saugiai ir matė akivaizdžius pokyčius. Kodėl ši terapija buvo sėkminga? Profesionalus terapeutas: • Nuolat stebi kliento savijautą. Jei metodika neveikia, jis ją keičia arba pritaiko naują požiūrį. • Paaiškina terapijos eigą. Lina žinojo, ko tikėtis, ir jautėsi informuota apie procesą. • Atvirai pateikia savo kvalifikacijas. Tai suteikia pasitikėjimo ir užtikrina, kad klientas žino, su kuo dirba Nepavykusios terapijos pavyzdys: parduodami įrašai blogina kliento būklę Ingridos istorija,: kai parduodami įrašai tik pablogino situaciją. Ingrida, kuri kentėjo nuo stipraus nerimo ir emocinio išsekimo, nusprendė įsigyti hipnoterapijos įrašą, kurį jai rekomendavo terapeutas. Įrašas buvo parduodamas kaip priemonė „greitai atsikratyti nerimo“, ir terapeutas tvirtino, kad tai vienas geriausių būdų pasiekti rezultatą be papildomų susitikimų. Pirmąsias dienas po klausymosi Ingrida jautė dar didesnį nerimą, o jos nemiga pablogėjo. Ji kreipėsi į terapeutą, tačiau šis tikino, kad „tai natūralus procesas“ ir liepė „klausytis toliau“. Po savaitės Ingrida jautėsi dar blogiau, - nerimas tapo nevaldomas, ji negalėjo normaliai miegoti, net ir dienos metu ją lydėjo nuolatinė įtampa. Kai ji vėl kreipėsi į terapeutą, jis ne tik reikalavo toliau klausytis įrašo, bet ir pasiūlė įsigyti jų dar daugiau, žadėdamas, kad „vieno įrašo neužtenka, norint pasiekti rezultatą“. Nusivylusi ir išsekusi Ingrida suprato, kad terapeutas labiau domisi savo produktų pardavimu nei jos gerove, ir nutraukė bendravimą. : Profesionalus hipnoterapeutas niekada nereikalaus klientų per prievartą klausytis įrašų, jei jų savijauta blogėja. Jei terapeutas ignoruoja jūsų būklę ir vietoje pagalbos bando parduoti daugiau produktų, tai yra aiškus ženklas, kad jis labiau orientuotas į finansinę naudą, o ne į jūsų emocinę gerovę. Ženklai, kad hipnoterapijos įrašai nėra tinkami 1. Universalumas vietoj individualumo. Terapeutas parduoda įrašus kaip „tinkančius visiems“, neatsižvelgdamas į jūsų asmeninius poreikius ar problemas. Hipnoterapija yra labai asmeniška praktika, todėl įrašai turi būti sukurti atsižvelgiant į individualias situacijas. 2. Ignoruojami blogėjantys simptomai. Jei klientas skundžiasi, kad klausymasis blogina savijautą, terapeutas privalo sustabdyti metodą arba pasiūlyti alternatyvą. Profesionalus hipnoterapeutas niekada neprivers kliento tęsti terapiją, kuri akivaizdžiai nepadeda. 3. Raginimas pirkti. Kai terapeutas vietoj išeities siūlo įsigyti daugiau įrašų ar papildomų produktų, tai gali būti ženklas, kad jo tikslas yra pelnas, o ne pagalba. 4. Trūksta patikimumo ir aiškumo. Terapeutas nepateikia aiškios informacijos, kaip įrašai buvo sukurti, kokios technikos juose naudojamos ir ar jie remiasi patikrintais terapiniais metodais. Geros hipnoterapijos pavyzdys: kai įrašai sukurti atsakingai. Laima istorija: individualiai pritaikyti įrašai atnešė rezultatą. Laima,, kuri kentėjo nuo lengvo nerimo ir streso, nusprendė išbandyti hipnoterapijos įrašus. Terapeutas, prieš pasiūlydamas įrašą, išsamiai aptarė jos būklę, įvertino jos reakcijas į įvairias terapijas ir paaiškino, kaip šis įrašas veiks. Jis taip pat įspėjo, kad jei savijauta pablogės, Laima turi nedelsdama susisiekti ir jie kartu ieškos alternatyvos. Po savaitės klausymosi Laima pastebėjo, kad ji pradėjo jaustis ramiau, geriau miegoti ir labiau pasitikėti savimi. Įrašas buvo kruopščiai pritaikytas jos poreikiams, o terapeutas nuolat palaikė ryšį, stebėdamas jos būklę ir atsakydamas į visus klausimus. Kodėl ši terapija buvo sėkminga? • Individualus pritaikymas: Įrašas buvo sukurtas atsižvelgiant į Laimos situaciją ir poreikius. • Atviras bendravimas: Laima visada galėjo kreiptis į terapeutą ir gauti atsakymus į savo klausimus. • Savijautos stebėjimas: Terapeutas reguliariai tikrino, kaip Laima jaučiasi, ir buvo pasiruošęs pakeisti metodiką, jei ji neveiktų. Kaip išvengti netinkamų įrašų ir neprofesionalių praktikų? 1. Klauskite apie įrašo turinį. Paprašykite terapeuto paaiškinti, kaip buvo sukurtas įrašas, kokias technikas jis naudoja ir ar jis tinka jūsų situacijai. 2. Stebėkite savo savijautą. Jei per kelias dienas po klausymosi jaučiatės blogiau ir terapeutas nereaguoja į jūsų būklę arba reikalauja toliau klausytis, tai aiškus ženklas, kad metodas jums netinka. 3. Patikrinkite terapeuto kvalifikacijas. Profesionalus hipnoterapeutas visada pateiks savo kvalifikacijas ir paaiškins, kaip jo metodai yra pagrįsti moksliškai. 4. Būkite atsargūs su „masiniais produktais“. Įrašai, parduodami kaip „vienas sprendimas visiems“, dažnai nėra pritaikyti individualioms situacijoms ir gali būti neefektyvūs ar net žalingi. Pasirinkti kvalifikuotą hipnoterapeutą yra ne tik svarbu, – tai būtina jūsų emocinei ir psichologinei gerovei. Lietuvoje, kur nėra oficialių hipnoterapijos mokyklų, reikia ypač atsargiai tikrinti terapeutų kvalifikacijas ir jų ryšius su tarptautinėmis mokymo įstaigomis. Sąmoningas pasirinkimas ir tinkami klausimai padės apsisaugoti nuo neprofesionalių praktikų ir užtikrins, kad gausite kokybišką pagalbą.

Ar kada nors jautėtės taip, lyg visą laiką stengtumėtės, bet rezultato nėra? Jūs bandote išlaikyti santykius, kuriuose šilumos seniai nebėra. Kiekvieną rytą einate į darbą, kuris jau nebeįkvepia, bet sakote sau: „reikia pakentėti“. Arba tęsiate kažkokį užsiėmimą ar veiklą, kuri vietoje energijos tik siurbia jėgas. Iš šalies žiūrint, atrodo aišku: tai neveikia. Bet kai esame savo viduje, mums sunku tai paleisti. Mes bandome save įtikinti, kad „gal dar viskas pasikeis“, kad gal „dabar tik sunkesnis etapas“, kad reikia „daugiau stengtis“. Mirusio arklio teorija Šią situaciją labai taikliai apibūdina „Mirusio arklio teorija“. Ji sako paprastai: jei arklys miręs, nebėra prasmės bandyti ant jo joti. Tačiau mes, žmonės, dažnai darome antraip. Vietoje to, kad pripažinti tiesą, mes keičiame balną, ieškome naujos informacijos, naujų įrankių, priedų, investuojame dar daugiau, nors esmė nesikeičia. Kaltiname kitus, vadovus, partnerius, perrašome taisykles – bandome įtikinti save, kad „gal jis dar ne toks miręs“, kad „galbūt čia dar yra potencialo“, tikėdamiesi, kad miręs arklys stebuklingai atgis. Nors giliai viduje jau žinome, kad išeitis yra viena: paleisti. Visa tai tik atima mūsų laiką, energiją ir viltis. O rezultato – jokio. Tikra išmintis yra ne gaivinti tai, kas jau seniai negyva, o turėti drąsos nulipti. Tai nereiškia pralaimėjimo. Tai reiškia brandą, sąmoningumą ir savęs gerbimą. Kai paleidžiame „mirusį arklį“, atsiranda erdvės naujam keliui, naujam santykiui, naujai veiklai ar idėjai, kuri yra gyva ir gali auginti mus. Drąsa ir pokyčiai Paleidimas gali būti sunkus. Dažnai bijome nežinomybės, kurią atneša pokyčiai. Tačiau, kai turime drąsos, galime atrasti naujas galimybes. Tai gali būti naujas darbas, nauji santykiai ar net nauji pomėgiai. Kiekvienas pokytis atneša galimybę augti. Mes galime išmokti naujų dalykų, susipažinti su naujais žmonėmis ir atrasti save iš naujo. Tai gali būti išlaisvinanti patirtis. Pamąstymui Kokius „mirusio arklio“ bandymus vis dar tęsiate savo gyvenime? Kas jums sako širdis – tęsti ar jau paleisti? Ar turite drąsos nulipti ir pasirinkti kelią, vedantį pirmyn? Paleidimas gali būti sunkus, tačiau jis atveria duris naujoms galimybėms. Kai atsilaisvinsime nuo to, kas mums nebeveikia, galime atrasti tai, kas mus įkvepia ir džiugina. Išvados Mūsų kelias gali būti kupinas iššūkių, tačiau kiekvienas žingsnis link pokyčio yra vertingas. Mes turime drąsos priimti sprendimus, kurie gali pakeisti mūsų gyvenimą. Paleidimas nėra pralaimėjimas; tai yra galimybė augti. Kiekvienas iš mūsų turi teisę siekti laimės ir gerovės. Šaltiniai : Baca, M. (2016). Dead horse theory: The folly of failing strategies. Journal of Business Strategy, 37(2), 56–63. https://doi.org/10.1108/JBS-10-2015-0107 Lawrence, P. R., & Nohria, N. (2002). Driven: How human nature shapes our choices. Jossey-Bass. Sull, D., & Eisenhardt, K. M. (2015). Simple rules: How to thrive in a complex world. Houghton Mifflin Harcourt. Sutton, R. I. (2010). Good boss, bad boss: How to be the best… and learn from the worst. Business Plus.

Šis įrašas – tęsinys ankstesniojo įrašo apie RTT ir klinikinės hipnoterapijos skirtumus. Hipnoterapijos srityje vis dažniau matoma tendencija kai kai kurie lietuviškai kalbantys praktikai dėmes į skiria ne tiek kliento saugumui ir metodų pagrįstumui, kiek įspūdžio kūrimui ir komercijai. Savo socialiniuose tinkluose jie panaikina RTT pavadinimą arba prie jo ‘prisega’ prierašą ‘klinikinis hipnoterapeutas’. Taip dirbtinai sukuriamas naujas, neegzistuojantis titulas – ‘klinikinis RTT terapeutas’, kurio nėra nei jokiose hipnozės mokyklose, nei akreditacijose. Tai tas pats, kas arklys su ratais– nei arklys, nei automobilis. Tad, jei RTT praktikas prie savo vardo prisirašo ‘klinikinis hipnoterapeutas’, jis nesąmoningai pats pripažįsta, kad net jam pačiam tai skamba neįtikinamai.’ O kai žmogus, taikantis RTT, desperatiškai ieško, kuo pasistiprinti savo įvaizdį, tai jau ne terapija – tai reklaminė klounada! Labai svarbu žmonėms žinoti, kad titulas „klinikinis hipnoterapeutas“ nėra dekoratyvinis priedas, kurį galima prisiklijuoti prie bet kokios frazės. Tai ne stiliaus etiketė, o atsakomybę ir pasiruošimą žymintis profesinis vardas, kurį įgyti galima tik nuosekliu mokymusi, klinikine priežiūra ir etikos laikymusi. Tai ne žodis gražiau skambėti – tai įsipareigojimas dirbti giliai, saugiai ir profesionaliai. Klinikinė hipnoterapija yra visiškai kita profesinė kategorija nei RTT kursai ar metodika! Todėl , jeigu terapeutas pristato save kaip “RTT klinikinis hipnoterapeutas”, tai reiškia, kad jis turėjo baigti ir klinikinės hipnoterapijos studijas atskirai nuo RTT, o žmogus, ieškantis hipnoterapeuto turi teisę paprašyti tokio terapeuto pateikti klinikinės hipnoterapijos kurso baigimą įrodančio diplomo., kuriame turi būti nurodytas: klinikinės hipnozės mokymo institucijos pavadinimas, vadovo parašas ir unikalus studento numeris, kuris išlieka registruotas klinikinės hipnoterapijos mokymo įstaigos sistemoje. Jei kyla abejonių dėl terapeuto kvalifikacijos, klientas turi pilną teisę susisiekti su klinikinės hipnoterapijos mokymo įstaiga, kurioje mokėsi terapeutas ir patikrinti informaciją apie jį. Profesionali mokykla visada atsako į tokius užklausimus. Tai įprasta, etiška ir sauganti kliento interesą praktika visame pasaulyje. Žinojimas kuo skiriasi greita RTT terapija nuo Klinikinės hipnoterapijos yra ne nepasitikėjimas terapeutu ar įtarumas, tai – pasitikėjimas savimi. Tai pagarba savo gijimo procesui ir sveikatai. Kas iš tiesų lemia pasiruošimą dirbti su žmogaus vidiniu pasauliu? Ar tikrai RTT terapeutas prilygsta klinikiniam hipnoterapeutui ir kodėl skirtumus yra svarbu žinoti, kad pasirinkti tinkantį sau terapeutą? Šiame straipsnyje pateikiami apibendrinti profesiniai pastebėjimai, remiantis oficialia informacija apie skirtingus hipnoterapijos mokymo modelius ir jų klinikinį pagrindimą. Straipsnio tikslas – edukuoti, o ne kritikuoti konkrečius asmenis ar jų veiklą. Skirtumas 1: Diplomas prieš pažymėjimą – skirtumas tarp studijų gylio. RTT (Rapid Transformational Therapy) arba kiti greitieji hipnoterapiniai apmokymai tai greiti, dažniausiai nuotoliniai paruošimai, orientuoti į vieno metodo taikymą. Ši apmokymų struktūra dažnai susideda iš kelių mėnesių savarankiško darbo su vaizdo medžiaga ir kelių intensyvių gyvų susitikimų (neretai vos 5 dienų trukmės). • Šių mokymų metu dalyvis supažindinamas su RTT modeliu – vienu pagrindiniu šablonu, kurį vėliau taiko visiems klientams. • Baigus RTT kursą, išduodamas pažymėjimas, bet ne diplomas ar akredituotas profesinis kvalifikacinis laipsnis. • Mokymai nėra paremti psichologijos ar medicinos mokslais, nėra etapinio mokymosi, nėra refleksijos procesų ar vertinimo pagal akademinius kriterijus. • Nėra studentų prižiūrėjimo praktikos – nėra individualiai paskirto supervizoriaus, taip kaip tai yra klinikinės hipnoerapijos apmokymuose ir nėra privalomų susitikimų su supervizoriumi, kur būtų praktikuojamos technikos ir aptariamas būsino terapeuto darbas su klientais. • Supervizija RTT apmokymuose jei ir vyksta, dažniausiai apsiriboja grupinėmis Klausimai- atsakymai sesijomis ar bendrais atsakymais forume. • Vietoje kliento atvejo analizės ( case study ) dažniausiai prašoma pateikti vienos sesijos vaizdo įrašą arba trumpą rašytinį aprašymą – be išsamios struktūros ar gilesnės analizės. • Kadangi nėra standartizuoto žinių ir praktikos įvertinimo po kurso pabaigimo, egzaminą išlaiko visi studentai. Būsimų RTT terapeutų studijos susideda iš kelių mėnesių savarankiško darbo su įrašyta vaizdo medžiaga Tuo tarpu klinikinės hipnoterapijos mokymo institucijos, tokios kaip London College of Clinical Hypnosis International (LCCHi) ir panašios, ruošiančios klinikinius hipnoterapeutus, siūlo nuoseklų, etapais pagrįstą mokymosi kelią: • Diplominio lygio apmokymas, kuriame vyksta gilus teorinis ir praktinis pasirengimas. • Meistriškumo studijos, kurios skirtos jau dirbantiems specialistams. • Studentai klasėje mokosi daug teorijos, paremtos akademine medžiaga . Tai klinikinės hipnozės tyrimai, psichologijos ir psichiatrijos moksliniai akademiniai straipsniai, žymių psichologų darbai apie žmogaus psichiką, elgesį, traumų gydymą. • Studentai iš karto praktikuojasi su nauja medžiaga klasėje kartu su dėstytojais, bendraklasiais, o vėliau ir su klientais už klasės ribų. • Kiekvienam studentui iš karto paskiriamas asmeninis supervizorius. Su juo vyksta privalomi susitikimai, kurių metu studentas praktikuojasi hipnozės technikas ir aptaria savo asmeninį darbą su klientais. • Studentai klasėje nuolat praktikuoja nuolatinę savirefleksija – gebėjimas suprasti save kaip terapeutą ir augti per patirtį. • Kiekviena mokymų diena prasideda nuo praktinio klasės hipnotizavimo. Studentai paeiliui hipnotizuoja klasę, duodami teigiamus pasiūlymus, susijusius su didesne energija, pasitikėjimu savimi, koncentracija, atmintimi ar vidine motyvacija. Šią praktiką stebi dėstytojas, o po jos visa grupė suteikia grįžtamąjį ryšį – pasidalija, kaip jautėsi, kas veikė stipriausiai, ką būtų galima patobulinti. Tokiu būdu studentai nuo pat pradžių lavina praktinius įgūdžius, mokosi subtiliai jausti auditoriją ir gilina savo pasitikėjimą vedant į hipnozę. • Studentai rašo atvejo analizę (case study) paaiškindami kuo remdamiesi pasirinko būtent tokias terapijos technikas darbe su klientu, nurodydami kokie moksliniai darbai patvirtina šių technikų darbe su klientu efektyvumą . • Mokslo metų pabaigoje studentai laiko teorinį ir praktinį egzaminą bei pristato individualų kliento atvejo analizės darbą. Norint išlaikyti egzaminą, būtina surinkti nustatytą balų skaičių. Egzaminą išlaiko ne visi studentai iš pirmo karto, tačiau jį galima perlaikyti tiek kartų, kiek reikia iki kol egzaminas yra sėkmingai išlaikomas. Dėl šio pasiruošimo gylio Klinikinė hipnoterapija laikoma išsamia, saugia ir lanksčia terapine praktika, gebančia prisitaikyti prie skirtingų klientų poreikių, emocinių būsenų, psichologinių struktūrų bei klinikinių indikacijų. Klinikinės hipnozės studentai praktikuoja terapines technikas klasėje mokymų metu Skirtumas 2: Individualus priėjimas vietoje   “tie patys batai tinka visiems” šablono • Klinikinis hipnoterapeutas prieš taikydamas hipnozę visada įvertina kliento psichologinę būklę (dažnai net su struktūruotais klausimais). Jis išsiaiškina ar žmogus yra emociškai stabilus. • Vyksta kliento problemos giluminės šaknies tyrimas. • Atliekamas kliento pasaulėžiūros ir vidinių procesų pažinimas: kokios yra jo giluminės problemos ir ar hipnozė jam apskritai tinka. • Yra apmokytas suprasti, kada hipnozė netinkama klientui ir ne ignoruoja esamų kontraindikacijų . • Tik tuomet terapeutas tame pačiame susitikime formuluoja individualų, konkrečiam klientui pritaikytą strateginį sesijos planą. Toks planavimas vyksta kiekvienos terapinės sesijos metu, kurioje toliau nuosekliai ir palaipsniui vykdomas darbas kliento tikslui pasiekti. Reikalui esant, parenkami saugesni metodai arba žmogus nukreipiamas pas specialistus, kurie tuo metu gali suteikti tinkamesnę pagalbą. • Netaiko visiems klientams tos pačios metodikos, -kiekvienam yra parenkama individuali strategija. • Atsižvelgia į kiekvieno žmogaus gyvenimo kontekstą, psichologinį pasirengimą, traumos gylį, nervų sistemos jautrumą. • Nespaudžia žmogaus keistis per greitai – klientui leidžiama yra eiti pokyčio keliu tokiu tempu, kokiu žmogus jaučiasi pasiruošęs. • Niekada nežada greito rezultato – vietoje to, klinikinis hipnoterapeutas orientuojasi į saugų ir ilgalaikį kliento pokytį. Tuo tarpu RTT terapeutas dažniausiai • Nenaudoja išsamaus psichologinio įvertinimo. Nėra vertinama, ar žmogus emociškai pasiruošęs darbui, ar nėra psichologinių kontraindikacijų hipnozei. • Jis gali taikyti hipnozę remdamasis tik trumpu pokalbiu, per kurį klientas nusako savo problemą. • RTT metodas remiasi vienu pagrindiniu šablonu, kuris vienodai taikomas visiems klientams, net ir tiems, kuriems hipnozė gali būti nepatartina. Šis šablonas retai pritaikomas individualiai pagal kliento nervų sistemos jautrumą, traumų sudėtingumą ar asmeninius poreikius, o sesijai pasibaigus klientui tik įteikiamas garso įrašas klausytis mėnesį laiko ir daugiau. Kai visiems klientams taikomas tas pats metodas, neatsižvelgiant į žmogaus psichinę būklę, nervų sistemos jautrumą ar traumos istoriją, tai kelia riziką. Tokiu atveju vietoj pagalbos gali įvykti emocinis persitempimas, panikos reakcija ar disociacija (atsijungimas). Garso įrašas – ne terapija. Kai žmogui atliekama viena sesija ir duodamas įrašas, bet nėra jokio gilesnio darbo, palaikymo ar ryšio – tai nebeatitinka psichologinės terapijos esmės. Pokytis nevyksta vien klausantis įrašo,- žmogui reikia būti išgirstam, suprastam ir nepaliktam vienam su iškilusiomis emocijomis. Įrašas negali reaguoti į kliento būsenas. O kai po sesijos sukyla nerimas ar senos traumos, žmogus lieka vienas, be pagalbos. Terapijoje svarbiausia – saugumas, ryšys ir atsakomybė. To neįmanoma pakeisti vien įrašu . Tikras terapinis darbas reikalauja jautrumo, atsakomybės ir pagarbos tam, kas žmoguje yra gyva ir dažnai labai trapu. • RTT terapeutai dažnai žada greitą rezultatą ir stiprų efektą po vienos sesijos, nes RTT kursuose mokymuose tai pateikiama kaip galimas rezultatas. Tačiau realybėje toks darbas gali būti paviršutiniškas ir nepakankamas, ypač sudėtingesniais klientų atvejais, kur reikalingas jautresnis priėjimas prie žmogaus ir gilesnis procesas. Metaforiškai tariant,- RTT duoda receptą savo studentams, o Klinikinė Hipnoterapija išmokina savo studentus gaminti nuo nulio – su jautrumu, išmintimi ir pagarba žmogaus vidiniam pasauliui. Todėl RTT ir kitų greitųjų metodų terapeutai dažnai žengia trumpiausiu keliu link to, kas matoma, o klinikiniai hipnoterapeutai pasirenka kur kas jautresnį ir sudėtingesnį kelią – kiekvieną kartą iš naujo įsiklausydami į žmogaus unikalų pasaulį ir kurdami terapinį procesą, kuris kyla ne iš šablono, o iš gyvo santykio, pagarbos ir tikro ryšio. ———— Skirtumas 3: Klinikinis įvertinimas ir metodo pasirinkimas – terapijos saugumo pagrindas Klinikinis hipnoterapeutas: • Nedirba bandymų principu, o remiasi moksliškai pagrįsta, tyrimais patvirtinta ir psichoterapijoje taikoma praktika. • Metodus parenka atsižvelgdamas į kliento būklę, poreikius ir emocinį saugumą. Tuo tarpu RTT praktikas: • Dažnai taiko vieną fiksuotą metodą visiems klientams, nepriklausomai nuo jų individualių poreikių. • Naudoja nuosavą, moksliniais tyrimais nepatvirtintą metodiką, sukurtą vieno žmogaus (Marisos Peer). • Neretai dirba eksperimentiniu principu – „pažiūrėsim, ar suveiks“. Tai yra: RTT ir kiti greitieji metodai nėra paremti plačiai pripažintais psichoterapiniais principais ir neturi sisteminių, mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų jo veiksmingumą įvairiose klinikinėse situacijose. RTT mokymuose nėra struktūruoto darbo su kliento psichologine istorija (anamneze) ar diagnostiniu įvertinimu. Dėl to praktikas dažnai neturi aiškaus pagrindo nuspręsti, ar metodas tam žmogui tikrai tinka. Metodas taikomas, tikintis, kad padės, bet ne visada suprantant, kodėl ir kam jis iš tiesų veiksmingas. O kadangi RTT metodas remiasi vienu standartišku šablonu (regresija → interpretacija → įrašas), kuris taikomas visiems klientams, tai nėra lankstumo ar prisitaikymo prie konkretaus žmogaus poreikių, jo nervų sistemos jautrumo ar traumos sudėtingumo. Toks požiūris labiau primena bandymą, o ne individualiai pritaikytą terapiją. Klinikinio įvertinimo svarba Kai klientas turi sudėtingą traumų foną, emocinį nestabilumą ar psichologinį jautrumą, klinikinis hipnoterapeutas pritaiko reikalingą metodiką arba nukreipia klientą pas kitą specialistą. RTT terapeutas: dažniausiai lieka prie vieno metodo – net jei jis yra netinkamas klientui (regresija → įsitikinimo atradimas → pokytį įtvirtinantis įrašas) – neatsižvelgiant į individualius žmogaus poreikius, psichologinę būklę ar galimus kontraindikacinius veiksnius. Tokia schema kartais gali būti veiksminga paprastesniais atvejais, tačiau sudėtingesnėse situacijose gali pritrūkti lankstumo, jautrumo ir emocinio saugumo. Klinikinis įvertinimas yra būtinas tam, kad būtų parinkta tinkama metodika ir užtikrintas kliento saugumas. Kai jo nėra – terapija tampa nebesaugi, o kartais net traumuojanti. ———— . Skirtumas 4: Profesionalus ir etiškas požiūris ir elgesys • Klinikinės hipnoterapijos mokymuose, vykstančiuose klasėje, studentai reguliariai dirba gyvai su dėstytojais, dalyvauja praktiniuose užsiėmimuose, stebi hipnozės demonstracijas, analizuoja realias situacijas, atlieka grupines praktikas su klasiokais ir gauna tiesioginį grįžtamąjį ryšį ir iš klasiokų ir iš dėstytojų. Toks mokymosi procesas formuoja klinikinio hipnoterapeuto profesionalų ir etišką požiūrį keliais esminiais būdais: 1. Tiesioginis darbas su dėstytojais padeda išmokti ne tik technikos, bet ir elgesio standartų: kaip bendrauti su klientu, kaip išlaikyti saugias ribas, kaip reaguoti į emocines reakcijas. Tai ugdo brandžią profesinę laikyseną, o ne mechaninį metodo taikymą. 2. Praktiniai užsiėmimai klasėje leidžia patirti, ką reiškia dirbti realiame, dinamiškame terapiniame procese – tai ugdo būsimo terapeuto lankstumą, atsakomybę ir sugebėjimą reaguoti į skirtingas situacijas, o ne tiesiog naudoti šabloną. 3. Grupinės praktikos su klasiokais ir klientais padeda išmokti priimti grįžtamąjį ryšį, reflektuoti savo stiprybes ir augimo vietas. Tai svarbu, kad terapeutas mokėtų nuolat augti ir kritiškai įvertinti savo darbą. 4. Demonstracijos ir realių atvejų analizės moko matyti ne tik ką daryti, bet ir kodėl tai daroma, kada nedaryti ir ką daryti kitaip, jei situacija jautri. Tai kuria gilesnį supratimą apie žmogaus psichiką ir etišką įsikišimo ribą. 5. Tiesioginis grįžtamasis ryšys iš dėstytojų padeda išvengti klaidų, kurios realioje praktikoje galėtų iš naujo traumuoti klientą, todėl terapeutas išmoksta ne tik „daryti“, bet ir atsakingai mąstyti prieš darydamas. Visa tai kuria profesionalų, etišką, jautrų ir saugų klinikinio hipnoterapeuto požiūrį, kuris nėra paviršutinis, bet grįstas žinojimu, patirtimi ir pagarba žmogui. 6. Klinikinė hipnoterapija remiasi įrodymais, kurie pagrįsti psichiatrijos žiniomis. 7. Studentai mokomi atpažinti traumos bei disociacijos požymius, ir reikalui esant – naudoti atitinkamus metodus arba nukreipti žmogų papildomai pagalbai. Tuo tarpu RTT mokymuose 1. Daug dėmesio skiriama savarankiškam darbui, o gyvo kontakto su specialistais yra mažiau. 2. RTT yra vieno asmens sukurta metodika , kuri nėra moksliškai pagrįstas metodas. Nėra recenzuotų tyrimų, kurie įrodytų jo veiksmingumą pagal psichiatrijos standartus. Tai nesertifikuota, neakredituota programa, neturinti universitetinio ar klinikinio pagrindo. 3. RTT: taiko fiksuotą protokolą visiems žmonėms. RTT apmokymai neapima gilaus psichologinio įvertinimo. Praktikas dažnai nėra mokomas atpažinti disociacinių mechanizmų, traumos gylio ar psichopatologinių rizikos veiksnių. RTT terapeutas tiesiog taiko dažniausiai tą patį metodą visiems klientams, neatsižvelgdamas į tai, ar žmogus turi stiprų emocinį jautrumą, disociaciją, traumos istoriją, ar kitus sudėtingus veiksnius. 4. RTT terapeutai retai yra mokomi, kada reikia nukreipti klientą pas kitą specialistą. Kitaip nei klinikinis hipnoterapeutas, kuris žino savo ribas ir vadovaujasi profesine etika, RTT praktikas dažnai nėra pasirengęs priimti sprendimo ir suprasti kada hipnozė gali būti netinkama arba net pavojinga – konkrečiam žmogui. Visumoje, skirtingai nei RTT ir kiti greiti terapijos metodai, kuriuose dažniausiai naudojamos kelios tos pačios technikos visiems klientams, klinikiniai hipnoterapeutai turi platų pasirinkimą moksliškai pagrįstų psichoterapijos metodų asortimentą, ko neturi RTT ir kiti greiti metodai. Klinikiniai hipnoterapeutai greitai geba pritaikyti skirtingas technikas pagal individualią kliento būklę sesijos eigoje, pagal kliento nervų sistemos jautrumą ir terapinio proceso etapą. Klinikiniai hipnoterapeutai giliai ir jautriai adaptuoja terapiją kiekvienam žmogui individualiai – ne remdamiesi vien diagnoze ar išoriniu simptomu, bet remdamiesi žmogaus vidiniu pasauliu, kliento asmenine gyvenimo istorija, emociniu kontekstu ir jo nervų sistemos būsena. Klinikiniai hipnoterapeutai gerbia kiekvieno žmogaus vidinį tempą ir nespaudžia kliento keistis greičiau, nei tam yra pasiruošęs jo protas. Jie atsargiai ir jautriai dirba su trauminiu žmogaus turiniu ir nesiekia greitų „atskleidimų“, jei tai gali iskaudinti ar iš naujo traumuoti ar išstabilizuoti. Jie taip pat nesuteikia savo paaiškinimų kaip vienintelės tiesos – nepriskiria žmogui iš anksto paruoštų interpretacijų, kurios gali neatitikti kliento tikrosios patirties. Vietoje to, jie padeda klientui palaipsniui pačiam atrasti vidinius atsakymus pagarbiai, per vidinę integraciją, kad pokytis būtų ne tik greitas, bet ir gilus bei ilgalaikis. Klinikinė hipnoterapija yra santykis, procesas, ir pagarba pasąmonei. Tai nėra greitas „pataisymas“ ar “greitas išgydymas”, tai autentiškas gijimo kelias kieivienam klientui, paremtas saugumu, moksliniais įrodymais ir žmogiškumu. Tai nėra paprastas toks pat procesas kaip kad mokinama RTT, todėl kiekvienas RTT terapeutas, pristatydamas save kaip klinikiniu hipnoterapeutu, turi pateikti įrodymus, kad jis tai sugeba atlikti, pateikdamas ne RTT pažymėjimą, o Klinikimio Hipnoterapeuto Diplomą. RTT (Rapid Transformational Therapy ) praktikai dažnai vadovaujasi vienu šablonu, kuriame kliento simptomai vertinami paviršutiniškai, regresija atliekama nenuosekliai arba be tinkamos saugos struktūros. Kliento atsakymai dažnai interpretuojami terapeuto nuožiūra, į jo pasąmonę pateikiamos iš anksto paruoštos frazės, kurios nėra jam individualiai pritaikytos. Terapija dažnai baigiama įrašyto „transformacijos“ garso įrašo siuntimu klientui, tikintis, kad įrašas „sutvarkys“ problemą. Toks darbas gali būti pavojingas tuo, kad žmogaus vidiniai jausmai ir patirtys lieka tik paviršutiniškai paliestos,, - be tikro įsigilinimo. Gali nutikti taip, kad gilesni, skaudūs klientų išgyvenimai nėra pastebimi arba jie paliečiami be saugaus pasiruošimo,- per greitai ir per stipriai. Dėl to žmogus gali pasijusti nesuprastas, o kartais – dar labiau pažeidžiamas. Dažnai nutinka, kai ir pokalbis ar terapinis procesas nutraukiamas per anksti. Gerokai prieš tai, kai žmogaus viduje įvyksta tikrasis pokytis. Tokiu atveju žmogus lieka be tikro emocinio palengvėjimo ir be ilgalaikio rezultato. •• Kodėl RTT neatlieka mokymo klasėse, kaip klinikinė hipnoterapija? Taip yra todėl, kad verslo modelis orientuotas į masiškumą ir greitį: RTT mokymai sukurti kaip greitai išplečiama programa, orientuota į didelį žmonių skaičių visame pasaulyje. Todėl didžioji dalis mokymo vyksta nuotoliniu būdu, per iš anksto įrašytus vaizdo įrašus. - Mažos sąnaudos, didelis pelnas. Nuotoliniai kursai yra pigesni organizuoti . Jiems nereikia patalpų, gyvų dėstytojų , kaip tai yra klinikinės hipnoterapijos koledžuose ar universitetuose ir visam laikui, sudėtingos logistikos,. RTT apmokymai (pvz., 5 dienos Zoom ar gyvai) yra trumpi, simboliniai ,- neatitinkantys profesinių standartų. - Nėra akreditacijos poreikio. RTT ir kitų trumpų metodų kūrėjai nesiekia, kad jų mokymai būtų pripažinti pagal medicinos ar psichologijos srities profesionalius standartus (kaip pvz. tokių Jungtinės Karalystės organizacijų kaip CNHC, APA ar BPS). Vietoje to, jie remiasi rinkodara ir asmeninėmis sėkmės istorijomis, o ne moksliniais įrodymais ar aiškia profesine priežiūra, kuri yra taikoma klinikinėje praktikoje. Apibendrinant galima pasakyti, kad RTT sąmoningai pasirinko tokį modelį – greitą, pelningą, plačiai prieinamą, bet neatitinkantį profesionalių sveikatos standartų, nes: Tai leidžia greitai paruošti daug terapeutų. Taip darant yra išvengia atsakomybės, kuri ateitų su studentų akreditacija. Leidžia išlaikyti „alternatyvios pagalbos“ įvaizdį, neliečiant medicininių ribų. Kaip ir pats RTT mokymas, kuris vyksta greitai, supaprastintai ir orientuojasi į kuo platesnį žmonių pritraukimą bei pelningos veiklos kūrimą, kai kurios lietuviškai kalbančios RTT praktikės dirba panašiu principu: užtikrintai žadamas greitas pokytis visiems, taikant tą patį vieną šabloną. Tokiu būdu kliento išgyvenimai tampa ne terapiniu procesu, o strateginiu verslo įrankiu. (Tai nebūtinai daroma iš blogos valios. Dažnai kai kurios tiesiog atkartoja tai, kaip pačios buvo mokytos: greitai, be gilesnio supratimo apie žmogaus psichiką. Tačiau toks darbas yra rizikingas: kai neatsižvelgiama į tai, kas žmogui iš tikrųjų vyksta , kai nėra naudojami patikimi, išbandyti metodai. Tuomet kenčia tiek kliento saugumas, tiek pasitikėjimas tokiu terapeutu ir tikrasis gydantis rišys tarp kliento ir terapeuto. Nes kai terapija yra „tie patys batai tinka visiems“, šablonas, rizikuojama ne padėti, o pražiūrėti tai, kas žmogui skaudžiausia ir jautriausia). ———— Skirtumas 5: Atsakomybė už pažadus Ar hipnozė yra visagalis įrankis? Kai kurie RTT praktikai žada, kad hipnozė „visada veikia“. Tai klaidinantis teiginys. Toks pažadas neatsižvelgia į žmogaus psichikos sudėtingumą, pasiruošimo lygį, pasąmonės apsauginius mechanizmus ar traumos gylį. Hipnozė yra galinga priemonė, bet ji nėra stebuklinga lazdelė, ir ji neveikia automatiškai vien dėl to, kad buvo panaudota. Kai terapija pateikiama kaip garantija ar stebuklas, tai ne tik kuria klaidingus lūkesčius, -tai gali ir pakenkti, ypač tiems, kurie jau kartą bandė ir neišgirdo, kad tikras gijimas reikalauja laiko, jautrumo ir saugaus proceso. Todėl tikras terapeuto profesionalumas – ne pažaduose, o atsakomybėje. ** Tikra situacija: Esu sulaukusi jautraus asmeninio pasiteiravimo apie RTT praktikę, kuri pažadėjo visišką pasveikimą nuo fizinio paralyžiaus , nepaisant to, kad gydytojai po operacijos aiškiai nurodė pacientui, jog jis niekada negalės vaikščioti . Kitas atvejis buvo, kai mama kreipėsi dėl vaiko, sergančio cistine fibroze- buvo pažadėtas vaiko išgyjimas, tačiau hipnotizuojama turėjo būti mama, – neva darant terapiją mamai, pasveiks vaikas. Tokie pažadai suteikia daug streso ir nepagrįstų vilčių bei gilių nusivylimų, ypač kai siūloma „stebuklinga“ sesija kainuoja tūkstančius. Reikia paminėti, kad RTT terapeutai dažnai pateikia įkvepiančias istorijas apie „visišką pasveikimą“, tačiau pati Marisa Peer yra viešai nurodžiusi, kad jos komanda neprisiima atsakomybės už tai, ką RTT terapeutai po paruošimo užbaigimo žada ar taiko. ———— Skirtumas 6: Skaidrumas ir pasitikėjimas – ne smulkmena, o pamatas. Tai, kaip terapeutas prisistato viešai – vardu, slapyvardžiu, be vardo ar be pavardės, kitokiu nei turimu profesiniu titulu, tai nėra tik formalumas. Tai yra pirmasis kliento kontaktas su saugumu. Kai žmogus ieško pagalbos, jis dažnai jaučiasi pažeidžiamas. Jo pasitikėjimas prasideda nuo paprastų dalykų: aiškaus terapeuto vardo, tikros neišgalvotos pavardės, sąžiningo aprašymo apie tai, kokį terapeutinį paruošimą jis turi. Tai ne detalės – tai pamatai, ant kurio kuriamas terapinis ryšys su klientu. Deja, kai kurie RTT ar kitų greitų hipnoterapijų praktikai viešojoje erdvėje slepia pavardę, prisistato ne pilnais vardais ar pseudonimais.. Jei terapeutas save pateikia pseudonimu ar nepilnu vardu, o ne savo tikruoju pilnu vardu, tuomet natūraliai kyla klausimas – kiek dar dalykų toks terapeutas dar gali slėpti? Pasitikėjimas gimsta ten, kur yra aiškumas, tikrumas ir profesinė atsakomybė. Kai to nėra – terapinis ryšys tampa trapus, o žmogus rizikuoja likti ne tik be rezultato, bet ir su dar didesniu vidiniu nusivylimu. Juk būtent saugumo jausmo žmogus ateina ieškoti terapijoje. Dėl to itin svarbu, kad kiekvienas specialistas, dirbantis su žmogaus psichika, prisistatytų atsakingai, aiškiai ir sąžiningai – ne tik dėl profesijos vardo, bet pirmiausia iš pagarbos žmogui. Tokios detalės formuoja ne tik individualią terapeuto reputaciją, bet ir visos hipnoterapijos srities patikimumą visuomenėje. Klinikiniai hipnoterapeutai  dirba remdamiesi ne pažadais, o atsakomybe. Jie naudoja savo tikrus vardus, nedaro stebuklingų pažadų, o išlaiko ryšį su tikrove ir kliento emociniu saugumu. ———— Skirtumas 7: Mokymasis arba sustingimas Kartais susidaro įspūdis, kad kai kuriems RTT praktikams papildomas mokymasis tampa nebereikalingas – juk kam gilintis, jei viskas jau „veikia“? Vienas metodas, viena struktūra, viena tiesa visiems gyvenimo atvejams. Kai terapija tampa scenarijumi, o klientas – tuo, kuriam tik reikia jį atkartoti, terapeuto smalsumas nustoja augti, o giluma pakeičiama pasitikėjimu savo formulės magija. O jei žmogui nepadeda? Tuomet belieka ištarti klasikines frazes: „nepakankamai tikėjo“, „nepakankamai kartojo“, „dar nebuvo pasiruošęs“. Taip, lyg išgelbėjimo mygtukas būtų kliento viduje, o ne terapeuto darbe. Kai viena schema tampa viskuo, kas belieka? Tikėjimas šablonu? Ar patogus sustingimas, kur augimas jau nebereikalingas, nes viskas žadama per tris sesijas? Klinikinėje praktikoje viskas kitaip. Kiekvienas klientas, tai gyvas, unikalus pasaulis. Ir šis pasaulis nuolat kviečia terapeutą plėsti supratimą, permąstyti turimas žinias, susidurti su nežinomybe, o kartais – ir su savo ribotumu. Todėl klinikinis hipnoterapeutas privalo nuolat augti. Ir ne iš patogumo, o iš profesinės atsakomybės. Jis mokosi iš mokslu grįstos literatūros , seka naujausius tyrimus psichologijos, neurologijos ir psichoterapijos srityse. Jis dalyvauja supervizijose , kuriose peržiūri savo darbą, nagrinėja iššūkius, priima grįžtamąjį ryšį. Jis nuolat gilina savo įgūdžius per papildomus kursus , seminarus, mokymus. Ne dėl įvaizdžio – o dėl būtinybės. Tai nėra tik profesinė ambicija – tai reikalavimas . Terapeutai, priklausantys British Society of Clinical Hypnosis , CNHC ar kitoms akredituojančioms organizacijoms, turi kasmet atsiskaityti už savo tobulėjimą . Jie pateikia dokumentuotą valandų skaičių, temas, kurias gilino, ir formas, kuriomis tą darė. Toks nuolatinis mokymasis (Continuing Professional Development) – tai ne pasirinkimas, o pareiga. Skirtumas čia paprastas: RTT dažnai remiasi vieno žmogaus patirtimis, pateikiamomis kaip universali tiesa. Tuo tarpu klinikinė praktika remiasi daugiabalsiu mokslu – ne grožine literatūra, o akademinėmis žiniomis, kurias nuolat tikrina laikas, tyrimai ir praktika. Tai nėra vien ataskaita. Tai būdas užtikrinti, kad terapeutas iš tiesų yra pasiruošęs būti šalia kliento, kuris ieško pagalbos. Tai ne formalumas. Tai apsauga kliento naudai. Klinikinė terapija reikalauja ne šablono, o gyvo buvimo šalia . Ne pažado – o procesinio jautrumo. Tai nėra darbas su rezultatu – tai darbas su žmogumi. Ir būtent todėl klinikiniai hipnoterapeutai mokosi tyliai, be išorinio blizgesio, be savireklamos – kad išlaikytų jautrumą, gilumą ir profesinį padorumą, net kai niekas to nemato. Nes jų svarbiausias mokytojas – kiekvienas žmogus, kuris ateina iš tikrųjų pasikeisti. Tik augantis terapeutas gali eiti kartu su augančiu klientu. Po diplomo klinikinis hipnoterapeutas savarankiškai tęsia studijas, siekdamas palaikyti nuolatinį profesinį tobulėjimą. Skirtumas 8: Įrašai,- terapijos pagrindas ar palaikymas? RTT terapeutai kaip pagrindinę pokyčio priemonę klientui įteikia įrašą, kurio patariama klausytis kasdien 21 dieną ar ilgiau. Teigiama, kad taip bus „perprogramuota“ pasąmonė. Tačiau dažnai šie įrašai būna bendro pobūdžio, neindividualizuoti, ir labiau primena motyvacines afirmacijas nei klinikinį terapinį įrankį. Tokiu atveju siunčiama žinutė paprasta: „klausyk šito, ir pasikeisi“ – tarsi žmogaus vidinis pasaulis būtų nuotolinio valdymo pultelis. Tokiu atveju klientui tenka ne tiek gyvas terapinis ryšys, kiek garso failas su pažadu, kad pokytis įvyks vien klausantis. Toks požiūris formuoja pasyvų kliento vaidmenį – tarsi pokytis būtų kažkas, ką galima gauti iš išorės, jau paruoštą ir įrašytą. Šis procesas remiasi kartojimu ir pasiūlymais, bet dažnai apeina gilesnius vidinius pasąmonės sluoksnius: nesąmoningą pasipriešinimą, gėdą, lojalumą senoms tapatybėms ar neišspręstas traumas. Rezultatas? Stipraus poveikio įspūdis pradžioje ir toliau tyla, kai vidiniai mechanizmai nepajudinti. Tuo tarpu klinikinėje hipnoterapijoje pagrindinis pokytis vyksta sesijos metu. Klinikiniai terapeutai dirba su kliento asmenine istorija, nervų sistemos būsena, nesąmoningais gynybiniais mechanizmais, pasąmoniniais įsitikinimais ir vidiniais resursais. Įrašas, kurį klientas gauna po sesijos, nėra skirtas „sutaisyti“ – jis skirtas sutvirtinti tai, kas jau pradėta terapiniame procese. Tai tarsi ramus tęsinys, padedantis gilinti pokytį ir integruoti jį į kasdienybę. Skirtumas 9: Ne tai, su kuo ateinama – tai, kas slypi po tuo Vienas esminių skirtumų tarp kai kurių greito metodo ir klinikinės hipnoterapijos yra požiūris į tai, kas iš tikrųjų yra problema. Dauguma žmonių kreipiasi su konkrečiais sunkumais: nerimu, žemu pasitikėjimu savimi, emociniu valgymu ar kitomis aiškiai įvardintomis būsenomis. Greiti metodai dažnai priima šitą išorinę problemą kaip tiesioginį taikinį ir siekia ją pašalinti: pakeisti mintį, užprogramuoti kitą reakciją, įrašyti norimą būseną. Klinikinė hipnoterapija dažnai taiko nuoseklų, giluminį terapinį procesą, kurio principas yra artimas psichodinaminei psichoterapijai. Tad darbas vyksta ne tik su tuo, ką klientas įvardija kaip problemą, bet ir su tuo, kas slypi po ja – vaikystės patirtimis, vidiniais prieštaravimais ir ilgai neįsisąmonintais vidiniais procesais, kurie formuoja dabartines kliento emocines reakcijas, elgesio modelius bei jo atsineštą i terapiją problemą. Tikroji pokyčio galimybė dažnai atsiveria būtent ten,- gilesniuose sluoksniuose, kurie iš pirmo žvilgsnio nematomi, bet ilgainiui formuoja visą kliento vidinį pasaulį. ———— Skirtumas 10: Vienos sesijos išgijimas – kai tai įvyksta, ir kai jis žadamas Taip, klinikinė hipnoterapija neretai sukelia reikšmingą pokytį jau po pirmo susitikimo,- žmogus iš tiesų pajunta palengvėjimą, pokytį, net esminį pasikeitimą – ir tai yra graži, tikra patirtis. Tačiau čia slypi vienas esminis skirtumas su RTT: klinikiniai hipnoterapeutai niekada nežada, kad vienos sesijos pakaks. Ne todėl, kad nepasitiki metodu, o todėl, kad gerbia žmogaus individualų procesą. Nes terapija nėra vienkartinis veiksmas – tai saugios erdvės sukūrimas, kurioje pokytis gali įvykti, bet nėra iš anksto suplanuojamas kaip „standartinis rezultatas“. Tikras pokytis – tai ne pažadas, o pagarba. Ne garantija, o buvimas kartu tame, kas atsiskleidžia. Ir būtent čia slypi skirtumas tarp gydymo ir greito sprendimo pasiūlymo. Tikras pokytis – tai ne pažadas, o pagarba ir buvimas kartu tame, kas atsiskleidžia. Skirtumas 11: Kai pagalbos vardu RTT terapeutas pradedama prekiauti viltimi Kartais, ieškodami pagalbos, žmonės pakliūna į tokį terapinį kontekstą, kuriame vietoj psichologinio saugumo žmonėms siūlomi papildomai įsigyti įvarūs dalykai: eteriniai aliejai, gražūs buteliukai su įvairiu turiniu,- neva padedantys geriau pasiruošti hipnozei ir gyliau įeiti į transą, įvairūs pilnaties ritualai, energetiniai valymai. Tikras terapeutas – ne šamanas, ne guru, ne prekeivis viltimi . Tai, kas grindžiama ritualiniais objektais, nėra terapija – tai simbolinis veiksmas, dažniau priklausantis ezoterikai ar pseudodvasinėms praktikoms. Kitaip nei greitos hipnoterapijos arba RTT metodų taikytojai, klinikinė hipnoterapija remiasi psichologiniais principais , o ne kristalais, aliejais ar mėnulio ciklais. Hipnoterapijos sesijiai pasiruošti ir joje atsipalaiduoti nereikia nieko, kas ateina iš išorės, nes visas terapinis darbas vyksta žmogaus viduje. Kai siūloma sustiprinti hipnozę su kristalais ar aliejais, verta sustoti ir paklausti: ar tai tikrai terapija, ar tik dar vienas pažadas, įvilktas į komercinį blizgesį? ———— Skirtumas 12: Kai skausmas pateikiamas kaip įrodymas, kad “hipnozė veikia“ Kai kurie RTT greitų terapijų hipnoterapeutai pardavinėja garso įrašus, žadėdami, kad jie „išspręs problemą“, jei tik klausysitės pakankamai ilgai. Ir štai čia atsiranda vidinis konfliktas: žmogus po tokių įrašų kartais pasijunta dar blogiau – kyla nerimas, sumišimas, net fizinis diskomfortas. Tačiau vietoj to, kad jis būtų sustabdytas, išgirstas ir palydėtas ieškoti saugumo gyvame terapiniame ryšyje su specialistu, jis išgirsta žinutę: „tai reiškia, kad dar nepakankamai klausaisi – klausyk daugiau“. Tai panašu į tai, kai žmogus jau vos bepaneša sunkų nešulį, rankos jau linksta nuo svorio, o jam vietoje pagalbos pasakoma: „nešk dar toliau – kuo daugiau neši, tuo geriau bus“. Tokioje logikoje nėra nei empatijos, nei atsakomybės – tik tarsi užprogramuota nuostata, kad jei nepadeda, vadinasi, tu tiesiog „nepakankamai stengeisi nešti“. Tikras terapeutas žino, kad: stipri emocija dar nereiškia proveržio. Kartais ji reiškia, kad nervų sistema perdegė, kad reikia sustoti, o ne spausti “daugiau”. Hipnoterapija tai ne „stūmimas į transformaciją“, o jautrus ėjimas kartu su klientu, stebint jo signalus, tempą ir ribas. Ir jei po įrašo pablogėja, tai nėra ženklas, kad “tai veikia”. Tai gali būti ženklas, kad žmogui trūksta palaikymo, o ne tris savaites kartojamų to pačių sakinių. Tokio pobūdžio „terapija“ nustoja būti terapija. Tai tampa tik scenarijumi, kuriame žmogus užsideda gydytojo kaukę, bet neturi nei reikiamų apmokymų, nei profesinės priežiūros, nei atsakomybės už kliento vidinį procesą. Kaukę užsidėti lengva – sunkiau prisiimti tai, ką ji reiškia! Klinikinis hipnoterapeutas niekada nežada greitų rezultatų, jis eina kartu su klientu. Stebi jį nuolat, kaip jo sistema reaguoja ir prisiderina prie kliento tempo. Jis nenaudoja ritualinių objektų, bet būna šalia kliento visą terapijos procesą. Ir jei po įrašo žmogui pablogėja (kas retai pasitaiko, nes įrašas nėra terapija, o terapijos proceso palaikymas), jis sustoja ir koreguoja terapijos metodus. Jis žino, kad nervų sistema turi savo ribas, ir pagarba joms yra ne silpnumas, o terapijos pamatas. Jis pasirūpina saugumo pagrindu prieš pradedant gilų darbą, žino, kada klientui reikia ne hipnozės, o papildomų technikų arba kitų psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Klinikinis hipnoterapeutas,- priešingai nei RTT terapeutas- nepermeta atsakomybės klientui dėl pakankamo įrašų nesiklausymo, jei jam pablogėja, bet ieško sprendimo kartu su klientu. Klinikinis hipnoterapeutas papildomai remiasi superviziją ir turi atskaitomybės jausmą profesinei bendruomenei, o ne tik sekėjams socialiniuose tinkluose. Tikras klinikinis hipnoterapeutas ne tik veda – jis kartu palaiko. Jis neverčia greitai keistis. Jis leidžia gyti tavo tempu – nes žino, kad tikras pokytis bręsta, o ne yra išlaužiamas jėga. ————- Skirtumas 13: Konfidencialumo pažeidimas – viena iš esminių ribų tarp klinikinės ir neklinikinės RTT (greitos) praktikos Klinikinėje hipnoterapijoje griežtai laikomasi etikos principų, kurie saugo kliento privatumą. Klinikinis hipnoerapeutas niekada neviešina kliento vardo, seansų skaičiaus ar temų, su kuriomis buvo dirbama , net jei klientas iš pirmo žvilgsnio „sutinka“. Kodėl? • Nes terapinis santykis grindžiamas pasitikėjimu ir saugumu. • Nes klientas yra jautrus ir pažeidžiamas, o jo „sutikimas“ gali būti paveiktas noro įtikti terapeutui arba gauti jo pritarimą. • Nes viešas kliento patirties atskleidimas viešai gali sukelti klientui emocinę žalą, gėdą ir pasitikėjimo terapeutu praradimą. Tuo tarpu RTT arba ne klinikinėje praktikoje, ypač reklamos tikslais, neretai galima stebėti kaip: • Atskleidžiami klientų vardai arba pseudonimai, pagal kuriuos galima lengvai identifikuoti žmogų. Viešai nurodomos asmeninės problemos, dėl kurių jis kreipėsi, o kartais net sesijų skaičius. Tokiu atveju kliento vidinis procesas tampa nebesaugia erdve gydymui, o turiniu terapeutės sekėjų pritraukimui ir savireklamai. Tai vėlgi ne terapija – tai emocinis viešumas su reklamine paskirtimi!. Klinikinis hipnoterapeutas niekada nenaudoja kliento patirties kaip būdo pasirodyti ar įrodyti savo vertę. Tikra terapija yra tyli, pagarbi, ir apsauganti žmogų net tada, kai klientas to neprašo. Klinikinė hipnoerapija garantuoja konfidencialumą Skirtumas 14: Tyla – klinikinio terapeuto etikos dalis Klinikinė hipnoterapija (ir etinis požiūris): • Klinikinėje hipnoterapijoje niekada neskatinama klientų dalintis privačia informacija viešai. Kliento atvirumas socialiniuose tinkluose nėra vertinamas kaip sėkmės ar progreso rodiklis. Medikai, taikantys klinikinę hipnozę, ir etiškai dirbantys hipnoterapeutai saugo kliento anonimiškumą. Jie nesidalija kliento sėkmės istorijomis be aiškaus, dažnai raštiško sutikimo. Jiems nereikia nuolatinio matomumo, nes jų darbas remiasi patikimumu ir profesiniu pagrįstumu. O jei istorija vis dėlto tampa vieša, joje niekada neatskleidžiami nei kliento vardas, nei pavardė, nei slapyvardis. Klinikiniai hipnoterapeutai supranta, kad dauguma žmonių ateina gydyti giliai asmeninių, jautrių sluoksnių – ir šiems sluoksniams būtinas konfidencialumas, o ne viešumas. K linikinėje hipnoterapijoje  atsivėrimas priklauso tik klientui. Jis nėra skirtas nei terapeuto įvaizdžiui kurti, nei rinkodarai – tai intymi, apsaugota vidinė patirtis, kuri gerbiama net tuomet, kai ji lieka visiškai nebyli išoriniam pasauliui. RTT • Aktyviai skatina klientus palikti viešus atsiliepimus. RTT kursuose terapeutai mokomi aktyviai rinkti atsiliepimus, ypač vaizdo formatu.   Dažnai klientai skatinami filmuoti video „atsiliepimus“ bei viešai kalbėti apie savo asmenines traumas ar pokyčius, Tai atspindi marketinginį, ne klinikinį paradigmą, kur kliento viešumas tampa reklamos įrankiu, o vidiniai kliento išgyvenimai – turiniu sekėjų dėmesiui pritraukti. RTT aplinkoje klientas kartais net nepastebi, kad jo emocinis atsivėrimas tampa terapeuto turiniu reklamai. Asmeniškos patirtys, pasidalijimai ar išgyvenimai dažnai panaudojami viešai, kaip įrodymas, kad metodas veikia. ———— Skirtumas 15 Profesinių ribų neskyrimas Greitaisiais arba RTT tipo metodais apmokyti terapeutai dažnai nebūna išmokyti, kaip tinkamai save pristatyti viešumoje, kad išlaikytų profesinį etiką, ir kaip atskirti asmeninę saviraišką nuo to, kas užtikrina kliento saugumą. Dėl to socialiniuose tinkluose, ypač tokiose platformose kaip Facebook, dažnai galima matyti, kaip terapeutai dalijasi pernelyg asmeniškais vaizdais ar mintimis, ir tai suplaka ribas tarp jų kaip terapeutų ir jų kaip privačių asmenų. Tuo tarpu klinikiniai hipnoterapeutai: • Palaiko aiškias terapines ribas ir išlaiko profesionalų santykį su klientais, vengdami dvigubų vaidmenų ir neperžengdami emocinių ar etinių ribų. • Atskiria savo asmeninę saviraišką nuo terapinio proceso: terapeutas nėra centrinė figūra, o saugi erdvė kliento pokyčiui. • Valdo savo matomumą viešojoje erdvėje – elgiasi atsakingai ir etiškai socialiniuose tinkluose, kad jo profesinis autoritetas nebūtų painiojamas su asmeninėmis išraiškomis ar asmeniniu turiniu. Nes ten, kur terapija tampa asmenybės šou, nyksta riba tarp gydančio buvimo ir viešo demonstravimo. ———— Skirtumas 16 Realistiški tikslai ir nerealistiški (pseudoterapiniai) pažadai Kadangi kai kurie RTT praktikai neturi jokio psichologinio pasirengimo, jie tiesiog nesupranta, kur baigiasi terapija ir prasideda fantazija. Nesugebėdami atskirti psichikos veikimo dėsnių nuo savo asmeninių įsitikinimų ar verslo strategijų, jie siūlo ne terapinių tikslų įgyvendinimą, o savo įsitikinimais paremtą fantaziją, pakuojamą kaip paslaugą ir parduodamą kaip pažadą. Pavyzdžiui, kai kurie RTT praktikai tiesiai šviesiai siūlo tokias „paslaugas“, kaip “pritraukti” 10000 ir 100 000 eurų kas mėnesį vien klausantis jų įrašo. Tai pseudoterapinis spektaklis, kuris veikia kaip psichologinis narkotikas – pažadas be realaus pagrindo arba vylionė be atsakomybės. Kai psichoterapeutus imituoja žmonės be psichologinio ir klinikinio paruošimo, žmogaus psichika tampa praktiko verslo dalimi. Tai nėra terapija. Tai iliuzijų pardavinėjimas. naudojant hipnozę kaip masalą klaidinančiomis iliuzijoms. Tai ne tik neetiška. Tai pavojinga! Terapija nėra vieta iliuzijoms. Kai ji tampa pseudomokslu, ir tokios fantazijos neišsipildo – o jos neišsipildo,- kaltė rafinuotai permetama klientui: kad nesiklausė yrašo pakankamai arba neleido sau patikėti stebuklais- šalta kaltės injekcija. Tai manipuliacija. Nesvarbu, kiek kartų klausomasi nerealius dalykus žadančio įrašo, nesvarbu, kiek kartų galima bandyti „atsiverti gausai“,- kai kurie stebuklai tiesiog neegzistuoja, tiesiog todėl, kad tai tik autoriaus fantazijos vaisius! ( Paradoksalu, ar ne? Žmogus, kuris žada jums pritraukti šimtus tūkstančių kas mėnesį vien klausantis įrašo, vis dar pats aktyviai reklamuojasi socialiniuose tinkluose, ragindamas pirkti… būtent tą įrašą! Vadinasi, arba įrašas neveikia, arba „gėrybės iš visatos“ jį taip aplenkė, kad vienintelis stabilus pajamų šaltinis liko žmonių patiklumas). Kitaip dirba Klinikiniai hipnoterapeutai, kurie remiasi įrodymais. Ne pasakomis ir nežada stebuklų. Jie remiasi aiškiai apibrėžtais, realistiškais tikslais, kurie nustatomi kartu su klientu ir kurie yra įmanomi pasiekti terapijoje: emocinė savijauta, vidinis atsparumas, pasitikėjimo savimi ir savivertės stiprinimas, elgesio pokyčiai, atsižvelgiant į jo psichologinę būklę ir gyvenimo kontekstą, Terapijos proceso esmė yra nuoseklumas, o ne greitis, pagarba kliento psichikai, o ne manipuliavimas jo viltimis. Klinikiniai hipnoterapeutai vadovaujasi vadinamąja SMART tikslų nustatymo taisykle, kuri užtikrina, kad terapijos tikslai būtų ne tik pageidaujami, bet ir realiai pasiekiami: S – Specific (Konkretūs): tikslai turi būti aiškiai suformuluoti, o ne abstraktūs („noriu jaustis geriau būnant tarp žmonių“ tampa „noriu sumažinti socialinį nerimą“). M – Measurable (Išmatuojami): pokytis turi būti stebimas ir įvertintas: („geriau miegu 4 naktis per savaitę“). A – Achievable (Pasiekiami): tikslas turi atitikti kliento realias galimybes ir terapinio proceso ribas. R – Relevant (Reikšmingi): tikslai turi būti svarbūs pačiam klientui, o ne primesti kitų. T – Time-bound (Apriboti laike): terapiniai tikslai numatomi per tam tikrą laikotarpį, kad būtų aiškus progresas („per artimiausias 6 savaites noriu…“). Tokie SMART kriterijai ne tik apsaugo klientą nuo nerealių lūkesčių, bet ir padeda jam matyti pažangą realiame gyvenime. Jie nežada pritraukti nerealių dalykų, partnerių ar gyvenimo be skausmo per vieną sesiją ir klausantis įrašų. Jie remiasi procesu, vidine raida, mokslu ir pagarba žmogaus psichikos mechanizmams. Jie niekada nesinaudoja kliento desperacija, kad iš to susikurtų sau sėkmingą verslą. ———— Skirtumas 17: Vienas metodas prieš metodų rinkinį. Klinikinė hipnoterapija nėra metodas. Tai profesionalus metodų rinkinys. Ir skirtingai, nei RTT greito paruošimo hipnoterapeutai, kurie naudoja vieną fiksuotą metodą, klinikiniai hipnoterapeutai dirba su plataus spektro metodikomis: nuo kognityvinės restruktūrizacijos, regresinės terapijos, Ego stiprinimo, iki sugestijos darbų. Būtent šis metodų lankstumas leidžia terapijai būti individualizuotai, gilesnei ir saugesnei. Terapeutas ne tik taiko techniką – jis kuria procesą pagal žmogų. RTT mokymuose dažnai trūksta šios įvairovės – tai riboja tiek paties terapeuto augimą, tiek kliento galimybę gauti tai, ko jam iš tikrųjų reikia. RTT – vienas raktas. Klinikinė hipnoterapija – visas raktų ryšulys Skirtumas 18: Intuicija ir metodinis lankstumas prieš struktūrinį šabloną. Klinikinė hipnoterapija remiasi terapeuto intuicija, patirtimi ir gebėjimu taikyti įvairias technikas pagal tai, kaip reaguoja konkretus klientas. Tokios gyvos, kūrybiškos terapijos metu dažnai gimsta nauji įžvalgų modeliai, gilūs proveržiai ir autentiškas ryšys. Terapinis poveikis dažnai gimsta ne iš to, ką terapeutas pasakė, bet iš to, ką jis pastebėjo ir pajuto, kai klientas kalba ir reaguoja į tai tiksliai, švelniai ir jautriai. Skirtingai, RTT metodas turi vieną iš anksto nustatytą struktūrą, todėl intuityvus reagavimas į kliento būseną lieka beveik neišvystytas. Terapeutas mažiau mokomas girdėti, kaip klientas iš tikrųjų reaguoja – tiek verbaliai, tiek neverbaliai – ir kokie giluminiai procesai vyksta jo viduje. Terapeutas daugiau dėmesio skiria į technikos atlikimą, nei į tai, kaip būti santykyje su žmogumi čia ir dabar. Hipnoterapijoje kliento būsena yra nuolat kintanti, jautri ir dažnai ne visada sąmoningai išreiškiama ir jei terapeutas nemoka girdėti kliento: jo intonacijos pokyčių, pauzių prasmės, pasąmoninių žodžių pasirinkimo, kūno kalbos niuansų (net jei seansas nuotolinis) – jis praleidžia tai, kur iš tikrųjų glūdi kliento problema arba sprendimo taškas. Todėl hipnoterapija be terapeuto sugebėjimo jautriai girdėti klientą čia ir dabar tampa technika, bet ne terapija. Ji pavirsta į „kažką, kas daroma žmogui“, o ne į patį „procesą, kuris vyksta žmogui“. Kas nutinka, kai RTT terapeutai, kuriems trūksta tikro žinių gilumo ar klinikinio pagrindo, pradeda pritraukti klientus? Kas nutinka iš pradžių? Tokie terapeutai dažnai pritraukia klientus, ypač žmones, kurie patiria skausmą ir ieško greito sprendimo, kuriuos traukia graži reklama ir išorinis blizgesys, pažadai apie „momentinę transformaciją“. Klientus, kurie dar nelabai skiria, kas yra tikra terapija, o kas – paviršinis efektas. Tokie terapeutai gali sukurti stiprų emocinį išgyvenimą, padėti laikinai perrašyti vieną įsitikinimą, hipnozės pagalba sužadinti viltį ar pasitikėjimo jausmą ir klientas išeina iš sesijos sakydamas: „Jaučiuosi labai gerai!“ O kas vyksta vėliau? Po kurio laiko pasimato du dažni scenarijai: 1. Klientas pasimeta: poveikis blėsta po kelių dienų ar savaičių, grįžta tie patys jausmai arba jie pasirodo kita forma, Klientas ima savęs klausti: „kas negerai su manimi? Kodėl aš vis dar kenčiu, jei buvau transformuotas?“. Jis gali pradėti abėjoti savimi, nes nesuvokia, kad problema buvo ne jame – o paviršutiniškame terapijos gylyje. 2. Terapeutas pasimeta Kai pas jį pradeda lankytis žmonės su: kompleksiškais išgyvenimais, giliomis emocinėmis žaizdomis, nerimu, trauma ar atstūmimo istorijomis. Tokie RTT terapeutai dažnai emociškai atsitraukia,spaudžia klientą „greičiau pasikeisti“, daugiau klausytis įrašo arba kaltina klientą: „jūs dar nesate pasiruošęs transformacijai.“ arba “per trumpai klausėtės įrašo”. Kartais jie netgi slepiasi po gražiomis frazėmis ir vengia tęstinio darbo, kuriame atsiskleistų jų ribotumas. Ką išmoksta klientas? Deja, dažnai, neteisingus dalykus: 1. Kad terapija yra įspūdis, ne ryšys, 2. Kad jei nepavyksta – kaltas jis pats, 3. Kad gilus skausmas turėtų „išsitrinti“ per vieną sesiją, 4. Pradeda lankytis nuo vienos „greitos pagalbos“ prie kitos – vis giliau jausdamas, kad niekas iš tikrųjų jo nesupranta ir jam negali padėti . Ir čia slypi pavojus, nes daugelis žmonių neskiria, kas yra tikra terapija, o kas – hipnotizuojantis pažadas, kol nesusitinka su terapeutu, kuris gali išlaikyti gilumą, tempą, ryšį. Daugelis žmonių neskiria, kas yra tikra terapija, o kas – hipnotizuojantis pažadas Ką daro klinikinis terapeutas, kai klientui pablogėja po sesijos? Kai klientui po sesijos pablogėja (kas gali būti natūrali gijimo proceso dalis, vadinamoji terapinė krizė), klinikinis hipnoterapeutas sugeba reaguoti lanksčiai ir atsakingai: Jis gali pakoreguoti sekančią sesiją, naudoti kitą metodą. Gali taikyti raminančias, stabilizuojančias technikas, kad sustiprintų kliento saugumo jausmą. Visa tai daroma atsižvelgiant į kliento reakcijas, istoriją , psichologinį atsparumą ir sesijos poveikį. Klinikinis terapeutas nėra prisirišęs prie vienos technikos,- jis kūrybiškai kombinuoja metodus, kad pagerintų kliento būseną. RTT terapeutas: Kadangi RTT yra iš esmės viena, iš anksto nustatyta struktūra, joje nėra numatyta aiškių žingsnių, kaip reaguoti į pablogėjimą. Jei klientui pablogėja, RTT terapeutas dažnai nežino, ką daryti, nes neturi platesnio terapinių įrankių spektro. Gali bandyti vėl „praeiti procesą“, bet tai nebūtinai padeda, o kartais net pablogina būklę,- daugelis RTT mokymų neapima saugumo užtikrinimo strategijų ar krizės valdymo per įvairias metodikas. Visi šie palyginimai tarp klinikinės hipnoterapijos ir žmonių, užsiimančių saviveikla ir žadančių neįgyvendinamus rezultatus, neturinčių jokių klinikinių ar psichologinių žinių, bet prisidengiančių „klinikinės hipnoterapijos“ vardu, kad sudarytų gilesnį įspūdį – kalba apie pavojingą ir žalojančią tendenciją: profesionalumą vaidinantį spektaklį. Jis griauna pasitikėjimą atsakinga psichologine pagalba. Jeigu hipnoterapija būtų reglamentuojama taip, kaip psichoterapija ar psichologinis konsultavimas, tokių pseudoterapijų rinkoje paprasčiausiai neliktų. Todėl žmonės raginami atsakingai rinktis savo hipnoterapeutus. Nes ten, kur baigiasi profesinis pasirengimas, dažnai prasideda manipuliacija! ————— Klinikinės hipnoterapijos ribos Nors klinikinė hipnoterapija yra veiksmingas ir mokslu pagrįstas metodas, svarbu suprasti, kad kaip ir kiekviena terapija, ji turi savo ribas. Yra situacijų, kuriose hipnozė negali būti taikoma kaip pagrindinis metodas, o kartais apskritai netinka. Tokiais atvejais būtina medicininė, psichiatrinė ar kompleksinė pagalba. Kada hipnoterapija netinka ar negali būti pagrindinė priemonė: 1. Psichoziniai sutrikimai – šizofrenija, bipoliniai epizodai su kliedesiais ar haliucinacijomis. Hipnozė čia nėra tinkama kaip terapija, tik galėtų būti pagalbinė priemonė šalia medicininio gydymo. 2. Sunkios priklausomybės – alkoholis, narkotikai, lošimai. Hipnozė gali padėti motyvacijai ar nerimo mažinimui, bet negali pakeisti kompleksinio gydymo programų. 3. Organiniai smegenų pažeidimai – demencija, stiprios neurologinės ligos. Šiuose atvejuose hipnozės taikymas labai ribotas arba netinkamas. 4. Sunkios depresijos su suicidinėmis mintimis. Čia pirmiausia būtina psichiatrinė pagalba ir saugumas. Hipnozė gali būti taikoma tik kaip papildomas metodas vėlesniame etape. 5. Neištirtos medicininės būklės – kai skausmo ar kitų simptomų priežastis nėra žinoma. Hipnozė neturi pakeisti medicininės diagnostikos, o gali būti taikoma tik šalia, kai diagnozė jau nustatyta. —————————————————————— Santrauka: 18 esminių skirtumų tarp klinikinės hipnoterapijos ir greitos RTT terapijos Išsilavinimas Klinikiniai hipnoterapeutai turi diplominius, etapinius mokslus su supervizija; RTT – trumpi kursai su pažymėjimu. Individualumas Klinikinė hipnoterapija pritaikoma asmeniškai; RTT dažnai taikomas vienas šablonas visiems. Psichologinis įvertinimas Klinikiniai hipnoterapeutai įvertina būklę, kontraindikacijas; RTT – dažnai dirba be klientų įvertinimo. Etika ir ribos Klinikiniai hipnoterapeutai ugdomi laikytis profesinės etikos; RTT – dažnai vadovaujasi asmeniniu interpretavimu. Pažadai Klinikiniai hipnoterapeutai nežada stebuklų; RTT – dažnai žada greitą rezultatą. Skaidrumas Klinikiniai terapeutai viešai prisistato sąžiningai- vardu ir pavarde; RTT – dažnai vien tik vardu be pavardės, arba pseudonimais. Tobulėjimas Klinikiniai hipnoterapeutai nuolat tobulėja ir atsiskaito profesinėms hipnoterapijos sąjungoms, kuriose yra registruoti; RTT praktikai dažnai nėra šių sąjungų nariai, todėl neprivalo reguliariai atsiskaityti už savo profesinį augimą. Įrašų paskirtis Klinikinėje praktikoje įrašas – tik palaikymas, ne terapija; RTT – įrašas dažnai yra pagrindiniu įrankiu. Darbo gylis Klinikiniai terapeutai dirba su giluminėmis priežastimis; RTT dažnai apsiriboja tik ties simptomo paviršiu. Vienos sesijos mitas Klinikiniai hipnoterapeutai gerbia kliento vidinį tempą ir nekuria išankstinių pažadų; RTT praktikai dažnai žada stiprų rezultatą po vienos sesijos ir nurodo klausytis įrašo 21–31 dieną kaip pagrindinės pokyčio priemonės. Komercija Klinikinė hipnoterapija nevirsta pardavimų platforma. Tuo tarpu RTT dažnai derinama su komerciniais pasiūlymais: aliejai, ritualai, papildomos pagalbos priemonės. Emocijos ir saugumas Klinikinis hipnoterapeutas žino, kada sustoti ir saugoti kliento ribas; RTT praktikoje emocinis diskomfortas kartais klaidingai laikomas „pokyčio ženklu“ arba „gijimo pradžia“. Konfidencialumas Klinikiniai terapeutai saugo kliento privatumą; RTT praktikai dažnai viešina kliento asmeninę informaciją savireklamai. Išnaudotas atsivėrimas Klinikinėje hipnoterapijoje kliento atsivėrimai lieka saugūs ir privatūs; RTT – dažnai paverčiami matomu turiniu terapeuto reklamai. Profesinių ribų neskyrimas Klinikiniai hipnoterapeutai išlaiko aiškų atskyrimą tarp profesijos ir asmeninio įvaizdžio; RTT praktikai dažnai painioja vaidmenis – terapeutė tampa ir gyduolė, ir draugė, ir reklamos veidas. Realistiški tikslai ir nerealistiški pažadai. Klinikiniai hipnoterapeutai dirba su realiai įmanomais pasiekti tikslais. Kai kurie RTT praktikai saviveikla ir nerealūs pažadai. Vienas metodas prieš metodų rinkinį. Intuicija ir metodinis lankstumas prieš struktūrinį šabloną. Kai klientui tampa blogiau, klinikinis hipnoterapeutas kuria kelią į geriau . O RTT terapeutas dažnai lieka su tuo pačiu raktu – net jei durys neatsidaro. ——————————————————— Šie visi pavyzdžiai iliustruoja esminius skirtumus tarp greitų transformacijos metodų (kaip RTT) ir klinikinės hipnoterapijos principų. RTT terapeutas nėra klinikinis hipnoterapeutas ir neturi teisės savęs vadinti nei klinikiniu hipnoterapeutu, nei RTT klinikiniu hipnoterapeutu. RTT (sukurta Marisos Peer) naudoja fiksuotą seką: regresija → įsitikinimų perrašymas → įrašas su pozityviomis afirmacijomis. Šis metodas nėra įrankių rinkinys skirtingoms reakcijoms ar krizėms spręsti. RTT metodo lankstumas apsiriboja paties RTT rėmuose, be papildomų intervencinių technikų. RTT mokymai dažnai neapima krizės valdymo Nėra gilesnio parengimo, kaip reaguoti, kai klientui: • paūmėja trauma • prasideda nerimo atakos • sukyla stiprios emocijos po sesijos • Nėra mokoma apie psichologinių apsaugos mechanizmų veikimą ar perdėtos regresijos pasekmes. Klinikiniai hipnoterapeutai yra mokomi lankstumo • Klinikinės hipnoterapijos mokymuose: • Mokoma psichopatologijos pagrindų (kad atpažintų riziką). • Įsisavinami įvairūs : metodai padefantys kliento krizinėje situacijoje. • Terapeutas nėra prisirišęs prie vienos „formulės“, jis komponuoja pagal kliento poreikį. RTT mokymų aprašymuose nėra išsamios informacijos apie krizių valdymą. Tai dažniausiai yra 3–4 mėnesių online arba nuotoliniai kursai, o ne kelių metų klinikinė studijų programa. Daug klinikinių hipnoterapeutų yra išreiškę profesionalią kritiką RTT būtent dėl šito,- kad RTT praktikai neturi įrankių stabilizuoti klientą po regresijos. Įspėjimai iš NHS (JK Nacionalinės sveikatos tarnybos) ir su sveikata susijusių institucijų: IPSO skelbia, kad NHS England ir Jungtinės Karalystės Sveikatos departamento atstovai: • Rekomenduoja būti labai atsargiems su neįrodytomis, brangiomis terapijomis, tokio tipo kaip RTT. • Pabrėžia, kad nėra patikimų mokslinių įrodymų, jog RTT veikia rimtoms būklėms kaip depresija ar priklausomybės vienu seansu . Todėl asmuo, kuris dangstosi klinikinio hipnoterapeuto vardu, neturėdamas atitinkamo, akredituoto išsilavinimo ir neturintis jokių klinikinių ar psichologinių žinių, klaidina žmones, sudaro neteisingą įspūdį apie savo profesinę kvalifikaciją ir jie siūlo ne terapiją, o paslaugos imitaciją – neteisėtai prisiskirdami kompetenciją, kurios realiai neturi, ir taip sąmoningai klaidinda žmones. Ką sukūrė RTT įkūrėja: Greito paruošimo, vienodo šablono terapijos modelį, platinamą plačiai, bet be tikros profesinės priežiūros, grįstą rinkodaros pažadais, o ne klinikiniais pagrindais. Šioje sistemoje niekas realiai nestebi, kaip RTT absolventai taiko šį metodą kai apmokymai pasibaigia. Tai sudaro sąlygas kai kuriems praktikams piktnaudžiauti hipnoterapiją primenančiais metodais ir teigti nepagrįstus pažadus, dažnai nukreiptus į beviltiškus ar itin pažeidžiamus žmones. Tokie atvejai viešai kenkia terapijos įvaizdžiui, nes metodą naudoja pasitikintys savimi, bet psichologinio raštingumo neturintys asmenys, kurie nėra pasirengę dirbti su sudėtingomis kliento būsenomis. Bet kai trūksta gylio, belieka tik garsas. O garsas, kaip žinia, nebūtinai gydo – kartais tik pridengia tuštumą. Lietuvoje, kur hipnoterapijos metodas dar mažai pažįstamas, tokie žmonės gali lengvai pasinaudoti situacija, nes visuomenė dažnai nesupranta, kuo RTT skiriasi nuo klinikinės hipnoterapijos ar psichoterapijos. Svarbu suprasti, kad hipnoterapija daugelyje šalių nėra reglamentuojama ar reguliuojama. Tai reiškia, kad terapeutu gali vadintis bet kas – be tinkamo išsilavinimo, priežiūros ar etinių įsipareigojimų. Ir jei asmuo, neturintis klinikinio pasiruošimo, pakartotinai retraumatizuoja klientą, labai dažnai nėra kam tokio terapeuto apskųsti, nes nėra mechanizmo, kuris apsaugotų pažeidžiamą žmogų. Klientas negali reikalauti žalos atlyginimo, nes nėra sistemos, kuri jį gintų. Atsakomybė už pasekmes lieka ant paties kliento pečių – ne todėl, kad jis kaltas, o todėl, kad niekas kitas atsakomybės neprisiims. Kaip tame sename filme: “Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas”. Todėl šis įrašas – ne kritika. Tai kvietimas būti budriam. Pažvelgti giliau. Paklausti savęs: kam aš patikiu savo vidinį pasaulį? Ar tas žmogus turi sugebėjimų jį atlaikyti? Terapija nėra scena. Ji nėra greitas pažadas. Ji – jautrus, etiškas ir profesionalus procesas, kuriame jūs esate ne eksperimentas, o žmogus. Ir kaip žmogus, jūs nusipelnote saugumo, atsakomybės ir tikro ryšio. Ne reklamos. Ne šablono. Ne triukų. Būtent todėl šis straipsnis ir parašytas. Ne kritikuoti, o kviesti rinktis sąmoningai. Be profesinio pasirengimo siūlomi dalykai dažnai remiasi ne terapinėmis žiniomis, o asmeninėmis fantazijomis, kurios labiau primena emocinį marketingą nei atsakingą pagalbą. Pabaigai: : Kartais klaidingai manoma, kad vien tik darbas su tokiomis temomis kaip baimė, panikos atakos ar depresija jau savaime reiškia klinikinę hipnoterapiją. Tai ne tiesa. Klinikinė hipnoterapija grindžiama ne tik simptomais, kuriems ji taikoma įveikti, bet ir gilumine psichologine įžvalga, individualiu įvertinimu ir nuosekliu terapiniu procesu. Klinikinė hipnoterapija tai struktūruotas, gilus terapinis metodas, grįstas psichologinemis žiniomis, sugebėjimu individualiai įvertinti kiekvieną klientą ir atitinkamai taikyti moksliškai pagrįstus terapinis metodus, į kuriuos įeina tiek psichoterapiniai tiek hipnoterapiniai tiek neurolingvistiniai metodai. Todėl labai svarbu nemaišyti klinikinės hipnoterapijos su RTT (ar kitomis greitomis terapijomis), nes RTT, ar kita greita terapija, nors kartais pateikiama panašiai, veikia visai kitu procesu, gyliu ir pagrindu. Jei asmuo ne studijavo klinikinės hipnoterapijos akredituotoje institucijoje, tačiau naudoja žodį „klinikinis“ savo profesiniame pavadinime, tai dažnai laikoma klaidinančiu savęs pristatymu ir gali būti potencialiai pavojinga sveikatos srityje. ——————————————————— Rekomenduojami moksliniai šaltiniai: 1. „Uncovering the New Science of Clinical Hypnosis“ Amerikos psichologų asociacijos straipsnis apie naujausius mokslinius tyrimus, susijusius su klinikinės hipnozės poveikiu nerimui, depresijai, skausmui bei miego sutrikimams. Skaityti straipsnį → apa.org 2. „The Efficacy, Safety, and Applications of Medical Hypnosis“ Publikuotas žurnale Deutsches Ärzteblatt International, straipsnis apžvelgia hipnozės taikymą medicinoje, jos efektyvumą ir saugumą gydant skausmą, nemigą bei funkcinio pobūdžio sutrikimus. Skaityti straipsnį → PMC. 3. „Does Hypnotherapy Really Work? 10+ Scientific Findings“ Šis straipsnis apibendrina naujausius tyrimus, rodančius hipnoterapijos naudą, ypač dirbant su virškinimo sutrikimais (IBS), nerimu ir kitais simptomais. Skaityti straipsnį → PositivePsychology.com 4 „Rapid Transformational Therapy (RTT): An Emerging Non-invasive Therapeutic Modality“ Straipsnis pristato RTT kaip naują, holistinį terapinį metodą, kuriame jungiami hipnoterapijos, kognityvinės elgesio terapijos (CBT) ir NLP principai. Skaityti straipsnį → ResearchGate. 5. „Rapid Transformational Therapy (RTT)“ – BEMS Reports Šiame mokslo straipsnyje aptariami RTT metodo privalumai, tačiau taip pat pabrėžiama, kad kol kas trūksta plataus masto mokslinių tyrimų, patvirtinančių jo veiksmingumą. Skaityti straipsnį → BEMS Reports. 6. RTT apmokymai : https://rtt.com/live-online-certification/ 7. Medikų atsiliepimai apie nerealius greitų terapijų pažadus: https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/vilniete-nepatikejo-savo-akimis-hipnoze-siulo-isgydyti-depresija-per-90-minuciu-medikai-pasake-savo-verdikta-n1214878?fbclid=IwZXh0bgNhZW0CMTEAAR63QPcNjGngHdF2GCS_-lVbWGRNmghFMKXwBqnMJIv2RniOFWp1Cy-KTOGXCA_aem_B4lfrZtLQ-onnbqv_2-dvQ Independent Press Standards Organisation. (2021). Peer v The Sunday Times (Ruling 10762–21). IPSO. karmicrelease. (2021, birželio mėn.). Marisa Peer – Rapid Transformational Therapy (RTT) – fake guru? [Reddit komentaras]. Reddit. Neurolaunch. (2024). Rapid Transformational Therapy: Criticisms and Controversies. Neurolaunch. Simbolinis vaizdas:kairėje – individuali metodika, paremta vieno kūrėjo vizija. Dešinėje – daugiabalsė, moksliškai pagrįsta klinikinė hipnoterapija, leidžianti dirbti lanksčiai ir etiškai su įvairiais klientų poreikiais.

Daug žmonių klausia savęs: “kodėl man nesiseka, kodėl nepavyksta pritraukti sėkmės į savo gyvenimą, nors stengiuosi, mokausi, dirbu, darau viską, kas atrodo teisinga?” Vieni kaltina ekonomiką, kiti aplinkybes, dar kiti – netinkamą darbą ar žmones šalia. Tačiau dažniausiai tikrasis atsakymas slypi ne ten, o daug arčiau, ten, kur jo mažiausiai norime ieškoti – mūsų pačių viduje. Ir kartais ne tai, kas vyksta šiandien, o tai, ką nešiojamės iš vakar, tyliai užkoduoja, ar ateityje pasieksime sėkmę, ar vis vėl ir vėl atsiremsime į sieną. Tai yra emocijos, kurias nešiojamės metų metus – ilgai laikomas pyktis, kartėlis, neišspręstos nuoskaudos, kurios dažniausiai užsimezgė pačiuose pirmuose santykiuose su tėvais. Jeigu tie santykiai buvo pažymėti narcisistiniu savanaudiškumu, emociniu šaltumu ar net smurtu, vaikas užauga su nuolatiniu jausmu, kad meilė turi būti užsitarnauta, o jo vertė priklauso nuo kitų nuotaikų. Kai žmogus ilgai kaupia šiuos jausmus, jie ima veikti kaip nematomas svoris, trukdantis judėti į priekį. Ne tik nuotaikos ar bendros savijautos lygmeniu, bet visose svarbiausiose gyvenimo srityse. Kai žmogus gyvena su ilgai laikomu pykčiu, įsijungia tai, ką psichologai ir neuromokslininkai vadina „emociniu smegenų centru“. Ši sąvoka pirmą kartą plačiai išpopuliarėjo XX a. viduryje, kai amerikiečių neurologas Paul MacLean pristatė vadinamąjį „triune brain“ modelį. Pagal jį mūsų smegenys tarsi turi tris sluoksnius: senąjį „reptilinį“ (instinktai, išgyvenimas), emocinį arba limbinį (jausmai, prisiminimai, prisirišimas) ir racionalųjį – neokorteksą, kuris atsakingas už logiką, planavimą, analizę. Kai emocijos yra stiprios, ypač tokios kaip pyktis ar nuoskauda, emocinis smegenų centras ima dominuoti, o racionalusis tarsi „užgožiamas“. Tai reiškia, kad žmogaus sprendimai ir pasirinkimai ima kilti ne iš blaivaus, analitinio mąstymo, o iš jausmų, kurie susiformavo dar vaikystėje. Pavyzdžiui, nors menedžerio pastaba gali nuskambėti kaip konstruktyvi kritika, bet jei pavaldinio emocinis centras yra aktyvuotas vaikystės nuoskaudų, žmogus šią pastabą priima kaip atstūmimą ar pažeminimą, ir reaguoja neadekvačiai – pykčiu, užsidarymu arba kerštu. Tas pats ir santykiuose: partnerio vėlavimas kelias minutes gali sukelti vidinę audrą, nes emocinis centras „ištraukia“ seną scenarijų: „aš vėl paliktas, aš vėl nesvarbus.“ Šį reiškinį psichologijos profesorius Daniel Goleman savo knygoje Emotional Intelligence pavadino „emociniu užgrobimu“. Tai situacija, kai amygdala – smegenų sritis, atsakinga už grėsmės signalus – perima kontrolę greičiau nei racionali žievė spėja įsijungti. Rezultatas – žmogus pasako tai, ko nenorėjo, nutraukia santykį, priima neapgalvotą finansinį sprendimą arba tiesiog užstringa savo vidiniame konflikte. Kasdienybėje tai reiškia labai paprastus, bet skaudžius dalykus. Susitikimuose su draugais žmogus jaučia, kad negali atsipalaiduoti, nes vidinis balsas primena, jog jis gali būti atstumtas. Derybose dėl algos ar būsto paskolos emocinis centras siunčia signalą „tu nevertas“, todėl žmogus nedrįsta pasakyti savo kainos arba priima blogesnes sąlygas. Net kūrybinėje veikloje emocinis užgrobimas pasireiškia – vietoje to, kad leistume sau eksperimentuoti ir klysti, kyla baimė būti sukritikuotam, todėl viskas lieka tik mintyse. Kai tokios situacijos kartojasi metų metus, žmogus pradeda tikėti, kad jam „nesiseka“ dėl išorės aplinkybių, nors iš tikrųjų tai emocinis centras vėl ir vėl perima vairą, neleisdamas racionaliam protui priimti sprendimų, kurie vestų į sėkmę. Todėl pyktis ir neišspręstos nuoskaudos tampa ne tik emocine našta, bet ir realiu barjeru gyvenimo pasiekimams – santykiuose, karjeroje, finansuose, net drąsoje kurti savo vietą pasaulyje. Narciziški ir toksiški tėvai vaikui įrašo paprastą, bet nuodingą programą: „tu esi matomas tik tada, kai esi patogus mums“. Ir ši programa, net peržengus vaikystės slenkstį, dar ilgai diktuoja, kaip žmogus suvokia save ir savo galimybes. Tai patvirtina ir dideli moksliniai tyrimai. Vienas garsiausių – ACE (Adverse Childhood Experiences) tyrimas, kurį 1995–1997 m. pradėjo gydytojas Vincent Felitti ir epidemiologas Robert Anda Kalifornijoje, Kaiser Permanente sveikatos sistemoje. Jie apklausė daugiau kaip 17 tūkst. suaugusiųjų, o jų sveikata ir gyvenimo rodikliai buvo sekami apie du dešimtmečius. Rezultatai parodė, kad kuo daugiau trauminių patirčių – smurto, apleidimo, chaoso namuose – žmogus patyrė vaikystėje, tuo didesnė tikimybė, kad suaugęs jis sirgs depresija, nerimu, širdies ligomis, turės priklausomybių, nebaigs mokslų, turės mažesnes pajamas ir trumpesnę gyvenimo trukmę. Panašias išvadas padarė ir psichologijos profesorė Cathy Widom kartu su savo kolege Janet Maxfield, kurie JAV kelis dešimtmečius sekė žmones, vaikystėje patyrusius smurtą ir nepriežiūrą. Jie lygino šiuos žmones su demografiškai panašiais asmenimis, neturėjusiais dokumentuotos vaikystės traumos patirties. Po daugelio metų paaiškėjo, kad pirmieji turėjo žymiai mažesnes pajamas, rečiau baigė mokslus ir dažniau patyrė nedarbą. Tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje garsūs psichologijos mokslininkai Terrie Moffitt ir Avshalom Caspi sekė apie tūkstantį žmonių nuo pat gimimo iki vidutinio amžiaus. Jie įrodė, kad ankstyvos emocijų reguliacijos problemos – dirglumas, pyktis, nuolatinė įtampa – tiesiogiai prognozuoja prastesnius akademinius, darbo, finansinius ir sveikatos rezultatus. Kitaip tariant, vaikystės nuoskaudos tampa nulemta gyvenimo kryptimi. Šiuos rezultatus papildė ir neuromokslininkai. Harvardo medicinos mokyklos profesorius Martin Teicher su komanda McLean ligoninėje parodė, kad vaikystės smurtą patyrę žmonės turi padidintą amygdalos – smegenų srities, atsakingos už grėsmės signalus – reaktyvumą. Tuo tarpu garsusis endokrinologas ir neuromokslininkas Bruce McEwen, daugelį metų dirbęs Rockefeller universitete Niujorke, aprašė „allostatinę naštą“ – ilgalaikį kortizolio poveikį, kuris išplečia amygdalos jungtis ir silpnina prefrontalinę žievę, atsakingą už racionalų mąstymą bei emocijų reguliaciją. O Stanfordo universiteto psichologijos profesoriai Richard Davidson Ray, Kevin Ochsner ir James Gross fMRI tyrimais parodė, kad žmonės, linkę į minčių gromuliavimą, rodo sustiprintą amygdalos aktyvumą ir susilpnėjusią prefrontalinės žievės kontrolę. Kitaip tariant, žmogus, kuris nuolat jaučia pyktį savo tėvams ir nešiojasi senas nuoskaudas, nervų sistemos lygmeniu gyvena taip, tarsi pasaulis būtų nuolat pavojingas – juk pirmieji, kurie turėjo suteikti saugumą ir priėmimą, tapo jo skausmo šaltiniu. Tokia patirtis užprogramuoja nuolatinį nerimo foną: žmogus ima jaustis nevertingas, nevertas meilės ar sėkmės, jo smegenys gyvena nuolatiniame „gaisro“ režime. Tai paralyžiuoja pasitikėjimą savimi, trukdo kurti artimus santykius, atima drąsą rizikuoti, gesina motyvaciją siekti tikslų ir užgniaužia kūrybiškumą. Kitaip pasakius, laikydamas pyktį prieš tėvus, žmogus pats užrakina sėkmės duris ir palieka save gyventi tarsi nuolatiniame vidiniame kalėjime. Bet yra ir kita pusė. Kai žmogus paleidžia pyktį, kažkas giliai viduje atsipalaiduoja. Nervų sistema, kuri metų metus buvo įstrigusi kovos režime, ima kvėpuoti lengviau. Mintys tampa aiškesnės, sprendimai drąsesni, santykiai šiltesni. Atleidimas nereiškia, kad kas nors pateisinama ar užmirštama – tai reiškia, kad žmogus nustoja nešiotis kitų padarytą žalą kaip kasdieninę naštą. Pyktis nebediktuoja gyvenimo taisyklių, o vietoj to atsiranda erdvės meilei, kūrybai ir laisvei rinktis savo kelią. Mokslas šį išlaisvinimą patvirtina labai aiškiai. Klinikinės psichologijos profesorius Nathaniel Wade iš Ajovos valstijos universiteto, kartu su kolegomis William Hoyt ir Everett Worthington, atliko išsamią meta-analizę, apėmusią įvairias atleidimo intervencijas. Jų išvados parodė, kad atleidimo terapija reikšmingai sumažina pyktį, depresiją ir nerimą, o kartu padidina psichologinę gerovę bei santykių kokybę. Kitaip tariant, kai pyktis paleidžiamas, žmogus ne tik jaučiasi ramesnis – jis iš naujo atranda gebėjimą kurti ateitį. Įsivaizduokite, ką tai reiškia kasdienybėje: darbe atsiranda drąsa paprašyti algos pakėlimo ar imtis naujo projekto, nes nebeslegia vidinis balsas „tu nevertas“. Santykiuose atsiranda daugiau švelnumo ir mažiau ginčų, nes partnerio klaidos nebemato pro senų žaizdų prizmę. Net kūnas ima reaguoti – sumažėja įtampa pečiuose, ramiau miegame, labiau norime judėti ir rūpintis savimi. Atleidimas yra tarsi akmuo, pagaliau išimtas iš kuprinės, kurią nešiojome visą gyvenimą. Pirmieji žingsniai be jo atrodo neįtikėtinai lengvi. O didžiausia dovana yra ta akimirka, kai supranti: aš daugiau nepriklausau nuo praeities, aš pats sau grąžinau gyvenimą. Tai ir yra tikroji catharsis – vidinis išlaisvinimas, kuris leidžia sėkmės kelią pamatyti ne kaip neįmanomą kovą, o kaip atvirą galimybę. Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: žmogus, paleidęs pyktį, atgauna energiją, kuri buvo surišta praeitimi, ir gali ją nukreipti į mokslą, darbą, kūrybą, santykius bei finansinį stabilumą. Atleidimas yra tarsi akmuo, pagaliau išimtas iš kuprinės, kurią nešiojome visą gyvenimą. Pirmieji žingsniai be jo atrodo neįtikėtinai lengvi. O didžiausia dovana yra ta akimirka, kai supranti: aš daugiau nepriklausau nuo praeities, aš pats sau grąžinau gyvenimą. Tai ir yra tikroji catharsis – vidinis išlaisvinimas, kuris leidžia sėkmės kelią pamatyti ne kaip neįmanomą kovą, o kaip atvirą galimybę. Galima sakyti labai paprastai: tas, kuris visą gyvenimą nešiojasi pyktį tėvams, tarsi kasdien lipa į kalną su akmeniu kuprinėje – kiekvienas žingsnis sunkesnis, kiekvienas tikslas atrodo toliau. O tas, kuris išdrįsta paleisti, nusimeta tą akmenį, ir staiga paaiškėja, kad kelias, kuris atrodė neįveikiamas, iš tiesų gali būti lengvas, o sėkmė – pasiekiama. Pyktis yra lyg signalizacija, kuri nuolat kaukia net tada, kai pavojaus nebėra, o atleidimas – tai mygtukas, kuris ją išjungia ir leidžia pirmą kartą po daugelio metų išgirsti tylą, atverti duris ir žengti į ateitį be šios naštos. Kaip hipnoterapija gali padėti paleisti pyktį tėvams Atleisti teoriškai nori daugelis, bet praktiškai dažnai pasirodo, kad pyktis tėvams „įaugęs“ taip giliai, kad vien tik valios pastangų neužtenka. Čia ypatingai veiksminga gali būti klinikinė hipnoterapija. Hipnotinės technikos leidžia pasiekti pasąmonės lygmenį, kuriame slypi seniausi prisiminimai, nuoskaudos ir užsifiksavę emociniai modeliai. Per hipnoterapiją žmogus gali: • saugiai iš naujo pergyventi senas situacijas ir jas perrašyti iš brandesnės perspektyvos; • sukurti vidinį atsiribojimą nuo tėvų nuomonės, jų pykčio ar kritikos; • sustiprinti pasitikėjimą savimi, kad praeities balsai nebediktuotų dabarties sprendimų; • sukurti naujus asociacijų ryšius, kurie leidžia tėvus matyti kaip praeities figūras, o save – kaip laisvą, pilnavertį žmogų. Tyrimai rodo, kad tokios intervencijos ne tik sumažina pyktį, bet ir turi labai konkrečias pasekmes: gerėja miego kokybė, mažėja nerimas, stiprėja imuninė sistema, mažėja kraujospūdis, širdis dirba tolygiau, mažėja virškinimo problemos, kurios dažnai kyla dėl ilgalaikio streso. Kai kūnas nebėra nuolatiniame įtampos režime, jis pradeda sveikti – dingsta lėtinis nuovargis, sumažėja galvos skausmai, lengviau krenta svoris, nes nebėra streso hormonų pertekliaus. O psichologiniame lygmenyje žmogus įgyja daugiau vidinės ramybės, drąsiau imasi naujų projektų, geriau kuria santykius, yra labiau atviras finansinėms ir kūrybinėms galimybėms. Pavyzdžiui, žmogus, kuris anksčiau vengė viešų kalbų dėl nuolatinės baimės būti sukritikuotam, po pykčio paleidimo ima kalbėti užtikrinčiau ir tai atveria naujas karjeros duris. Kitas – pradeda tikėti, kad gali uždirbti daugiau, ir drąsiai derasi dėl atlyginimo. Dar kitas – pagaliau leidžia sau kurti šeimą, nes nebebijo, kad santykiai baigsis tokiu pačiu skausmu, kokį patyrė vaikystėje. Galima pasakyti paprastai: paleidus pyktį gerėja ne tik kūno sveikata – žmogus pradeda kurti visose gyvenimo srityse. Jis tampa laisvesnis rinktis, stipresnis spręsti, atviresnis meilės ir sėkmės galimybėms. ——- Literatūra : 1. Anda, R. F., Felitti, V. J., Bremner, J. D., Walker, J. D., Whitfield, C., Perry, B. D., … & Giles, W. H. (2006). The enduring effects of abuse and related adverse experiences in childhood. European Archives of Psychiatry and Clinical Neuroscience, 256(3), 174–186. https://doi.org/10.1007/s00406-005-0624-4 → Panaudota paaiškinti, kaip vaikystės patirtys turi ilgalaikį poveikį psichinei ir fizinei sveikatai. 2. Felitti, V. J., Anda, R. F., Nordenberg, D., Williamson, D. F., Spitz, A. M., Edwards, V., … & Marks, J. S. (1998). Relationship of childhood abuse and household dysfunction to many of the leading causes of death in adults: The Adverse Childhood Experiences (ACE) Study. American Journal of Preventive Medicine, 14(4), 245–258. https://doi.org/10.1016/S0749-3797(98)00017-8 → Cituota kaip pagrindinis įrodymas, kad kuo daugiau trauminių vaikystės patirčių, tuo blogesni suaugusiųjų sveikatos, santykių ir finansiniai rezultatai. 3. Goleman, D. (1995). Emotional intelligence: Why it can matter more than IQ. Bantam Books. → Šaltinis, iš kurio paimta sąvoka „emocinis užgrobimas“ (emotional hijacking). 4. MacLean, P. D. (1990). The triune brain in evolution: Role in paleocerebral functions. Springer. → Naudota aiškinant „triune brain“ modelį (reptilinis, limbicinis ir racionalusis smegenų sluoksniai). 5. McEwen, B. S. (1998). Protective and damaging effects of stress mediators. New England Journal of Medicine, 338(3), 171–179. https://doi.org/10.1056/NEJM199801153380307 → Aprašyta sąvoka „allostatinė našta“ – kaip ilgalaikis stresas ir kortizolio poveikis žaloja smegenis. 6. Moffitt, T. E., Caspi, A., Harrington, H., & Milne, B. J. (2002). Males on the life-course-persistent and adolescence-limited antisocial pathways: Follow-up at age 26 years. Development and Psychopathology, 14(1), 179–207. https://doi.org/10.1017/S0954579402001104 → Paminėta, kad ankstyvi pykčio ir emocijų reguliacijos sunkumai prognozuoja prastesnius gyvenimo rezultatus (darbas, sveikata, finansai). 7. Teicher, M. H., Samson, J. A., Anderson, C. M., & Ohashi, K. (2016). The effects of childhood maltreatment on brain structure, function and connectivity. Nature Reviews Neuroscience, 17(10), 652–666. https://doi.org/10.1038/nrn.2016.111 → Panaudota iliustruoti, kaip vaikystės smurtas padidina amygdalos reaktyvumą ir pakeičia smegenų jungtis. 8. Toussaint, L., & Webb, J. R. (2005). Theoretical and empirical connections between forgiveness, mental health, and well-being. In E. L. Worthington Jr. (Ed.), Handbook of forgiveness (pp. 349–362). Routledge. → Naudota kaip įrodymas, kad atleidimas stiprina psichikos sveikatą ir santykius. 9. Wade, N. G., Hoyt, W. T., Kidwell, J. E. M., & Worthington, E. L. (2014). Efficacy of psychotherapeutic interventions to promote forgiveness: A meta-analysis. Journal of Consulting and Clinical Psychology, 82(1), 154–170. https://doi.org/10.1037/a0035268 → Panaudota parodant, kad atleidimo terapija reikšmingai mažina pyktį, depresiją ir didina psichologinę gerovę. 10. Widom, C. S., & Maxfield, M. G. (2001). An update on the “cycle of violence.” National Institute of Justice Research in Brief. U.S. Department of Justice. → Panaudota kaip ilgalaikis JAV tyrimas, rodantis, kad vaikystės smurtą patyrę žmonės dažniau patiria nedarbą, mažesnes pajamas ir prastesnius socialinius rezultatus.

Ar kada susimąstėte, kodėl kartais taip sunku išgirsti vienam kitą? Mes sakome žodžius, bet jie nepasiekia. Reaguojame senais įpročiais, net kai žinome, kad norime kitaip. Dažnai tai nutinka ne todėl, kad nenorime keistis, o todėl, kad pasąmonė vis dar saugo senus modelius., senus būdus, kaip kalbame, kaip ginamės, kaip tylime. Ji taip elgiasi norėdama mus apsaugoti. Tik kartais tai jau nepadeda. Transformacinė hipnoterapija padeda perrašyti šiuos senus kelius. Sesijų metu sukuriu erdvę, kurioje: atsiranda vidinė saugi bazė, sustiprinamos vertybės, pasąmonė atranda naują būdą būti santykiuose : ramiau, aiškiau, artimiau. Kelionė nuo seno prie naujo Pokytis vyksta sluoksniais, natūraliai ir saugiai. Kelionė nuo seno prie naujo Įsivaizduokite save stovint prie plačios upės. Viename krante yra jūsų senas bendravimo modelis: reikšmingi žodžiai, kurie likdavo neišgirsti, konfliktai, kurie kartodavosi, vidinė įtampa, lydėjusi svarbiuose pokalbiuose. Kitame krante — naujas būdas bendrauti: daugiau aiškumo, daugiau ramybės, daugiau ryšio. Tarp šių krantų yra tiltas. Hipnoterapijos sesijų metu jūs pereinate šį tiltą: iš seno → į naują. Kelias prasideda nuo vidinės saugios bazės sukūrimo, tęsiasi per vertybių sustiprinimą ir veda į naująjį savęs būdą — ten, kur pokalbiai tampa aiškesni, švelnesni ir efektyvesni. Kam ši hipnoterapija tinka, o kada geriau palaukti Transformacinė hipnoterapija yra gili ir labai efektyvi, tačiau, kad procesas būtų saugus ir veiksmingas, svarbu suprasti, kada ji tinkamiausia, o kada dar verta palaukti. Transformacinė hipnoterapija tinka, jei: Jaučiate, kad pokalbiai užstringa ir kartojasi senos reakcijos Norite gilesnio ryšio su savimi ir kitais Ieškote būdo, kaip būti išgirstai ir suprastai Esate pasiruošusi mokytis naujo būdo kalbėti ir klausytis Geriau palaukti, jei: Esate ūmioje emocinėje ar trauminėje krizėje Patiriate aktyvius psichikos sutrikimo simptomus Jaučiate labai didelį nestabilumą Šiuo metu prioritetas yra pirmiausia vidinė stabilizacija, o ne gili transformacija Kai pasąmonė pradeda klausytis… Kai pasąmonė atranda naują kelią bendrauti, pokalbiai nebepriverčia gintis. Tyla nebėra skaudi. Žodžiai pradeda jungti, o ne atskirti. Pokytis visada prasideda viduje.. Šaltiniai : Hipnozės pagrindai ir pasąmoniniai procesai Elkins, G. R., Barabasz, A., Council, J. R., & Spiegel, D. (2015). Advancing research and practice: The revised APA Division 30 definition of hypnosis. American Journal of Clinical Hypnosis, 57(4), 378–385. Oakley, D. A., & Halligan, P. W. (2013). Hypnotic suggestion: Opportunities for cognitive neuroscience. Nature Reviews Neuroscience, 14(8), 565–576. Alladin, A. (2016). Integrative Hypnosis for Emotional and Interpersonal Healing . International Journal of Clinical and Experimental Hypnosis, 64(3), 271–293. Yapko, M. D. (2012). Hypnosis and Treating Depression: Applications in Clinical Practice. Routledge. Zeig, J. K., & Lankton, S. R. (2019). Developing Ericksonian Therapy: State-of-the-Art. Routledge. Hammond, D. C. (1990). Handbook of Hypnotic Suggestions and Metaphors. W. W. Norton & Company. Landry, M., Lifshitz, M., & Raz, A. (2017). Brain correlates of hypnosis: A systematic review and meta-analytic exploration. Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 81, 75–98.

Gyvenime sutinkame žmonių, kurie, rodos, vis sukasi tame pačiame rate – skundžiasi, pyksta ant aplinkybių, bet į priekį nejuda. Vieni užstringa dėl nepalankių aplinkybių, kiti – dėl savo minčių ir elgesio įpročių. Psichologai pabrėžia: pakeitus kelis kasdienius modelius, galima iš esmės pakeisti savo trajektoriją (Peterson, 2018). O kol to nėra – jie lieka „įstrigę“. Štai 18 dažniausių įpročių, kurie stabdo jų gyvenimą. 1. Jie skundžiasi savo likimu Jie mato kliūtis kaip nepajudinamus kalnus. Vietoje to, kad ieškotų sprendimo, jie investuoja energiją į ilgas istorijas, kaip viskas blogai. Tokia pozicija ne tik nuslopina motyvaciją, bet ir atstumia žmones, galinčius padėti. Skundimasis tampa kaip foninė muzika – pradžioje girdisi, o vėliau tiesiog erzina. Patikrinta psichologijos: Ilgalaikis skundimasis stiprina „aukos“ mąstyseną ir gali padidinti depresijos simptomus (Seligman, 1991). 2. Lengvai pasiduoda Vos tik iškyla problema, jie ją priima kaip ženklą sustoti. Ne kaip iššūkį, o kaip „pabaigos punktą“. Taip prarandama galimybė įgyti ištvermės. Psichologiniai tyrimai rodo, kad būtent atkaklumas, o ne talentas dažniausiai lemia ilgalaikę sėkmę (Duckworth, 2016). Patikrinta psichologijos: Tyrimai rodo, kad atkaklumas („grit“) yra vienas svarbiausių ilgalaikės sėkmės prognozuotojų, dažnai svarbesnis už IQ (Duckworth, 2016). 3. Ignoruoja atsiliepimus Konstruktyvi kritika jiems skamba kaip puolimas. Jie užsideda „ausines“ ir toliau daro taip, kaip įpratę, net jei tai neveikia. Rezultatas – stagnacija ir uždarytos durys į tobulėjimą. Patikrinta psichologijos: Atvira reakcija į grįžtamąjį ryšį siejama su spartesniu profesiniu augimu ir geresniais tarpasmeniniais santykiais (London, 2003). 4. Ieško pasiteisinimų „Neturiu laiko“, „Neturiu pinigų“, „Ne man lemta“. Tokie sakiniai suteikia trumpalaikį komfortą – nereikia pradėti. Tačiau ilgainiui jie tampa savos „kalėjimo kameros“ grotomis. Patikrinta psichologijos: Pasiteisinimai sumažina vidinę motyvaciją ir palaiko neigiamą savęs suvokimą (Deci & Ryan, 2000). 5. Per daug svarsto Analizė svarbi, bet kai kiekvienas sprendimas virsta savaitės svarstymu – galimybės praeina. Jie bijo priimti netobulą sprendimą ir dėl to nepriima jokio. Patikrinta psichologijos: „Analizės paralyžius“ didina nerimo lygį ir trukdo sprendimų kokybei (Iyengar & Lepper, 2000). 6. Atidėlioja darbus „Rytoj pradėsiu“ – jų mėgstamiausia frazė. Bet rytojus vis atidedamas, kol tampa per vėlu. Toks atidėliojimas ilgainiui išaugina kaltės jausmą ir mažina savigarbą. Patikrinta psichologijos: Chroniškas atidėliojimas susijęs su didesniu streso, kaltės ir sveikatos problemų lygiu (Steel, 2007). 7. Prisiima per daug Norėdami įtikti, jie sako „taip“ viskam. Rezultatas – daugybė neužbaigtų projektų ir nuolatinis jausmas, kad niekur nepavyksta būti puikiems. Tai veda į perdegimą. Patikrinta psichologijos: Per didelis įsipareigojimų kiekis mažina produktyvumą ir didina perdegimo riziką (Maslach & Leiter, 1997). 8. Negatyvi savikalba Jų vidinis balsas – griežtas kritikas. „Nesu pakankamai geras“, „Man nieko neišeina“. Tokia vidinė kalba tampa saviįgyvendinančia pranašyste – jei nuolat kartosi, pradėsi tuo tikėti. Patikrinta psichologijos: Neigiamas vidinis dialogas koreliuoja su žemesne savigarba ir didesniu nerimu (Beck, 1976). 9. Prastai valdo laiką Jie užsiima smulkmenomis ir leidžia laiką socialiniuose tinkluose, o svarbūs darbai laukia. Diena baigiasi, o jausmas – tarsi nebūtų nieko nuveikę. Patikrinta psichologijos: Aiškus prioritetų nustatymas padeda sumažinti streso lygį ir pagerina savijautą (Macan, 1994). 10. Galvoja tik apie čia ir dabar Jie ieško greito malonumo, bet neplanuoja ateities. Finansiniuose sprendimuose – skolos, asmeniniuose – neišnaudotos galimybės augti. Patikrinta psichologijos: Impulsyvūs sprendimai siejami su finansiniais sunkumais ir didesne priklausomybių rizika (Moffitt et al., 2011). 11. Nesistato tikslių tikslų „Noriu būti laimingas“ – gražu, bet miglota. Be aiškių, pamatuojamų tikslų, jų veiksmai tampa atsitiktiniai, o motyvacija – trapus dalykas. Patikrinta psichologijos: SMART metodas (konkretūs, pamatuojami, pasiekiami, realistiški, apibrėžti laike tikslai) didina sėkmės tikimybę (Doran, 1981). 12. Pamiršta rūpintis savimi Jie dirba be pertraukų, miega mažai, nevalgo reguliariai. Toks požiūris ilgainiui išsekina ir kūną, ir protą. Savirūpa – ne prabanga, o būtinybė. Patikrinta psichologijos: Savirūpa mažina perdegimo riziką ir gerina atsparumą stresui (Shapiro et al., 2005). 13. Neskiria laiko apmąstymams Gyvena autopilotu. Neklausia savęs, kodėl kartoja tas pačias klaidas. O be refleksijos neįmanoma pastebėti, ką reikia keisti. Patikrinta psichologijos: Refleksija stiprina savimonę ir padeda priimti geresnius sprendimus (Grant et al., 2002). 14. Niekuo neatsako už savo veiksmus Visada kaltas „kažkas kitas“. Šeima, valdžia, ekonomika, kaimynai. Bet tokia laikysena atima iš jų galimybę keisti situaciją. Patikrinta psichologijos: Išorinis kontrolės lokusas mažina įsitraukimą ir motyvaciją keisti situaciją (Rotter, 1966). 15. Nelabai mokosi iš klaidų Klaidas jie pamiršta greitai – bet tik tam, kad netrukus jas pakartotų. Kiekviena nesėkmė gali būti mokytoja, jei leidžiama jai tokia būti. Patikrinta psichologijos: Nesėkmių analizė skatina mokymąsi ir inovacijas (Edmondson, 2011). 16. Bėga nuo problemų Problemos „nukišamos po kilimu“. Bet kuo ilgiau jos slepiamos, tuo didesnės tampa. Sprendimas – ne bėgti, o atsigręžti į jas. Patikrinta psichologijos: Problemos vengimas ilgainiui didina nerimą ir depresijos riziką (Aldao et al., 2010). 17. Vengia rizikuoti Jie lieka saugioje zonoje, nors būtent už jos ribų slypi galimybės. Nežengiant į nežinomybę, augimas – ribotas. Patikrinta psichologijos: Saikinga rizika stiprina pasitikėjimą ir gebėjimą prisitaikyti (Bandura, 1997). 18. Siekia idealumo Jie taip ilgai tobulina, kad nieko nepabaigia. Tobulumas virsta paralyžiumi. Kaip sako patarlė: „geriau padaryta, negu tobula, bet nepabaigta“. Patikrinta psichologijos: Perfectionizmas siejamas su didesniu nerimo ir depresijos lygiu (Flett & Hewitt, 2002). Žmogaus įpročiai – kaip šaknys: jie gali laikyti stipriai vietoje arba leisti augti į visas puses. Šitie 18 įpročių – tarsi nematomas tinklas, stabdantis judėjimą pirmyn. Gera žinia – net ir vieno iš jų atsisakymas gali pajudinti visą sistemą. Kaip rašo Covey (2004), „mūsų pasirinkimai lemia mūsų likimą“. O tai reiškia, kad keisdami įpročius, jie gali pakeisti ir savo gyvenimą.

Ar kada nors bandėte nuoširdžiai pradėti pokalbį – pasakėte ką nors malonaus ar šilto – ir vietoj atsako sulaukėte: „Ne, bet…”“? Atrodo, kad kai kuriems žmonėms paprastas, žmogiškas bendravimas tarsi svetimas, vietoj to jie pradeda jus taisyti, jums kažką aiškinti, net moralizuoti. Kodėl taip nutinka? Šitoks atsakas gali atrodyti nekaltas, bet jis tyliai žudo ryšį. Kas už to slypi? Ir kaip mes galime atpažinti šiuos modelius anksčiau, kad nebejaustume nusivylimo bandydami „užmegzti tiltą“ su žmogumi, kuris nori statyti sienas? 1. Kontrolės ar nepasitikėjimo kaukė Kai kurie žmonės instinktyviai atsako neigimu ar pataisymu, nes tai jiems padeda pasijusti stipresniems. Tai ne visada piktybiška – dažnai tai tiesiog įprotis ginti savo poziciją, net kai niekas jos nepuola. Emocinis artumas jiems gali atrodyti nepatogus, todėl jie pasirenka saugesnį – faktų arba korekcijų būdą pokalbio palaikymui. 2. Sunku „plaukti“ pokalbyje kartu su kitu Laisvas, gyvas pokalbis yra lyg šokis arba improvizacija. Bet ne visi moka šokti. Kartais žmogus tiesiog nesupranta, kad pokalbis nėra debatai ar paskaita. Jie kalba ne su jumis, o jums. Jie įsijungia loginę, ne emocionalią pavarą ir vietoj buvimo naturalioje pokalbio tėkmėje – analizuoja arba koreguoja pašnekovą. 3. Neįsisąmoninta komunikacijos forma Tokie žmonės gali nenesuprasti, kad jų atsakai skamba šaltokai ir atstumiančiai. Jie mano, kad kalba dalykiškai ir konstruktyviai, bet bendraujantis su juo žmogus gali jaustis atstumtas ar net sumenkintas. 4. Vidinė įtampa ar gynybiškumas Kai kuriems net švelnus, šiltas pokalbio tonas sukelia vidinę įtampą. Jie išmokyti, kad emocinis artumas – tai rizika. Todėl jie užsideda žinojimo kaukę, pasislėpia po pataisymų ir savo dėmesį nukreipia į išorę – ne į pokalbio tėkmę, o nuo jos. Ką iš tiesų jaučiate? Tikriausiai ieškote resonanso, lengvo mainų, emocinio ryšio, o vietoj to gaunate šaltą analizę ar pranašumo demonstraciją. Tai tarsi norėtumėt pagroti džiazo improvizaciją, o kitas žmogus išsitrauktų vadovėlį ir pradėtų aiškinti grojimo taisykles. Ką daryti? 1. Nepriimkite asmeniškai Tai nėra apie Jus. Tai jų bendravimo šablonas, dažnai susiformavęs ankstyvame amžiuje. 2. Stiliaus pakeitimas arba pasitraukimas - Galite užuot tęsę savo mintį, užduokite jausminį klausimą: „O kaip jūs/tu jautiesi tokiose situacijose?“ (Tai skatina pereiti nuo faktų prie asmeninės patirties.) - Lengvai pripažinkite jų pastabą ir grįžkite prie poklabio temos: „Galbūt taip, bet man taip gera tiesiog pajusti ramybę.“ Jei ir toliau nepavyksta užmegzti ryšio, -verta gerbti save ir tiesiog atsitraukti. 3. Pastebėkite iš anksto Su laiku išmoksite atpažinti žmones, kurie „nežaidžia šio žaidimo“. Tai padeda apsaugoti savo laiką, energiją ir emocinį balansą. ⸻ Įsivaizduokite, kad pokalbis – tai upė. Kartais vanduo teka švelniai, čiurlena, o krantuose žydi gėlės. Tai tie pokalbiai, kur abiejų žmonių žvilgsniai susitinka, kur viena mintis natūraliai veda prie kitos. Nėra griežtos struktūros, bet yra gyvybė. Kiekvienas lašelis – tai dalelė ryšio, artumo, supratimo. Tačiau kartais upė ima tekėti palei kietus, aštrius krantus. Kas nutinka tada? Jūs bandote būti srovė – lanksti, švelni. Bet kitas žmogus – tai granitinis krantas, kuris nekinta. Jis neleidžia Jums tekėti laisvai, jis formuoja Jus pagal savo taisykles. Jūs atsitrenkiate, atšokate, bandote dar kartą, bet jis nesikeičia. Ir tada lieka klausimas: ar verta bandyti tekėti palei tą krantą, kuris niekada nesušvelnės? O gal geriau ieškoti kitų krantų,- tų, kurie žydi, kvėpuoja, leidžia srovei tekėti? ⸻ Šaltiniai : Brown, B. (2012). Daring greatly: How the courage to be vulnerable transforms the way we live, love, parent, and lead. Gotham Books. Siegel, D. J. (2010). The mindful therapist: A clinician’s guide to mindsight and neural integration. W.W. Norton & Company. Tannen, D. (2001). You just don’t understand: Women and men in conversation. Ballantine Books.

Kartais vaikai būna tiesiog „kitokie“ – jautresni, dažnai susigūžiantys, greitai susierzina ar užsidaro. Tokiais momentais tėvams ar seneliams gali kilti klausimas: ką aš darau ne taip? O gal tiesiog… ką apskritai daryti, kai vaikui sunku būti savimi šiame pasaulyje? Psichologai vis dažniau atsigręžia į labai paprastą, bet nepaprastai veiksmingą atsakymą: besąlygišką priėmimą. Ką reiškia besąlygiškas priėmimas? Tai – pagarba, šiluma ir meilė žmogui nepriklausomai nuo jo elgesio, nuotaikos ar pasiekimų. Vaikui tai gali reikšti, kad jį priima ir tada, kai jis pyksta, kai klysta, kai verkia ar kai nenori šypsotis. Žinomas humanistinės psichologijos atstovas Carl Rogers, dar 1957 metais, aprašė šį reiškinį kaip vieną svarbiausių veiksnių, padedančių žmogui gyti ir augti. Jo nuomone, tik tada, kai žmogus jaučia, kad yra priimtas be „jeigu“ ir „bet“, jo vidus ima atsiverti. Mokslas sako: tai veikia. Tyrimas, atliktas Yale universitete (2021), stebėjo 82 šeimas, kuriose auga emociškai jautrūs vaikai. Rezultatai parodė, kad tėvai, kurie reagavo su švelnumu ir empatija net į „sunkų“ vaiko elgesį, per 3 mėnesius matė žymų vaiko streso sumažėjimą ir pagerėjusią nuotaiką. Tuo tarpu University of Sussex mokslininkai analizavo 1200 vaikų elgesio ir savivertės pokyčius, kai su jais buvo bendraujama nebaudžiančiai, bet šiltai ir nuosekliai. Po metų buvo fiksuota net 40 % mažesnė nerimo išraiška tarp tų vaikų, kurių tėvai naudojo priėmimo ir švelnumo strategijas. Kaip tai atrodo realybėje? Kai vaikas šaukia „Nekenčiu tavęs!“ – vietoje reakcijos „Nesielk taip!“ – tėvas atsako: „Girdžiu, kad labai pyksti. Aš esu šalia, kai būsi pasiruošęs pasikalbėti.“ Kai vaikas jaučia gėdą dėl klaidos, mama sako: „Klysti normalu. Aš irgi klystu. Mes mokomės kartu.“ Tai – ne auklėjimo nuolaidžiavimas. Tai – emocinio saugumo kūrimas. Vaikui reikia ne tobulų tėvų. O saugių. Kaip sako vaikų psichologė Dr. Tina Bryson, „kai vaiko emocijos siaučia kaip audra, jis nesąmoningai ieško švyturio – žmogaus, kuris išliks ramus.“ Ir tuo švyturiu galime būti mes. Ne todėl, kad viską žinom. O todėl, kad esame. Kas vyksta vaiko viduje? Besąlygiškas priėmimas mažina kortizolio (streso hormono) kiekį vaiko organizme. Vaiko limbinė sistema – smegenų dalis, atsakinga už emocinį reagavimą – pradeda „tikėti“, kad jis saugus. O kai vaikas jaučiasi saugus, jis: - mažiau bijo klaidų, - greičiau nusiramina, - tampa labiau empatiškas, - vystosi jo savivertė. Ir vis dėlto – tai ne visada paprasta. Besąlygiškai priimti vaiką nereiškia leisti jam elgtis bet kaip. Tai reiškia, kad priimame vaiką kaip žmogų, net kai jo elgesys netinkamas. Galima aiškiai parodyti ribas, kartu išlaikant meilę ir ryšį. Pavyzdžiui, galima sakyti: „aštave myliu, bet muštis – negalima.”, „Matau, kad supykai, bet mes nemėtom daiktų”. Tokie žodžiai leidžia vaikui suprasti, kad jis yra svarbus ir mylimas, net kai suklystia. Ribos lieka, bet jos nubrėžiamos su pagarba, o ne su baime vaikui. Užbaigimui- svarbiausia, ką jaučia vaiko širdis Vaikui nereikia tobulo suaugusiojo. Jam reikia žmogaus, šalia kurio jis jaučiasi saugus, svarbus ir mylimas – net tada, kai liūdna ar pikta. Švelnumas, artumas ir nuoširdus buvimas šalia kartais neveikia akimirksniu, bet ilgainiui tampa pačiu svarbiausiu vaistu – tokiu, kuris gydo ne tik elgesį, bet ir vaiko širdį ir sielą. Ir kartais, tai vienintelis vaistas, kuris tikrai pasiekia jį. Vaiko širdis lyg gėlė. Ji negali žydėti kai šalta- kai rėkiama ar yra stresas ir įtampa. Bet kai šalia atsiranda šiluma, kantrybė ir tylus buvimas, tuomet ji ima skleisti žiedus. ———— Šaltiniai Rogers , C. R. (1957). The necessary and sufficient conditions of therapeutic personality change. Journal of Consulting Psychology, 21(2), 95–103. (Vienas pagrindinių straipsnių apie „unconditional positive regard“ kaip gydantį veiksnį terapijoje ir santykiuose). Siegel, D. J., & Bryson, T. P. (2012). The Whole-Brain Child: 12 Revolutionary Strategies to Nurture Your Child’s Developing Mind. New York: Bantam. (Knygoje paaiškinama, kaip švelnus reagavimas į emocijas reguliuoja vaiko smegenų veiklą ir vystymąsi). Hostinar, C. E., Sullivan, R. M., & Gunnar, M. R. (2014). Psychobiological mechanisms underlying the social buffering of the HPA axis: A review of animal models and human studies across development. Psychological Bulletin, 140(1), 256–282. (Nustatyta, kad artimų suaugusiųjų emocinis prieinamumas reikšmingai sumažina vaikų streso hormonų kiekį (kortizolį) ). Hastings, P. D., et al. (2014). Parenting, emotion regulation, and the development of children’s prosocial behavior. Developmental Psychology, 50(1), 556–566. (Tyrimas rodo, kad vaikai, kuriuos tėvai priima ir palaiko net sunkių emocijų metu, vysto geresnius socialinius ir savireguliacijos įgūdžius). Hughes, D. A. (2017). Building the Bonds of Attachment: Awakening Love in Deeply Troubled Children (3rd ed.). London: Rowman & Littlefield. (PACE (Playfulness, Acceptance, Curiosity, Empathy) modelis grįstas besąlygišku priėmimu ir naudojamas su vaikais, turinčiais prisirišimo traumų). Rogers, C. R. (1957). The necessary and sufficient conditions of therapeutic personality change. Journal of Consulting Psychology, 21(2), 95–103. (Klasikinis darbas apie besąlygišką priėmimą (unconditional positive regard) kaip psichologinio gijimo sąlygą). Hughes, D. A. (2017). Building the Bonds of Attachment: Awakening Love in Deeply Troubled Children (3rd ed.). Rowman & Littlefield. (PACE modelis (Playfulness, Acceptance, Curiosity, Empathy) – veiksminga metodika dirbant su traumuotais ar jautriais vaikais). Gerhardt, S. (2004). Why Love Matters: How Affection Shapes a Baby’s Brain. Brunner-Routledge. (Aiškiai paaiškina, kaip emocinis ryšys pirmame gyvenimo etape formuoja neurologinius pagrindus). Siegel, D. J., & Bryson, T. P. (2012). The Whole-Brain Child: 12 Revolutionary Strategies to Nurture Your Child’s Developing Mind. Bantam. (Prieinamu stiliumi paaiškina, kaip vaikų smegenys reaguoja į stresą, ribas, emocinį palaikymą). Hostinar, C. E., Sullivan, R. M., & Gunnar, M. R. (2014). Psychobiological mechanisms underlying the social buffering of the HPA axis. Psychological Bulletin, 140(1), 256–282. (Socialinis ryšys (ypač su mama ar globėju) mažina kortizolio kiekį ir reguliuoja HPA ašį – tai mažina emocinį dirglumą). Luby, J., Belden, A., Botteron, K., Marrus, N., Harms, M. P., Babb, C., … & Barch, D. M. (2013). The effects of poverty on childhood brain development: The mediating effect of caregiving and stressful life events. JAMA Pediatrics, 167(12), 1135–1142. (Net sunkiomis sąlygomis, švelni ir jautri globa turi apsauginį neurologinį poveikį vaikų smegenų vystymuisi). Hastings, P. D., et al. (2014). Parenting, emotion regulation, and the development of children’s prosocial behavior. Developmental Psychology, 50(1), 556–566. (Empatiška ir supratinga tėvystė skatina socialinių įgūdžių ir emocinės savireguliacijos raidą). Eisenberg, N., Spinrad, T. L., & Eggum, N. D. (2010). Emotion-related self-regulation and its relation to children’s maladjustment. Annual Review of Clinical Psychology, 6, 495–525. (Vaikų gebėjimas reguliuoti emocijas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip suaugusieji reaguoja į jų emocinį elgesį). Perry, B. D., & Szalavitz, M. (2006). The Boy Who Was Raised as a Dog: And Other Stories from a Child Psychiatrist’s Notebook. Basic Books. (Klinikiniai atvejai, kaip santykis, saugumas ir šiluma gali transformuoti net sunkiausiai traumuotų vaikų elgesį). Doidge, N. (2007). The Brain That Changes Itself. Penguin Books. (Apie neuroplastiškumą – kaip smegenys gali keistis, kai jos gauna naują emocinį patyrimą, ypač vaikystėje). Vaikui nereikia tobulo suaugusiojo.

Apie emocinį valgymą, tylų ilgesį ir tai, ko niekada neišsakėme garsiai Kiek kartų sakėte sau: „Na štai, vėl suvalgiau, nors visai nebuvau alkana.“ Kiek kartų pažadėjote: „nuo rytojaus viskas bus kitaip“ , bet vakare vėl stovėjote prie šaldytuvo, ieškodamos ne tiek maisto, kiek… palengvėjimo? Tai vadinama emociniu valgymu . Ir jis neturi nieko bendro su silpna valia. Tai nėra tinginystė, nevaldomas apetitas ar savikontrolės stoka. Emocinis valgymas, tai sielos kalba, tai mūsų psichikos būdas pasakyti: „Man sunku. Mane spaudžia. Aš nesijaučiu laisvai.“ Viskas prasideda vaikystėje Kūdikystėje pirmoji mūsų pažintis su saugumu vyksta per motiną. Kai verkiame – ji paima ant rankų, maitina, ramina. Šio ryšio metu smegenys įsimena: „Kai man skauda – maistas ir artumas mane nuramina.“ Bet jei mama buvo šalta, kritiška, autoritariška ar tiesiog emociškai neprieinama – emocinis artumas tampa rizika. Vaikas išmoksta, kad: jausmų rodyti negalima, pykti yra blogai, o liūdėti tai silpnumas. Tuomet emocijos ne dingsta, o kaupiasi viduje. Ir jas reikia kažkaip „valdyti“. Ir lieka maistas. Maistas – saugus, tylus, nekritikuojantis, nebarantis. Kodėl nepastebime tikrosios problemos? Dauguma moterų, kurios kenčia nuo emocinio valgymo, buvo augintos būti: geromis dukromis , paklusniomis , neprašyti per daug , nekliudyti mamai savo emocijomis . Jos išmoko būti „tvarkingos“, bet ne autentiškos. Jos nemokytos, kaip išjausti emociją, o kaip ją nutylėti. Ir kai emocija sukyla, o išreikšti baugu – ją nurijame. Tiesiogine prasme. Taigi, ką iš tikrųjų valgome? Valgome pyktį, kurio neišdrįsome pasakyti. Valgome liūdesį, kuris nebuvo išklausytas. Valgome poreikį būti matomai, bet nebuvome pastebėtos. Valgome vienatvę , kurią tyliai nešiojame net šalia kitų. Valgome kaltę, kad išdrįsome jausti. Ir taip formuojasi užburtas ratas: stresas – emocija – draudimas ją rodyti – maistas – palengvėjimas – kaltė – dar daugiau streso. O kur čia mama? Daugelio moterų emocinio valgymo šaknis slypi jų santykiuose su mama. Ne todėl, kad mamos būtų blogos. O todėl, kad pačios buvo sužeistos ir nemokėjo auginti dukrų su emociniu leidimu jausti . Daugelis pacienčių terapijoje sako: „Bet mano mama gera. Ji viską dėl manęs darė.“ Ir tai tiesa. Tačiau šalia šitos tiesos gali būti ir kita: „man buvo baisu ją nuvilti”, “Aš slėpiau savo tikruosius jausmus.”, „Aš vis dar gyvenu taip, kad jai įtikčiau.“ Ir tada maistas tampa vieninteliu būdu jaustis saugiai, kai negalima pasakyti tiesos. Kaip išeiti iš šio rato? Ne per dietą. Ne per stipresnę valią. Ir ne per pažadus „nuo rytojaus“. Išeitis – per sąmoningą, švelnų klausimą sau: „Ką aš iš tiesų jaučiu, kai noriu valgyti?“ „Ką bandau užčiaupti savyje?“ „Kieno pritarimo vis dar ieškau – net būdama suaugusi?“ „Ar leidžiu sau jausti be kaltės?“ Tikrasis alkis – ne skrandyje Mes nevalgome, nes trūksta kalorijų. Mes valgome, nes trūksta laisvės būti savimi. Nes trūksta emocinio leidimo gyventi ne tik kitų, bet ir savo gyvenimą. Kai pradedi kalbėtis su savimi iš tikrųjų – maistas nebėra slaptu raminamuoju. Jis tampa tuo, kuo ir turėtų būti – kūno maitintoju, o ne sielos slopintoju. ⸻ Jei šitas tekstas palietė jus – tai jau ženklas, kad Jūsų kūnas ir vidinis pasaulis nori gyventi kitaip. Ne tobulai. Bet autentiškai. ———— Šaltiniai / Literatūra: Bruch, H. (1973). Eating Disorders: Obesity, Anorexia Nervosa, and the Person Within . New York: Basic Books. – Viena pirmųjų autorių, aprašiusi emocinio valgymo šaknis kaip nesugebėjimą diferencijuoti emocinio ir fiziologinio alkio dėl vaikystės santykių. Polivy, J., & Herman, C. P. (2002). Causes of eating disorders. Annual Review of Psychology, 53 , 187–213. – Mokslinis apžvalginis straipsnis, pabrėžiantis emocijų reguliavimo svarbą valgymo sutrikimų genezėje. van Strien, T. (2018). Causes of emotional eating and matched treatment of obesity. Current Diabetes Reports, 17 (3), 1–8. – Aiškiai sieja emocinį valgymą su nesąmoningu bandymu sureguliuoti neigiamas emocijas. Groleau, P., Steiger, H., Bruce, K., Israel, M., Sycz, L., & Ouellette, A. S. (2012). Childhood emotional abuse and eating symptoms in bulimic disorders: An examination of possible mediators. International Journal of Eating Disorders, 45 (3), 326–332. – Pateikia įrodymų, kad emocinis valgymas dažnai susijęs su vaikystės emociniu smurtu ar tėvų emociniu neprieinamumu. Schore, A. N. (2003). Affect Dysregulation and Disorders of the Self . New York: Norton. – Neuropsichologinis paaiškinimas, kaip neišreikštos emocijos tampa kūno lygmens simptomais (pvz., valgymo elgesiu). Pereira, C., Albuquerque, D., & Mendes, A. (2017). Emotional eating and its relationship with appetite hormones in individuals with obesity. Physiology & Behavior, 179 , 143–149. – Biocheminis emocinio valgymo paaiškinimas: kaip emocijos tiesiogiai veikia alkio ir sotumo hormonų sistemą.

Gyvenime dažnai viską darome dėl kitų – rūpinamės vaikais, darbu, namais, o save paliekame paskutinėje vietoje. Kartais net per atostogas taip stengiamės visus pradžiuginti, kad grįžtame dar labiau pavargę nei išvažiavę. O gal verta į poilsį pažvelgti kitaip? Vis daugiau psichologų ir gyvenimo būdo specialistų siūlo paprastą, bet veiksmingą patarimą: per metus suplanuokite tris skirtingas atostogas – vienas su šeima, vienas su antrąja puse, o vienas visai vienam. Toks poilsio derinys padeda ne tik pailsėti, bet ir iš naujo pajusti ryšį su artimaisiais bei pačiu savimi. Su šeima – dėl šilto ryšio ir prisiminimų Šeimos atostogos dažnai būna aktyvios, triukšmingos ir ne visada ramios. Bet jos labai reikalingos – juk čia gimsta bendri prisiminimai, sustiprėja ryšys su vaikais, jaučiamės svarbūs vieni kitiems. Net jei pavargstate fiziškai, emocinis artumas – neįkainojamas. Psichologės Sue Gerhardt teigimu ( Why Love Matters ), vaikų emocinis saugumas formuojasi per kokybišką bendravimą su reikšmingais suaugusiaisiais . Bendra veikla atostogų metu padeda vaikams jaustis svarbiais ir mylimais, o tėvams – stiprina ryšį su vaikais. Su antrąja puse – atgaivinti artumą Kai pabėgate nuo kasdienybės dviese – be darbų, buities, vaikų – atsiranda laikas tik vienas kitam. Net trumpa kelionė gali sugrąžinti artumą, priminti, kodėl esate kartu, ir sustiprinti poros santykius. Tai ypač svarbu, jei gyvenimo tempe pritrūksta laiko tik dviem. Remiantis dr. John Gottman – vienu žymiausių santykių tyrinėtojų – tyrimais, poros, kurios reguliariai skiria kokybišką laiką dviese, turi didesnį pasitenkinimą santykiais ir mažesnį skyrybų pavojų . Atostogos dviese leidžia atkurti emocinį ryšį, Vienumoje – grįžti pas save Gal tai pasivaikščiojimų savaitgalis pajūryje, o gal tiesiog tylus poilsis sodyboje ar mažame miestelyje. Būti vienam – nereiškia būti vienišam. Vienumos metu žmogus nurimsta, susitinka su savo mintimis, gali atsikvėpti nuo išorinio triukšmo ir vėl išgirsti, ko iš tiesų jam reikia. Pasak dr. Ester Buchholz , psichoterapeutės ir autorės knygos The Call of Solitude , laikinas buvimas vienumoje padeda sustiprinti kūrybiškumą, emocinį atsparumą ir savirefleksiją . Vienumoje žmogus geriau susivokia, ko jam reikia ir kaip jis jaučiasi iš tikrųjų. Ar tai visada naudinga? Kai kurie santykių ekspertai (pvz., Ellen Fein) perspėja – jei pora pernelyg dažnai renkasi atostogas atskirai, gali sumažėti artumas. Bet dauguma gerovės specialistų pabrėžia, kad svarbiausia yra balansas : kai deriname laiką su šeima, su mylimuoju ir su savimi, visiems santykiams atsiranda daugiau vietos augti. Svarbiausia – ne kiek toli keliaujate, o kodėl tai darote . Gal šiemet tai bus savaitgalis kaime, trumpa išvyka dviese į Birštoną ir viena rami diena sau miške – bet tai jau pradžia. Kartais net mažas pokytis leidžia dideliems dalykams įvykti. Galbūt šį kartą atostogos taps ne tik poilsiu, bet ir tylia investicija į jus pačius – stipresnius, ramesnius, artimesnius. —————- Šaltiniai: Gerhardt, S. (2004). Why love matters: How affection shapes a baby’s brain . Routledge. Gottman, J. M., & Silver, N. (2015). The seven principles for making marriage work: A practical guide from the country’s foremost relationship expert (2nd ed.). Harmony Books. Buchholz, E. S. (1997). The call of solitude: Alonetime in a world of attachment . Simon & Schuster. Siegel, D. J. (2010). The mindful therapist: A clinician’s guide to mindsight and neural integration . W. W. Norton & Company. Fein, E., & Schneider, S. (1995). The rules: Time-tested secrets for capturing the heart of Mr. Right . Warner Books.