Apie Ego

Kartais atrodo, kad mūsų viduje gyvena balsas, kuris tyliai šnabžda: „Ar aš tikrai pakankamas?“, „Ar mane pastebės?“, „Ar esu verta meilės?“. Kitu metu tas pats balsas garsiai nori įrodyti, ginčytis, įsitvirtinti tarp kitų. O kartais tiesiog tyliai susigūžiame, nes bijome būti nesuprasti.

Kai sakome „didelis ego“, dažnai turime omenyje perdėtą savęs sureikšminimą, savanaudišką požiūrį, kartais norą dominuoti. Kai kalbame apie „mažą ego“, dažnai matome perdėtą nuolankumą, savęs menkinimą, baimę išsakyti nuomonę. Didelis ego: dažnai pasireiškia konkurencija, ginčais, nuoskaudomis, noru būti „aukščiau“ už kitus. Mažas ego: pasireiškia savikritika, savigrauža, nuolankumu, sunkumu išsakyti savo poreikius.

Pagal Froidą,- ego yra tarsi diplomatas – jis bando patenkinti mūsų norus (id), bet taip, kad nebūtų pažeistos moralės normos (superego). Tai vidinis balsas, kuris padeda mums išlaikyti tapatumą, ginti save, siekti pripažinimo. Kartais jis tampa stiprus ir gynybiškas, kartais – trapus ir pažeidžiamas. Jis susijęs su savęs suvokimu, asmenybės tapatumu, noru apsaugoti save, gauti pripažinimą, jaustis reikšmingam.

Ego dydis nėra blogas ar geras. Tai vidinė energija, kuri gali būti subalansuota arba išbalansuota: Per didelis ego gina save iš baimės prarasti, dažnai slepia pažeidžiamumą. Per didelis ego dažnai slepia vidinį pažeidžiamumą ir baimę būti nepakankamu. Vietoj atviro pripažinimo, kad jaučiamės nesaugūs ar nepasitikintys savimi, mes kartais pasirenkame per didelį pasitikėjimą savimi kaip apsauginį mechanizmą, kuris gali pasireikšti kaip arogancija, nenoras priimti kritiką ar nuolatinis poreikis būti teisiam.

Vienas iš klasikinių eksperimentų, atskleidžiančių šį reiškinį, buvo atliktas psichologų Stephen Berglas ir Edward Jones 1978 m. Jie tyrė, kaip žmonės elgiasi, kai jaučia grėsmę savo savivertei. Eksperimento metu dalyviai sprendė užduotis ir gavo teigiamą grįžtamąjį ryšį, nepriklausomai nuo realaus pasirodymo. Vėliau jiems buvo pasiūlyta pasirinkti tarp dviejų vaistų prieš kitą testą: vienas turėjo pagerinti jų pasirodymą, kitas jį pabloginti. Įdomu tai, kad tie, kurie gavo sunkesnes užduotis ir jautėsi nesaugūs dėl savo gebėjimų, dažniau rinkosi vaistą, kuris galėjo pabloginti jų pasirodymą. Tai leido jiems turėti „pasiteisinimą“ galimam nesėkmei, taip apsaugant savo ego nuo galimo pralaimėjimo .

Šis eksperimentas parodė, kad kai kurie žmonės renkasi elgesį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas – jie patys sau sukuria kliūtis, kad vėliau galėtų pasakyti: „Na, aš juk neturėjau šansų, todėl ir nepavyko“. Jie tai daro ne todėl, kad nori sau blogo, o todėl, kad labai bijo prarasti, prarasti įvaizdį, kad yra pakankami, protingi, geri. Kartais tas per didelis pasitikėjimas savimi, net arogancija, yra tik bandymas apsaugoti save nuo gilesnės baimės, nuo to jausmo, kad galbūt nesu pakankamas.

Tai labai žmogiška. Mes visi norim būti vertinami, mylimi, pastebėti. Ir kartais, net patys to nepastebėdami, elgiamės taip, kaip išmokome , kad apsaugotume savo trapiausias vietas. Supratimas, kaip tai veikia mūsų gyvenime, padeda pamatyti, kas mus stabdo, ir po truputį išmokti rinktis švelnesnius, sveikesnius būdus būti su kitais ir su savimi.

Dažnai pastebimas elgesys, kai per didelio ego išraiškos būdas yra per didelis pasitikėjimas savimi, kai žmogus pervertina savo sugebėjimus ir dažnai gina savo ego nuo “grėsmės” būti nepakankamu. Tai lyg psichologinis šarvas, kuris sako: “aš esu blogesnis, nei galbūt iš tikrųjų atrodau ir tai leidžia man išvengti baimės, kad būsiu pastebėtas kitų, kaip nepakankamai geras.“

Vieno tyrimo metu, atlikto 2018 m. ir vykusiame Hokaido, Kinijos ir Britų Kolumbijos universitetuose mokslininkai Michael Muthukrishna, Joseph Henrich ir kolegos siekė išsiaiškinti, ar per didelis pasitikėjimas savimi yra universalus žmonių bruožas, ar jis priklauso nuo užduoties pobūdžio ir aplinkybių. Tyrėjai sukūrė specialų metodą – „EGO“ (Elicitation of Genuine Overconfidence), leidžiantį tiksliau įvertinti, kiek žmonės pervertina savo gebėjimus skirtingose situacijose. Eksperimento alyviai buvo kviečiami atlikti įvairias užduotis, kurių metu jiems reikėjo spręsti logines, matematikos bei bendrųjų žinių klausimus. Po kiekvienos užduoties jie turėjo įvertinti, kaip gerai, jų manymu, jiems sekėsi, palyginti su kitais dalyviais. Kai kuriuose užduočių etapuose buvo pridėtos papildomos sąlygos – pavyzdžiui, galimybė gauti finansinį atlygį už gerus rezultatus. Tyrimo rezultatai parodė, kad per didelis pasitikėjimas savimi nėra universalus reiškinys – jis priklauso nuo užduoties pobūdžio ir paskatų. Pastebėta, kad kai kurie dalyviai buvo linkę pervertinti savo gebėjimus, ypač kai užduotys buvo sudėtingos arba kai buvo siūlomos finansinės naudos. Šis tyrimas atskleidė, kad per didelis pasitikėjimas savimi dažnai kyla kaip gynybos mechanizmas, padedantis išlaikyti teigiamą savęs įvaizdį esant nesėkmės rizikai. Kitaip tariant, per didelis pasitikėjimas savimi dažnai yra ne tik asmeninis bruožas, bet ir vidinio nesaugumo kaukė – būdas apsaugoti savo ego nuo galimo pralaimėjimo ar atstūmimo.

Slėpimas vidinio nesaugumo yra labai dažna per didelio ego išraiška, kuri siekia apsaugoti trapų vidinį „aš“. Slėpimas vidinio nesaugumo dažnai sukuria žmogui perdėtą pasitikėjimą savimi, kad nereikėtų susidurti su skaudžia tiesa, kad žmogus galbūt nėra toks geras, kaip iš tikrųjų jaučiais gilumoje ir bijo, kad tiesa ir kritika sugriaus jo kruopščiai pastatytą savęs įvaizdį.

Priešingai nuo didelio, mažas ego dažnai atsiskleidžia per pastovų savęs nuvertinimą, net kai žmogui objektyviai sekasi gerai. Žmogus gali manyti, kad jo pasiekimai yra atsitiktiniai, o ne jo įnešto darbo rezultatas. Tokiu būdu jis siekia apsisaugoti nuo galimos nesėkmės ar išorės ar savikritikos, iš anksto sumažindamas savo lūkesčius ir vertę.

Mažas ego dažnai neleidžia emociškai augti, ginti savo ribų ar būti savimi- autentiškam sau. Mažas ego pasireiškia kaip vidinis balsas, kuris šnabžda: „Nesakyk per garsiai“, „Nesivelk į konfliktą“, „Nutilk, kad tik nebūtum atstumtas“.

Tai ne tik kuklumas ar nuolankumas, tai gilesnis savęs blokavimas , kuris trukdo augti, ginti savo ribas ir būti autentišku sau. Žmogus su mažu ego dažnai vengia iššūkių, bijo nesėkmės, o kartais net sėkmės, nes tai gali pritraukti dėmesį, kurio jis jaučiasi visiškai nevertas. Žmogus gali atsisakyti galimybių, kurios galėtų atskleisti jo gebėjimus, bijodamas, kad nesugebės jų įgyvendinti tobulai. Tai yra savotiška apsauginė strategija, leidžianti išvengti galimo nusivylimo ar kritikos.

Verta paminėti, kad didelis ego ir mažas ego, nors atrodo priešingi, turi bendrą tikslą – tai savotiška apsauginė strategija, padedanti išvengti galimo nusivylimo, kritikos ar atstūmimo.

Elgesį, vedamą mažo ego tyrinėjo 2013 m. Utrechto universiteto psichologai Eddie Brummelman ir Brad Bushman. Jie nustatė, kad vaikai su žema saviverte, gavę perdėtą pagyrimą, pvz., „tu esi labai protingas!“, vėliau vengė imtis sudėtingesnių užduočių, bijodami neatitikti aukštų lūkesčių apie juos. Tai rodo, kad mažas ego gali skatinti nesąmoningą situacijų arba elgesio vengimą, tam, kad apsisaugoti nuo galimos nesėkmės.

Kaip hipnoterapija gali padėti?

Hipnoterapijos metu siekiama ne sunaikinti ego, o jį išgirsti, suprasti ir švelniai, saugiai transformuoti. Tai yra darbas su vidiniu pasauliu, kuriame ego išmoksta nesąmoningai reaguoti į gyvenimo situacijas su lankstumu, jautrumu ir brandumu. Hipnoterapija padeda ego tapti ne kietu skydu, kuris slepia baimę, o lanksčiu, išmintingu vidiniu balsu, kuris moka atsakyti į pasaulio iššūkius su natūraliu pasitikėjimu savimi, o ne su baime.

Hipnoterapijos tikslas – padėti žmogui išmokti priimti save visą: su savo silpnumais ir stiprybe, su klaidomis ir pergalėmis, su baimėmis ir viltimimis ir tai daryti be gėdos, be kaltės, be pastovaus bandymo įrodyti savo vertę.

Tai kvietimas leisti sau būti žmogumi, kuris nebijo būti matomas toks, koks yra.

Hipnoterapija padeda išlaisvinti užspaustas emocijas, išmokyti žmogų atpažinti, kada jo reakcijos kyla iš baimės ar gėdos, o kada iš autentiškos vidinės stiprybės. Hipnoterapijos sesijose žmogus pradeda jausti, kad nereikia nuolat įrodinėti savo vertės ar slėptis už kaukių. Jis ima suprasti, kad užtenka būti tiesiog tokiu, koks yra. Ir kai grįžta į realų gyvenimą, į pokalbius, į kasdienes situacijas, pradeda pastebėti: kažkas keičiasi: žmonės lyg reaguoja į jį kitaip, jo santykiai su aplinkiniais tampa šiltesni, o bendravimas lengvesnis. O svarbiausia – jis pats jaučiasi laisviau, ramiau, labiau savimi. Tai mažų, bet labai svarbių ego pokyčių ženklas, kurio anksčiau gal net nebūtų pastebėjęs. Galiausiai, hipnoterapija padeda sukurti vidinį saugumo jausmą – kad ego galėtų būti lyg švelnus, bet tvirtas sargas, kuris saugo, bet nebijo parodyti trapumo, nebijo mylėti ir būti pažeidžiamas.

Jei skaitant šį tekstą atpažįstate savyje tam tikrus ego bruožus, galbūt jums praverstų pagalba su hipnoterapijos specialistu. Darbas su diplomuotu, profesionaliai paruoštu hipnoterapeutu gali padėti geriau suprasti savo vidinį pasaulį ir atrasti ramesnę, labiau subalansuotą savęs versiją.

Jei jaučiate, kad atėjo laikas švelniai ir saugiai pažvelgti į savo vidinius procesus – tiek gynybinius, tiek tuos, kurie trokšta augti, verta pagalvoti apie terapiją, kuri padės ieškoti atsakymus ir kurti naujus, sveikesnius būdus gyventi su savimi ir aplinkiniais.

————

Savirefleksijos klausimai.

1. Santykiai su kitais:

- Kaip dažnai jaučiu poreikį įrodyti, kad esu teisus?

Dažnai / Kartais / Retai / Beveik niekada

- Kaip reaguoju, kai kas nors nesutinka su mano nuomone?

Pykstu, ginčijuosi / Jaučiu įtampą, bet stengiuosi išklausyti / Kartais nusileidžiu / Priimu kaip galimybę augti

- Ar man sunku pripažinti savo klaidas kitiems?

Taip, sunku / Kartais / Ne, lengvai

- Ar jaučiu pavydą, kai kiti gauna pripažinimą?

Taip, dažnai / Retkarčiais / Beveik niekada

- Ar jaučiuosi geriau už kitus, kai pasiekiu daugiau?

Taip, jaučiu pasitenkinimą / Kartais pasididžiuoju / Ne, vertinu visus lygiai

*

2. Savęs vertinimas:

- Kaip dažnai galvoju apie savo įvaizdį – kaip atrodau, ką kiti galvoja apie mane?

Labai dažnai / Kartais / Retai / Beveik niekada

- Ar dažnai jaučiuosi nepakankamas arba priešingai – ypatingas, išskirtinis?

Taip, jaučiu abu kraštutinumus / Dažniau jaučiu nepakankamumą / Dažniau jaučiuosi ypatingas / Nejaučiu tokių kraštutinumų

- Ar leidžiu sau jaustis silpnam ar pažeidžiamam be gėdos?

Labai sunku / Kartais leidžiu / Taip, galiu tai priimti

*

3. Atsakomybės jausmas:

- Ar prisiimu atsakomybę už savo klaidas, ar linkęs ieškoti kaltų kitur?

Dažniausiai ieškau kaltų / Kartais pripažįstu klaidas / Dažniausiai prisiimu atsakomybę

- Kaip dažnai jaučiuosi įskaudintas ar įžeistas kitų žodžių ar veiksmų?

Dažnai / Kartais / Retai

- Ar sugebu atsiprašyti nuoširdžiai, be pasiteisinimų?

Sunku, dažnai ieškau pateisinimų / Kartais atsiprašau nuoširdžiai / Taip, galiu atsiprašyti atvirai ir be pasiteisinimų

*

4. Emocinė reakcija:

- Ar mano nuotaika stipriai priklauso nuo to, ar mane pagiria ar kritikuoja?

Labai priklauso / Kartais priklauso / Beveik nepriklauso

- Ar jaučiuosi laisvas būti savimi, ar bijau būti „netinkamas“?

Dažnai bijau / Kartais prisitaikau / Jaučiuosi laisvas būti savimi

- Ar mano vidinė ramybė priklauso nuo kitų žmonių reakcijų?

Labai priklauso / Kartais priklauso / Ne, vidinė ramybė yra mano

Rezultatai:

- Jei atsakymuose dažnai kartojosi „dažnai“, „sunku“, „bijau“, tai gali reikšti, kad ego dažnai gina save iš baimės prarasti – jis tarsi per daug įsitempęs, stengiasi įrodyti savo vertę, slėpti trapumą. Tai dažnai pasireiškia kaip didelis ego – išorinis pasitikėjimas, kuris slepia vidinį nesaugumą.

- Jei daug atsakymų buvo „kartais“, „priklauso nuo situacijos“, tai rodo, kad ego yra lankstus – kartais gina save, kartais atsipalaiduoja. Tai dažniausiai rodo, kad žmogus jau yra procese, ieškodamas balanso, ir gali toliau augti, stiprėti.

- Jei atsakymuose dažniausiai buvo „retai“, „bijau“, „neprisiimu atsakomybės“, tai gali būti ženklas, kad ego yra silpnas, mažas: dažnai slepiasi, vengia iššūkių, bijo prisiimti atsakomybę. Tai gali trukdyti atskleisti tikrąją savo vertę, stabdyti emocinį augimą.

Verta žinoti, kad nėra gero ar blogo ego, svarbiausia pastebėti, kaip jis veikia, ir, jei reikia, švelniai, saugiai padėti jam tapti brandesniu, drąsesniu ir ramesniu.

———————-

Šaltiniai:

1. Berglas, S., & Jones, E. E. (1978). Drug choice as a self-handicapping strategy in response to noncontingent success. Journal of Personality and Social Psychology, 36(4), 405–417. https://doi.org/10.1037/0022-3514.36.4.405

2. Brummelman, E., Thomaes, S., Overbeek, G., Orobio de Castro, B., Van den Hout, M. A., & Bushman, B. J. (2014). On feeding those hungry for praise: Inflated praise backfires in children with low self-esteem. Psychological Science, 25(3), 728–735. https://doi.org/10.1177/0956797613514251

3. Freud, S. (1923). The ego and the id. The Hogarth Press. (Original work published in 1923)

4. Muthukrishna, M., Henrich, J., & Slingerland, E. (2018). Cultural evolution and the paradox of overconfidence. Nature Human Behaviour, 2, 331–338. https://doi.org/10.1038/s41562-018-0328-3

Švelnus vidinis Ego balansas