Archetipų šešėliai: tavo paslėpta jėga

Ar kada nors jautėte, kad jūsų viduje kažkas galingo veržiasi į paviršių, kad jūsų gyvenime kartojasi tam tikros situacijos, kurios tarsi nevaldomos, tarsi kažkokia nematoma likimo ranka stumtų jus į tuos pačius išgyvebimus, į tą patį skausmą, į tuos pačius scenarijus, į tuos pačius skausmus, o jūs, net ir stengdamiesi priešintis, vis tiek įsukami į tą patį ratą? Ar patyrėte tą keistą jausmą, kai atrodo, kad jūsų reakcijos, jūsų jausmai, jūsų sprendimai kyla ne iš jūsų sąmoningo pasirinkimo, o iš kažko didesnio, senesnio, stipresnio už jus pačius? Jei taip , tuomet labai tikėtina, kad esate susidūrę su archetipu. O jei tiksliau – su jo šešėline puse, su tamsia energija, kuri veikia ne tik jus asmeniškai, bet ir tarsi per jus prabyla kažkas daug senesnio – jūsų protėvių patirtys, visuomenės lūkesčiai, kolektyvinės žaizdos ir netgi visa žmonijos istorija.

Archetipas nėra tiesiog kažkoks psichologinis terminas ar teorinis konstruktas. Tai gyva energija, galingas simbolinis modelis, kuris per visą žmonijos istoriją buvo atpažįstamas ir perduodamas per mitus, pasakas, legendas, dainas, ritualus, per pasąmonę, sapnus ir net kūno pojūčius. Archetipai veikia kaip šablonai, kurie formuoja mūsų elgesį, jausmus, troškimus ir netgi mūsų pasaulio suvokimą. Jie tarsi nematomi žemėlapiai, pagal kuriuos mes orientuojamės gyvenime.

Pavyzdžiui, Motinos archetipas gali būti švelnus, globojantis, mylintis, tačiau jo šešėlinė pusė – praryjanti, smaugianti, valdanti, nepaleidžianti.

• Kario archetipas – gali suteikti drąsos, ryžto, bet šešėlyje jis tampa destruktyvus, smurtaujantis, kerštingas.

• Vaiko archetipas – gyvybingas, tyras, kūrybingas, bet šešėlyje – bejėgis, aukos vaidmens įkalintas, nuolat ieškantis gelbėtojo.

Ir štai čia slypi esmė: šešėliniai archetipai atsiranda tada, kai natūrali, gyvybinga mūsų energija yra užblokuojama ar sustabdoma. Tai gali nutikti tiek vaikystėje, tiek jau suaugus, kai patiriame traumas, užtildymus, slopinimus, neišsakytas baimes, kai mūsų emocijos yra užgniaužiamos, o prigimtiniai poreikiai – atmetami ar pasmerkiami. Toks emocinis slopinimas kaupiasi viduje, ir ta energija, kuri galėtų tarnauti kūrybai ar augimui, lieka įstrigusi šešėlyje, įgaudama tam tikro šešėlinio archetipo formą. Tuomet archetipas pradeda veikti iš šešėlio,- iš pasąmonės, kur jis auga, stiprėja, kol vieną dieną, dažniausiai netikėtai iškyla į paviršių ir perima kontrolę – jis kalba mūsų balsu, galvoja mūsų mintimis, juda mūsų kūnu, tačiau jo tikslas nėra mūsų gerovė – jis veikia iš senų, užstrigusių modelių.

Carl Gustav Jungas, šveicarų psichiatras, psichoanalitikas, pirmasis įvardino tai, ką kiti tik jautė, bet nedrįso įvardyti. Kad žmogaus pasąmonė yra ne vien tik asmeninė, kad ji nėra uždara, izoliuota, kad ji nėra tik mūsų vaikystės traumų ar patirčių saugykla, bet kad kiekvieno žmogaus pasąmonėje gyvena kolektyvinė pasąmonė – bendras, visiems žmonėms priklausantis sluoksnis, tarsi nematoma srovė, tekanti per kartas, per laikmečius, per kultūras, per žmonijos istoriją, ir kad būtent šioje kolektyvinėje pasąmonėje slypi archetipai: tie pasikartojantys simboliai, vaizdiniai, istorijos, pasakojimai, kurie keliauja per tūkstančius metų, kurie atsikartoja pasakose, mituose, legendose, dainose, sapnuose, mūsų pojūčiuose, mūsų kūnuose ir net mūsų ligose.

Jungas teigė, kad archetipai lyg senoviniai modeliai ar prigimtinės programos, įrašytos į mūsų psichikos „kietąjį diską“, lyg nematomi kodai, pagal kuriuos mes reaguojame, mylime, bijome, svajojame, kovojame, atsitraukiame, o kartais net ir nesuprantame, kodėl tai darome, nes tai nėra tik mūsų asmeninės istorijos klausimas, o daug platesnis, daug gilesnis, daug senesnis dalykas, ateinantis iš kolektyvinės žmonijos atminties, iš protėvių balsų, iš senų pasakų, kurias girdėjome dar vaikystėje, iš pasikartojančių motyvų, kurie mus veikia, net jei mes jų nepastebime.

Jungas teigė, kad Motinos, Kario, Išminčiaus, Moteriškumo ir Vyriškumo simboliai, pasirodantys mūsų sapnuose, vaizduotėje, baimėse, troškimuose, skausmuose ir net kūno pojūčiuose, yra energiniai laukai, kurie veikia tarsi galingi magnetai – traukdami prie savęs tam tikrus išgyvenimus, žmones ar situacijas.

Ir kad jie yra kolektyviniai, o ne asmeniniai – jie priklauso visai žmonijai, jie nepriklauso tik tau ar tik man. Kad jie yra mūsų visų bendras paveldas, per kurį mes esame sujungti į vieną didelį, gyvą tinklą.

Jungas ypač daug dėmesio skyrė tam, ką jis vadino Šešėlio archetipu- tam pasąmonės sluoksniui, kuriame slepiasi viskas, ko mes nenorime matyti, viskas, ką mes išstumiame, ko gėdijamės, ką slėgiame – mūsų baimės, mūsų pykčius, mūsų gėdas, mūsų kaltės jausmą, mūsų neapykantą, mūsų nepasitikėjimus, mūsų skausmus, visa tai, ką mes bandome nustumti į tamsą, o kai bandome tą daryti, Šešėlis tik stiprėja, auga, kaupiasi, ir vieną dieną, netikėtai, per kažkokią situaciją ar santykį, iškyla į paviršių. Ir mes patys nustembame, kiek daug ten užspausta, kiek daug ten nugrūsta, kiek daug ten užgniaužta.

Jungas teigė, kad jei nori tapti pilnaverčiu žmogumi, jei nori būti sąmoninga būtybe, tu turi pažvelgti į savo Šešėlį ir tu turi jį priimti. Nes tik tada, kai mes susiduriame su savo tamsa, mes galime pažinti savo tikrąją šviesą.

Ir Jungas nebuvo vienintelis, kuris tyrinėjo archetipus. jo idėjos tapo atspirties tašku daugeliui kitų kūrybingų ir drąsių mąstytojų. Jie ne tik pratęsė jo darbą, bet ir praplėtė archetipų pasaulį, įnešdami į jį naujų spalvų, gyvybės ir šiuolaikinių įžvalgų..

>Joseph Campbell, garsus mitologas, remdamasis Jungo teorijomis, tyrė herojaus kelionę, tą universalų modelį, kuris atsikartoja visose pasaulio kultūrose, pasakose, legendose, filmuose, knygose – kad kiekvienas žmogus, net pats to nežinodamas, gyvena herojaus kelionę, kurioje turi įveikti kliūtis, patirti nuosmukio skausmą, atsinaujinti ir sugrįžti į pasaulį stipresnis.

>Clarissa Pinkola Estés, psichoanalitikė, savo garsioje knygoje „Bėgančios su vilkais“, tyrinėjo moteriškus archetipus, kalbėjo apie moters laukinę, instinktyvią prigimtį, apie tai, ką mes – moterys – pamiršome, bet kas vis dar alsuoja mūsų kraujyje, mūsų sapnuose, mūsų kūnuose. >James Hillman, archetipinės psichologijos kūrėjas, sakė, kad archetipai nėra tik mūsų vidinės dalys – jie yra gyvos, mitinės jėgos, kurios kviečia mus į dialogą, kurios nori būti išgirstos, kurios kviečia mus ne tik suprasti save, bet ir susijungti su pasauliu.

Archetipai- nėra tik teorija

Ir štai čia slypi visos šios žinios grožis,- kai tu supranti, kad archetipai nėra tik teorija, kad tai – gyva energija, kuri teka per tave, per mane, per mūsų protėvius, per žmonijos istoriją, tu pradedi matyti pasaulį kitaip. Tu pradedi jausti, kad tu esi didesnio audinio dalis, kad tu esi susijęs su kažkuo daug platesniu. Kad tavo vidiniai išgyvenimai yra ne tik tavo, kad tavo sapnai, tavo baimės, tavo troškimai yra dalis bendros žmonijos patirties, Jie kyla iš gilesnio sluoksnio, kur susitinka visos žmonijos istorija. Tavo vidiniai išgyvenimai – tai atgarsiai to, ką jautė tūkstančiai prieš tave. Ir kai tu pažįsti savo archetipus, kai drįsti pažvelgti į akis savo Šešėliui, kai paleidi senas, sustingusias energijas, tu ne tik gyji pats. Tu gyji už savo tėvus, už protėvius, už tuos, kurių skausmas taip ir liko neįvardintas, neatlieptas. Tuomet tu tampi gyvu kanalu, per kurį teka ne tik tavo gyvenimo jėga, bet ir senoji žmonijos išmintis. Tu tampi šviesos nešėju tamsoje, ir per tave pasaulis ima keistis.

Kokios terapijos tinka darbui su Archetipų šešėline energija?

Į šį klausimą neįmanoma atsakyti vienu žodžiu, nes archetipai tai ne kažkas, ką galima tiesiog „pašalinti“, kaip dulkes nuo stalo. Tai yra gilūs, sudėtingi vidiniai modeliai ir emociniai pėdsakai, susiję su mūsų pasąmone, asmenine bei kolektyvine patirtimi. Todėl darbas su jais reikalauja jautraus, nuoseklaus ir giluminio terapinio proceso. Archetipai yra kolektyvinės pasąmonės dalis, jie veikia per mus, per mūsų protėvius, per mūsų kūnus, per mūsų sapnus, ir jų esmė – ne ištrinti juos, o juos transformuoti, perrašyti jų poveikį, išlaisvinti save nuo to, kaip jie mus užvaldė, kaip jie mus riboja, kaip jie mus stingdo. Todėl klausimas nėra „kaip pašalinti archetipą“, o kaip išmokti su juo dirbti, kaip jį atpažinti, kaip jį paleisti ir integruoti jo energiją į savo gyvenimą taip, kad jis tarnautų tau, o ne valdytų tave.

Tinkamos terapijos:

• Archetipinė psichologija (James Hillman kryptis). Tai terapija, kuri tiesiogiai dirba su archetipais, juos atpažįsta, įvardina, leidžia jiems „prabilti“, juos piešia, rašo, išgyvena per vaizduotę – tai darbas, kur ne bandai pašalinti, o bandai suprasti, kas per jėga tave veikia, ir atskirti save nuo jos. Ši terapija moko, kad archetipai yra mitinės jėgos, kurios siekia tavo dėmesio, tavo dialogo, o ne kovos su tavimi.

• Jungo analizė (Analitinė psichoterapija) – tai kelionė į pačius sielos pamatus. Tai ne paviršinis ištaisymas, o leidimasis gilyn – į simbolius, sapnus, pasąmonės gelmes. Per šį darbą tu eini prie šaknų: prie kolektyvinės pasąmonės, prie protėvių traumų, prie savo vidinio Šešėlio. Tai lėtas, bet nepaprastai galingas procesas – ne tam, kad tiesiog „pašalintum“ savo Šešėlį, bet tam, kad jį išgirstum, pamatytum, pripažintum ir paleistum. Jei trokšti dirbti su pačiais giliausiais archetipiniais klodais, tai – kelias, kuris veda ne į paviršių, o į pačią esmę. Į tą vietą, kur tavo asmeninė istorija susilieja su visos žmonijos atmintimi.

  
  

• Somatinė terapija (Kūno terapija). Labai svarbu suprasti, kad archetipai gyvena kūne – jie nėra tik vaizdai galvoje, jie pasireiškia kaip sunkumas krūtinėje, pykinimas, dusulys, įtampa pilve, šaltis rankose, todėl vien proto darbo dažnai nepakanka. Somatinė terapija – tai darbas, kai per kūno pojūčius, kvėpavimą, vibracijas, energijos srautus tu paleidi archetipų sukeltus blokus, atlieki emocinių, fizinių traumų paleidimą. Archetipas, kaip energija, palieka pėdsakus kūne, ir somatinė terapija padeda išrauti jų šaknis ne tik galvoje, bet ir ląstelėse.

• EMDR terapija (traumų paleidimui)

  Kai archetipas atrodo tarsi įstrigęs – dėl traumos, pasikartojančių baimių, gėdos ar atmetimo – EMDR (akių judesiais grįsta terapija) padeda pajudinti šią užstrigusią energiją. Ji tarsi „išskalauja“ nervų sistemoje įstrigusias emocines programas, kurios neleidžia tau judėti pirmyn.

  
  

  Tai labai veiksmingas metodas, kai jauti, kad kažkuris archetipas nuolat grąžina tave į tą pačią istoriją – ypač jei jaučiasi gilesni sluoksniai: vaikystės traumos ar net protėvių patirtys, kurios lyg nematomos gijos įsipynusios į tavo vidinį pasaulį.

• Šamaninė terapija (sielos grąžinimas, energijos išlaisvinimas arba Soul Retrvieval). Kartais archetipas yra tokia stipri, beveik „užkeikta“ energija, kad reikia dirbti su gilesniais, transpersonaliniais lygmenimis. Ir čia padeda šamaninė praktika, kur per simbolius, keliones į pasąmonės pasaulį, „dvasinę chirurgiją“ gali grąžinti atgal asmenines sielos dalis, kurios buvo prarastos arba užvaldytos tamsių jėgų. Tai darbas, kuris jungia kūną, dvasią,

  ir energiją ir jis labai tinka, kai jauti, kad tai, kas tave laiko, yra ne tik tavo dalis, bet ir kažkas, kas atėjo iš anapus, iš protėvių, iš senų giminės istorijų, iš kolektyvinio skausmo lauko.

• Kvėpavimo terapija (Breathwork). Kai archetipinė energija užrakina tave, kai jautiesi lyg užgniaužtas, lyg negalintis įkvėpti, kai tamsa užspaudžia krūtinę, kvėpavimo terapija tampa šviesos raktu, kuris atveria tą užrakintą energiją. Gilus, sąmoningas kvėpavimas padeda pralaužti užstrigusias programas, išlaisvina emocijas, paleidžia baimę, išneša užstrigusią energiją iš kūno.

Ką pasirinkti?

Jeigu jaučiate, kad jūsų archetipas labai stiprus, labai užvaldantis ir įtraukiantis, labai praryjantis, tuomet geriausias būdas būtų jungti kelias terapijos kryptis:

• Jungo analizę, – kad pamatyti archetipus ir jų veikimo modelius.

• Somatinę terapiją, – kad paleisti energiją iš kūno.

• EMDR – kad išjudinti traumas, kurios laiko archetipą.

• Šamaninę praktiką – kad atkurti sielos vientisumą, jei jaučiatės išskaidytas/a.

• Kvėpavimą – kad praleisti šviesą per save.

Archetipinė energija negali būti pašalinta. Ji gali būti tik transformuota į pozityvią energiją.

Archetipas – tai ne priešas, o pamoka, iššūkis.

Archetipinė energija negali būti pašalinta.

Ji negali būti sunaikinta, ištrinta ar išstumta, nes ji yra tavo psichikos dalis – sena, stipri, kartais chaotiška, bet kupina gyvybės potencialo. Tai ne priešas, kurį reikia įveikti, o jėga, kuri laukia, kol bus pripažinta. Ši energija gali būti tik transformuota. Transformuota į šviesesnę, sąmoningesnę, gyvybę palaikančią savo formą. Kai su ja susiduri be baimės, kai nebėgi nuo jos, o ją pasitinki – ji pradeda keistis. Ji gali virsti sąmoningumu, vidine jėga, kūrybine galia, ramybe, savęs priėmimu ar net tarnyste kitiems.

Viskas priklauso nuo to, kiek esi pasiruošęs iš tikrųjų matyti, jausti, priimti. Nes tai nėra sunaikinimas – tai augimas. Brandos procesas.

Šešėlinio archetipo „pašalinimas“ iš tikrųjų reiškia jo perkeitimą. Jo grąžinimą iš pasąmonės į sąmonę – iš tamsos į šviesą. Tai ne tik vidinis išsilaisvinimas.

Kai paleidi šešėlio naštą, tu paleidi ją ne tik iš savęs, bet ir iš tų, kurie buvo iki tavęs. Tavo gijimas tampa gijimu tavo giminės linijai. Kolektyvinei sąmonei. Pasauliui, kuris šaukiasi daugiau sąmoningų žmonių.

Ir jei tu tai jauti, vadinasi esi pasiruošęs.

Tavo kelias prasideda ten, kur tu atsisakai kovoti su savimi ir pasirenki savo atgimą.

Hipnoterapijos vaidmuo

Hipnoterapija yra viena iš galingiausių priemonių, kai kalbame apie archetipinių energijų paleidimą, perrašymą ir integraciją, nes hipnozės būsena tai raktas į pasąmonę. Tai kanalas į tą nematomą, paslaptingą pasaulį, kur archetipai gyvena, kur jie žmogų veikia, kur jie laiko jo energiją įkalintą, kur slypi jo giminės pasakojimai, baimės, gėdos, skausmai, o kartu jo jėga, jo potencialas ir jo išsilaisvinimas.

Hipnoterapija yra tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp žmogaus asmeninės istorijos ir kolektyvinės patirties, tarp to, ką žmogus žino apie save, ir to, ką tik jaučia, bet dar negali įvardinti.

Kaip hipnoterapija padeda paleisti archetipą?

Hipnoterapijoje susiduriama su archetipu ne kaip su teorija, o kaip su gyvu reiškiniu – intensyvia, dažnai slopinta vidine jėga. Jis nebesislepia tarp eilučių, emocijų ar nesuprantamų sapnų – jis tampa matomas, apčiuopiamas, suprantamas.

Kai žmogus patenka į gilesnę sąmonės būseną, archetipas gali iškilti kaip figūra, kaip balsas, kaip jėga, kuri buvo šalia visą gyvenimą. Tai gali būti gniuždanti Motinos figūra, kuri reikalavo būti gera, tobula, nenuilstanti. Gali būti Karys, kuris vertė kovoti net tada, kai reikėjo ilsėtis. Gali būti vidinis Teisėjas, kuris viską kritikavo ir niekada neleido sustoti. Šiame procese žmogus susitinka su ta jėga, išklauso ją, pradeda suprasti jos funkciją. Tik per šį susitikimą gali pradėti vykti paleidimas. Ne per logiką, o per gilų supratimą, kad ta figūra tarnavusi senam skausmui, dabar gali atlikti kitą vaidmenį. Hipnozėje tai, kas ilgai slėpėsi – šešėliniai archetipai, vidiniai balsai, senos jėgos gali būti perrašyta. Ne ištrinant, o pakeičiant. Hipnoterapijoje galima integruoti naują modelį ir paleidus tamsą, įrašyti į pasąmonę naują programą. Pavyzdžiui, jei šešėlinė Motina tave spaudė, ribojo, kritikavo, hipnozėje galima sukurti naują jausmą – švelnios, mylinčios, palaikančios vidinės Motinos archetipą, kuris tave maitina, kelia, saugo, įkvepia. Jei tave laikė Kario šešėlis – gal per stiprus, per šaltas, per agresyvus – gali integruoti Kario jėgą, bet be naikinimo, su širdimi, su sąmone.

Hipnoterapijoje gali perrašyti „užstrigusias“ archetipines istorijas. Gali grįžti į tą „pirmąjį momentą“, kai tamsi energija prisijungė – gal vaikystėje, gal net per protėvius, gal per kitus gyvenimus – ir ten, tame taške, paleisti, perrašyti, grąžinti sau savo jėgą.

Kodėl hipnoterapija tokia veiksminga?

Nes archetipai gyvena ne sąmonėje, o pasąmonėje. Jie reaguoja ne į logiką, ne į racionalius paaiškinimus, o į vaizdinius, pojūčius, metaforas, emocijas – o būtent tai ir yra hipnozės kalba. Hipnoterapijoje tu įeini į tą „slenkstinę erdvę“, kurioje archetipai tampa matomi, apčiuopiami, kur tu gali su jais kalbėtis, juos matyti, juos paleisti, jų energiją perrašyti – taip, kad jie nebevaldytų tavęs, o taptų tavo pagalbininkais, tavo išminties šaltiniais, o ne kančios šaknimis.

Kodėl tokį veiksmingą ir efektyvų darbą atliekanti hipnoterapija dažnai lieka „už kadro“?

Kai žmonės pradeda kalbėti apie archetipus – apie jų poveikį, jų jėgą, jų užvaldytas gyvenimo sritis, dažniausiai pirmiausia į galvą ateina tie „klasikiniai“ keliai: Jungo analizė, archetipinė psichologija, mitologiniai tyrinėjimai, sapnų analizė, kūno terapijos. Tai yra kryptys, kurios buvo išsamiai išplėtotos, dokumentuotos, dažnai „pripažintos“ akademiniame pasaulyje. Todėl, kai kalbama apie archetipus, dažniausiai pirma išryškėja šios kryptys, nes jos yra labiau „įteisintos“, labiau žinomos, dažniau aptariamos knygose, seminaruose, teoriniuose mokymuose.

Bet tai nereiškia, kad jos yra gilesnės ar efektyvesnės – tiesiog jos yra dažniau cituojamos.

Hipnoterapija, nors ir ne mažiau galinga, yra dažnai nuvilnijanti lyg tylus potvynis ji veikia tiesiogiai per pasąmone. Tačiau kartais ją nuvertina arba ignoruoja, nes ji yra per daug galinga, per daug subtili, per daug greita, kad tilptų į akademinį, tradicinį rėmą.

Hipnoterapija tai tylus ginklas prieš archetipus

Ir štai čia slypi esmė: hipnoterapija iš tikrųjų yra viena iš galingiausių priemonių darbui su archetipais, bet ji dažnai neminima pirmose eilutėse, nes jos galia slypi ne teorijose, o tiesioginėje patirtyje, asmeniniame įsitraukime, kelionėje į savo vidinį pasaulį.

Kai žmogus guli atsipalaidavęs, kai jo kvėpavimas lėtas, kai protas tampa ramus ir logika nurimsta, o kūnas tampa tarsi laivas, plaukiantis pasroviui, tada atsiveria durys į tą archetipinę erdvę, kurioje veikia jo Šešėliai: jo baimės, jo užstrigusios energijos, jo šeimos pasakojimai, ir būtent hipnozėje jis gali su jais susitikti akis į akį – be jokių teorijų ir be jokių filosofinių diskusijų. Hipnoterapija nėra „kalbėjimo ir paaiškinimo terapija“.

Hipnoterapija yra transformacinė terapija. Ji nesistengia įrodyti, kodėl asmens archetipas toks, koks yra, ji ima ir daro be kalbų: ji padeda jį pamatyti, pajausti, patirti, paleisti jį transformuojant į kitą energiją.

Jei nori tikros, gilios, realios, kūniškos ir emocinės transformacijos, o ne tik teorinio supratimo, hipnoterapija yra tavo kelias. Ji yra ne tik papildymas prie kitų terapijų – ji yra širdis, centras, šviesa archetipų darbo kelyje.

—————

Jei šitas tekstas pažadino jūsų viduje atpažinimą, tai gali būti kvietimas giliau panagrinėti savo vidinį pasaulį – sustoti ir įsiklausyti į tai, kokie pasikartojantys simboliai, jausmai ar gyvenimo modeliai atsikartoja jūsų kelyje. Kartais užtenka vien stebėti – be analizės, be kovos, be noro kažką pakeisti – tiesiog pastebėti, įvardinti ir pajausti. Tai kvietimas atsitraukti nuo kasdienybės šurmulio ir įsiklausyti į savo sapnus, į kūno pojūčius, į mintis, kurios kartais užklumpa netikėtai, tarsi iš niekur, bet galbūt kalba senomis, giliomis pasąmonės kalbomis. Kiekvieno žmogaus kelias yra unikalus – ir kiekvienas vidinis atradimas tampa tarsi mažas žibintas, nušviečiantis mūsų kelią per paslaptingą žmogaus psichikos kraštovaizdį.

Šaltiniai:

• Campbell, J. (2008). The hero with a thousand faces (3rd ed.). New World Library. (Original work published 1949)

• Estés, C. P. (1992). Women who run with the wolves: Myths and stories of the wild woman archetype. Ballantine Books.

• Hillman, J. (1975). Re-visioning psychology. Harper & Row.

• Jung, C. G. (1959). The archetypes and the collective unconscious (R. F. C. Hull, Trans.; 2nd ed., Vol. 9, Part 1). Princeton University Press. (Original work published 1934–1954)

• Jung, C. G. (1964). Man and his symbols. Dell.

• Carl Gustav Jung – „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“

• Caroline Myss – „Šventosios sutartys“

Moksliniai straipsniai ir studijos

• Sandra Naunčikienė – „Kolektyvinės pasąmonės atspindžiai“

Straipsnyje analizuojama, kaip kolektyvinės pasąmonės archetipai atsispindi literatūroje ir religijoje, remiantis Jungo teorijomis. Aptariami Dievo ir Savasties archetipai bei jų įtaka žmogaus psichikai.

• Antanas Andrijauskas – „Trys psichoanalitinės teorijos: Freudas, Jungas, Lacanas“

Šiame darbe lyginamos trijų žymių psichoanalitikų teorijos, ypatingą dėmesį skiriant Jungo archetipų koncepcijai ir jos filosofinėms ištakoms. Analizuojama, kaip šios teorijos prisidėjo prie psichoanalizės raidos ir jos įtakos kultūrai.

Papildomi šaltiniai

• Leidykla „Mijalba“ – Straipsnis apie asmenybės archetipus

Straipsnyje aptariama, kaip asmenybės archetipai padeda pažinti save, remiantis Caroline Myss knyga „Šventosios sutartys“. Pateikiami pavyzdžiai, kaip skirtingi archetipai veikia mūsų elgesį ir sprendimus.

Archetipai gyvena ne sąmonėje, o pasąmonėje