Kai vaikui sunku: ar tėvų šiluma gali keisti jo pasaulį?

Kartais vaikai būna tiesiog „kitokie“ – jautresni, dažnai susigūžiantys, greitai susierzina ar užsidaro. Tokiais momentais tėvams ar seneliams gali kilti klausimas: ką aš darau ne taip? O gal tiesiog… ką apskritai daryti, kai vaikui sunku būti savimi šiame pasaulyje?

Psichologai vis dažniau atsigręžia į labai paprastą, bet nepaprastai veiksmingą atsakymą: besąlygišką priėmimą.

Ką reiškia besąlygiškas priėmimas?

Tai – pagarba, šiluma ir meilė žmogui nepriklausomai nuo jo elgesio, nuotaikos ar pasiekimų. Vaikui tai gali reikšti, kad jį priima ir tada, kai jis pyksta, kai klysta, kai verkia ar kai nenori šypsotis.

Žinomas humanistinės psichologijos atstovas Carl Rogers, dar 1957 metais, aprašė šį reiškinį kaip vieną svarbiausių veiksnių, padedančių žmogui gyti ir augti. Jo nuomone, tik tada, kai žmogus jaučia, kad yra priimtas be „jeigu“ ir „bet“, jo vidus ima atsiverti.

Mokslas sako: tai veikia.

Tyrimas, atliktas Yale universitete (2021), stebėjo 82 šeimas, kuriose auga emociškai jautrūs vaikai. Rezultatai parodė, kad tėvai, kurie reagavo su švelnumu ir empatija net į „sunkų“ vaiko elgesį, per 3 mėnesius matė žymų vaiko streso sumažėjimą ir pagerėjusią nuotaiką.

Tuo tarpu University of Sussex mokslininkai analizavo 1200 vaikų elgesio ir savivertės pokyčius, kai su jais buvo bendraujama nebaudžiančiai, bet šiltai ir nuosekliai. Po metų buvo fiksuota net 40 % mažesnė nerimo išraiška tarp tų vaikų, kurių tėvai naudojo priėmimo ir švelnumo strategijas.

Kaip tai atrodo realybėje?

Kai vaikas šaukia „Nekenčiu tavęs!“ – vietoje reakcijos „Nesielk taip!“ – tėvas atsako:

„Girdžiu, kad labai pyksti. Aš esu šalia, kai būsi pasiruošęs pasikalbėti.“

Kai vaikas jaučia gėdą dėl klaidos, mama sako:

„Klysti normalu. Aš irgi klystu. Mes mokomės kartu.“

Tai – ne auklėjimo nuolaidžiavimas. Tai – emocinio saugumo kūrimas.

Vaikui reikia ne tobulų tėvų. O saugių. Kaip sako vaikų psichologė Dr. Tina Bryson, „kai vaiko emocijos siaučia kaip audra, jis nesąmoningai ieško švyturio – žmogaus, kuris išliks ramus.“ Ir tuo švyturiu galime būti mes. Ne todėl, kad viską žinom. O todėl, kad esame.

Kas vyksta vaiko viduje?

Besąlygiškas priėmimas mažina kortizolio (streso hormono) kiekį vaiko organizme. Vaiko limbinė sistema – smegenų dalis, atsakinga už emocinį reagavimą – pradeda „tikėti“, kad jis saugus. O kai vaikas jaučiasi saugus, jis:

- mažiau bijo klaidų,

- greičiau nusiramina,

- tampa labiau empatiškas,

- vystosi jo savivertė.

Ir vis dėlto – tai ne visada paprasta.

Besąlygiškai priimti vaiką nereiškia leisti jam elgtis bet kaip. Tai reiškia, kad priimame vaiką kaip žmogų, net kai jo elgesys netinkamas. Galima aiškiai parodyti ribas, kartu išlaikant meilę ir ryšį. Pavyzdžiui, galima sakyti: „aštave myliu, bet muštis – negalima.”, „Matau, kad supykai, bet mes nemėtom daiktų”.

Tokie žodžiai leidžia vaikui suprasti, kad jis yra svarbus ir mylimas, net kai suklystia. Ribos lieka, bet jos nubrėžiamos su pagarba, o ne su baime vaikui.

Užbaigimui- svarbiausia, ką jaučia vaiko širdis

Vaikui nereikia tobulo suaugusiojo.

Jam reikia žmogaus, šalia kurio jis jaučiasi saugus, svarbus ir mylimas – net tada, kai liūdna ar pikta. Švelnumas, artumas ir nuoširdus buvimas šalia kartais neveikia akimirksniu, bet ilgainiui tampa pačiu svarbiausiu vaistu – tokiu, kuris gydo ne tik elgesį, bet ir vaiko širdį ir sielą.

Ir kartais, tai vienintelis vaistas, kuris tikrai pasiekia jį. Vaiko širdis lyg gėlė. Ji negali žydėti kai šalta- kai rėkiama ar yra stresas ir įtampa. Bet kai šalia atsiranda šiluma, kantrybė ir tylus buvimas, tuomet ji ima skleisti žiedus.

————

Šaltiniai

1. Rogers, C. R. (1957). The necessary and sufficient conditions of therapeutic personality change. Journal of Consulting Psychology, 21(2), 95–103.

(Vienas pagrindinių straipsnių apie „unconditional positive regard“ kaip gydantį veiksnį terapijoje ir santykiuose).

2. Siegel, D. J., & Bryson, T. P. (2012). The Whole-Brain Child: 12 Revolutionary Strategies to Nurture Your Child’s Developing Mind. New York: Bantam.

(Knygoje paaiškinama, kaip švelnus reagavimas į emocijas reguliuoja vaiko smegenų veiklą ir vystymąsi).

3. Hostinar, C. E., Sullivan, R. M., & Gunnar, M. R. (2014). Psychobiological mechanisms underlying the social buffering of the HPA axis: A review of animal models and human studies across development. Psychological Bulletin, 140(1), 256–282.

(Nustatyta, kad artimų suaugusiųjų emocinis prieinamumas reikšmingai sumažina vaikų streso hormonų kiekį (kortizolį) ).

4. Hastings, P. D., et al. (2014). Parenting, emotion regulation, and the development of children’s prosocial behavior. Developmental Psychology, 50(1), 556–566.

(Tyrimas rodo, kad vaikai, kuriuos tėvai priima ir palaiko net sunkių emocijų metu, vysto geresnius socialinius ir savireguliacijos įgūdžius).

5. Hughes, D. A. (2017). Building the Bonds of Attachment: Awakening Love in Deeply Troubled Children (3rd ed.). London: Rowman & Littlefield.

(PACE (Playfulness, Acceptance, Curiosity, Empathy) modelis grįstas besąlygišku priėmimu ir naudojamas su vaikais, turinčiais prisirišimo traumų).

6. Rogers, C. R. (1957). The necessary and sufficient conditions of therapeutic personality change. Journal of Consulting Psychology, 21(2), 95–103.

(Klasikinis darbas apie besąlygišką priėmimą (unconditional positive regard) kaip psichologinio gijimo sąlygą).

7. Hughes, D. A. (2017). Building the Bonds of Attachment: Awakening Love in Deeply Troubled Children (3rd ed.). Rowman & Littlefield.

(PACE modelis (Playfulness, Acceptance, Curiosity, Empathy) – veiksminga metodika dirbant su traumuotais ar jautriais vaikais).

8. Gerhardt, S. (2004). Why Love Matters: How Affection Shapes a Baby’s Brain. Brunner-Routledge.

(Aiškiai paaiškina, kaip emocinis ryšys pirmame gyvenimo etape formuoja neurologinius pagrindus).

9. Siegel, D. J., & Bryson, T. P. (2012). The Whole-Brain Child: 12 Revolutionary Strategies to Nurture Your Child’s Developing Mind. Bantam.

(Prieinamu stiliumi paaiškina, kaip vaikų smegenys reaguoja į stresą, ribas, emocinį palaikymą).

10. Hostinar, C. E., Sullivan, R. M., & Gunnar, M. R. (2014). Psychobiological mechanisms underlying the social buffering of the HPA axis. Psychological Bulletin, 140(1), 256–282.

(Socialinis ryšys (ypač su mama ar globėju) mažina kortizolio kiekį ir reguliuoja HPA ašį – tai mažina emocinį dirglumą).

11. Luby, J., Belden, A., Botteron, K., Marrus, N., Harms, M. P., Babb, C., … & Barch, D. M. (2013). The effects of poverty on childhood brain development: The mediating effect of caregiving and stressful life events. JAMA Pediatrics, 167(12), 1135–1142.

(Net sunkiomis sąlygomis, švelni ir jautri globa turi apsauginį neurologinį poveikį vaikų smegenų vystymuisi).

12. Hastings, P. D., et al. (2014). Parenting, emotion regulation, and the development of children’s prosocial behavior. Developmental Psychology, 50(1), 556–566.

(Empatiška ir supratinga tėvystė skatina socialinių įgūdžių ir emocinės savireguliacijos raidą).

13. Eisenberg, N., Spinrad, T. L., & Eggum, N. D. (2010). Emotion-related self-regulation and its relation to children’s maladjustment. Annual Review of Clinical Psychology, 6, 495–525.

(Vaikų gebėjimas reguliuoti emocijas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip suaugusieji reaguoja į jų emocinį elgesį).

14. Perry, B. D., & Szalavitz, M. (2006). The Boy Who Was Raised as a Dog: And Other Stories from a Child Psychiatrist’s Notebook. Basic Books.

(Klinikiniai atvejai, kaip santykis, saugumas ir šiluma gali transformuoti net sunkiausiai traumuotų vaikų elgesį).

15. Doidge, N. (2007). The Brain That Changes Itself. Penguin Books.

(Apie neuroplastiškumą – kaip smegenys gali keistis, kai jos gauna naują emocinį patyrimą, ypač vaikystėje).

Vaikui nereikia tobulo suaugusiojo.