Kodėl pyktis tėvams tyliai gali užkoduoti nesėkmę

Daug žmonių klausia savęs: “kodėl man nesiseka, kodėl nepavyksta pritraukti sėkmės į savo gyvenimą, nors stengiuosi, mokausi, dirbu, darau viską, kas atrodo teisinga?” Vieni kaltina ekonomiką, kiti aplinkybes, dar kiti – netinkamą darbą ar žmones šalia. Tačiau dažniausiai tikrasis atsakymas slypi ne ten, o daug arčiau, ten, kur jo mažiausiai norime ieškoti – mūsų pačių viduje. Ir kartais ne tai, kas vyksta šiandien, o tai, ką nešiojamės iš vakar, tyliai užkoduoja, ar ateityje pasieksime sėkmę, ar vis vėl ir vėl atsiremsime į sieną.

Tai yra emocijos, kurias nešiojamės metų metus – ilgai laikomas pyktis, kartėlis, neišspręstos nuoskaudos, kurios dažniausiai užsimezgė pačiuose pirmuose santykiuose su tėvais. Jeigu tie santykiai buvo pažymėti narcisistiniu savanaudiškumu, emociniu šaltumu ar net smurtu, vaikas užauga su nuolatiniu jausmu, kad meilė turi būti užsitarnauta, o jo vertė priklauso nuo kitų nuotaikų.

Kai žmogus ilgai kaupia šiuos jausmus, jie ima veikti kaip nematomas svoris, trukdantis judėti į priekį. Ne tik nuotaikos ar bendros savijautos lygmeniu, bet visose svarbiausiose gyvenimo srityse. Kai žmogus gyvena su ilgai laikomu pykčiu, įsijungia tai, ką psichologai ir neuromokslininkai vadina „emociniu smegenų centru“.

Ši sąvoka pirmą kartą plačiai išpopuliarėjo XX a. viduryje, kai amerikiečių neurologas Paul MacLean pristatė vadinamąjį „triune brain“ modelį. Pagal jį mūsų smegenys tarsi turi tris sluoksnius: senąjį „reptilinį“ (instinktai, išgyvenimas), emocinį arba limbinį (jausmai, prisiminimai, prisirišimas) ir racionalųjį – neokorteksą, kuris atsakingas už logiką, planavimą, analizę. Kai emocijos yra stiprios, ypač tokios kaip pyktis ar nuoskauda, emocinis smegenų centras ima dominuoti, o racionalusis tarsi „užgožiamas“.

Tai reiškia, kad žmogaus sprendimai ir pasirinkimai ima kilti ne iš blaivaus, analitinio mąstymo, o iš jausmų, kurie susiformavo dar vaikystėje. Pavyzdžiui, nors menedžerio pastaba gali nuskambėti kaip konstruktyvi kritika, bet jei pavaldinio emocinis centras yra aktyvuotas vaikystės nuoskaudų, žmogus šią pastabą priima kaip atstūmimą ar pažeminimą, ir reaguoja neadekvačiai – pykčiu, užsidarymu arba kerštu. Tas pats ir santykiuose: partnerio vėlavimas kelias minutes gali sukelti vidinę audrą, nes emocinis centras „ištraukia“ seną scenarijų: „aš vėl paliktas, aš vėl nesvarbus.“

Šį reiškinį psichologijos profesorius Daniel Goleman savo knygoje Emotional Intelligence pavadino „emociniu užgrobimu“. Tai situacija, kai amygdala – smegenų sritis, atsakinga už grėsmės signalus – perima kontrolę greičiau nei racionali žievė spėja įsijungti. Rezultatas – žmogus pasako tai, ko nenorėjo, nutraukia santykį, priima neapgalvotą finansinį sprendimą arba tiesiog užstringa savo vidiniame konflikte.

Kasdienybėje tai reiškia labai paprastus, bet skaudžius dalykus. Susitikimuose su draugais žmogus jaučia, kad negali atsipalaiduoti, nes vidinis balsas primena, jog jis gali būti atstumtas. Derybose dėl algos ar būsto paskolos emocinis centras siunčia signalą „tu nevertas“, todėl žmogus nedrįsta pasakyti savo kainos arba priima blogesnes sąlygas. Net kūrybinėje veikloje emocinis užgrobimas pasireiškia – vietoje to, kad leistume sau eksperimentuoti ir klysti, kyla baimė būti sukritikuotam, todėl viskas lieka tik mintyse.

Kai tokios situacijos kartojasi metų metus, žmogus pradeda tikėti, kad jam „nesiseka“ dėl išorės aplinkybių, nors iš tikrųjų tai emocinis centras vėl ir vėl perima vairą, neleisdamas racionaliam protui priimti sprendimų, kurie vestų į sėkmę. Todėl pyktis ir neišspręstos nuoskaudos tampa ne tik emocine našta, bet ir realiu barjeru gyvenimo pasiekimams – santykiuose, karjeroje, finansuose, net drąsoje kurti savo vietą pasaulyje. Narciziški ir toksiški tėvai vaikui įrašo paprastą, bet nuodingą programą: „tu esi matomas tik tada, kai esi patogus mums“. Ir ši programa, net peržengus vaikystės slenkstį, dar ilgai diktuoja, kaip žmogus suvokia save ir savo galimybes.

Tai patvirtina ir dideli moksliniai tyrimai. Vienas garsiausių – ACE (Adverse Childhood Experiences) tyrimas, kurį 1995–1997 m. pradėjo gydytojas Vincent Felitti ir epidemiologas Robert Anda Kalifornijoje, Kaiser Permanente sveikatos sistemoje. Jie apklausė daugiau kaip 17 tūkst. suaugusiųjų, o jų sveikata ir gyvenimo rodikliai buvo sekami apie du dešimtmečius. Rezultatai parodė, kad kuo daugiau trauminių patirčių – smurto, apleidimo, chaoso namuose – žmogus patyrė vaikystėje, tuo didesnė tikimybė, kad suaugęs jis sirgs depresija, nerimu, širdies ligomis, turės priklausomybių, nebaigs mokslų, turės mažesnes pajamas ir trumpesnę gyvenimo trukmę.

Panašias išvadas padarė ir psichologijos profesorė Cathy Widom kartu su savo kolege Janet Maxfield, kurie JAV kelis dešimtmečius sekė žmones, vaikystėje patyrusius smurtą ir nepriežiūrą. Jie lygino šiuos žmones su demografiškai panašiais asmenimis, neturėjusiais dokumentuotos vaikystės traumos patirties. Po daugelio metų paaiškėjo, kad pirmieji turėjo žymiai mažesnes pajamas, rečiau baigė mokslus ir dažniau patyrė nedarbą.

Tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje garsūs psichologijos mokslininkai Terrie Moffitt ir Avshalom Caspi sekė apie tūkstantį žmonių nuo pat gimimo iki vidutinio amžiaus. Jie įrodė, kad ankstyvos emocijų reguliacijos problemos – dirglumas, pyktis, nuolatinė įtampa – tiesiogiai prognozuoja prastesnius akademinius, darbo, finansinius ir sveikatos rezultatus. Kitaip tariant, vaikystės nuoskaudos tampa nulemta gyvenimo kryptimi.

Šiuos rezultatus papildė ir neuromokslininkai. Harvardo medicinos mokyklos profesorius Martin Teicher su komanda McLean ligoninėje parodė, kad vaikystės smurtą patyrę žmonės turi padidintą amygdalos – smegenų srities, atsakingos už grėsmės signalus – reaktyvumą. Tuo tarpu garsusis endokrinologas ir neuromokslininkas Bruce McEwen, daugelį metų dirbęs Rockefeller universitete Niujorke, aprašė „allostatinę naštą“ – ilgalaikį kortizolio poveikį, kuris išplečia amygdalos jungtis ir silpnina prefrontalinę žievę, atsakingą už racionalų mąstymą bei emocijų reguliaciją. O Stanfordo universiteto psichologijos profesoriai Richard Davidson Ray, Kevin Ochsner ir James Gross fMRI tyrimais parodė, kad žmonės, linkę į minčių gromuliavimą, rodo sustiprintą amygdalos aktyvumą ir susilpnėjusią prefrontalinės žievės kontrolę.

Kitaip tariant, žmogus, kuris nuolat jaučia pyktį savo tėvams ir nešiojasi senas nuoskaudas, nervų sistemos lygmeniu gyvena taip, tarsi pasaulis būtų nuolat pavojingas – juk pirmieji, kurie turėjo suteikti saugumą ir priėmimą, tapo jo skausmo šaltiniu. Tokia patirtis užprogramuoja nuolatinį nerimo foną: žmogus ima jaustis nevertingas, nevertas meilės ar sėkmės, jo smegenys gyvena nuolatiniame „gaisro“ režime. Tai paralyžiuoja pasitikėjimą savimi, trukdo kurti artimus santykius, atima drąsą rizikuoti, gesina motyvaciją siekti tikslų ir užgniaužia kūrybiškumą. Kitaip pasakius, laikydamas pyktį prieš tėvus, žmogus pats užrakina sėkmės duris ir palieka save gyventi tarsi nuolatiniame vidiniame kalėjime.

Bet yra ir kita pusė. Kai žmogus paleidžia pyktį, kažkas giliai viduje atsipalaiduoja. Nervų sistema, kuri metų metus buvo įstrigusi kovos režime, ima kvėpuoti lengviau. Mintys tampa aiškesnės, sprendimai drąsesni, santykiai šiltesni. Atleidimas nereiškia, kad kas nors pateisinama ar užmirštama – tai reiškia, kad žmogus nustoja nešiotis kitų padarytą žalą kaip kasdieninę naštą. Pyktis nebediktuoja gyvenimo taisyklių, o vietoj to atsiranda erdvės meilei, kūrybai ir laisvei rinktis savo kelią.

Mokslas šį išlaisvinimą patvirtina labai aiškiai. Klinikinės psichologijos profesorius Nathaniel Wade iš Ajovos valstijos universiteto, kartu su kolegomis William Hoyt ir Everett Worthington, atliko išsamią meta-analizę, apėmusią įvairias atleidimo intervencijas. Jų išvados parodė, kad atleidimo terapija reikšmingai sumažina pyktį, depresiją ir nerimą, o kartu padidina psichologinę gerovę bei santykių kokybę. Kitaip tariant, kai pyktis paleidžiamas, žmogus ne tik jaučiasi ramesnis – jis iš naujo atranda gebėjimą kurti ateitį.

Įsivaizduokite, ką tai reiškia kasdienybėje: darbe atsiranda drąsa paprašyti algos pakėlimo ar imtis naujo projekto, nes nebeslegia vidinis balsas „tu nevertas“. Santykiuose atsiranda daugiau švelnumo ir mažiau ginčų, nes partnerio klaidos nebemato pro senų žaizdų prizmę. Net kūnas ima reaguoti – sumažėja įtampa pečiuose, ramiau miegame, labiau norime judėti ir rūpintis savimi.

Atleidimas yra tarsi akmuo, pagaliau išimtas iš kuprinės, kurią nešiojome visą gyvenimą. Pirmieji žingsniai be jo atrodo neįtikėtinai lengvi. O didžiausia dovana yra ta akimirka, kai supranti: aš daugiau nepriklausau nuo praeities, aš pats sau grąžinau gyvenimą. Tai ir yra tikroji catharsis – vidinis išlaisvinimas, kuris leidžia sėkmės kelią pamatyti ne kaip neįmanomą kovą, o kaip atvirą galimybę.

Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: žmogus, paleidęs pyktį, atgauna energiją, kuri buvo surišta praeitimi, ir gali ją nukreipti į mokslą, darbą, kūrybą, santykius bei finansinį stabilumą.

Atleidimas yra tarsi akmuo, pagaliau išimtas iš kuprinės, kurią nešiojome visą gyvenimą. Pirmieji žingsniai be jo atrodo neįtikėtinai lengvi. O didžiausia dovana yra ta akimirka, kai supranti: aš daugiau nepriklausau nuo praeities, aš pats sau grąžinau gyvenimą. Tai ir yra tikroji catharsis – vidinis išlaisvinimas, kuris leidžia sėkmės kelią pamatyti ne kaip neįmanomą kovą, o kaip atvirą galimybę.

Galima sakyti labai paprastai: tas, kuris visą gyvenimą nešiojasi pyktį tėvams, tarsi kasdien lipa į kalną su akmeniu kuprinėje – kiekvienas žingsnis sunkesnis, kiekvienas tikslas atrodo toliau. O tas, kuris išdrįsta paleisti, nusimeta tą akmenį, ir staiga paaiškėja, kad kelias, kuris atrodė neįveikiamas, iš tiesų gali būti lengvas, o sėkmė – pasiekiama. Pyktis yra lyg signalizacija, kuri nuolat kaukia net tada, kai pavojaus nebėra, o atleidimas – tai mygtukas, kuris ją išjungia ir leidžia pirmą kartą po daugelio metų išgirsti tylą, atverti duris ir žengti į ateitį be šios naštos.

Kaip hipnoterapija gali padėti paleisti pyktį tėvams

Atleisti teoriškai nori daugelis, bet praktiškai dažnai pasirodo, kad pyktis tėvams „įaugęs“ taip giliai, kad vien tik valios pastangų neužtenka. Čia ypatingai veiksminga gali būti klinikinė hipnoterapija. Hipnotinės technikos leidžia pasiekti pasąmonės lygmenį, kuriame slypi seniausi prisiminimai, nuoskaudos ir užsifiksavę emociniai modeliai.

Per hipnoterapiją žmogus gali:

• saugiai iš naujo pergyventi senas situacijas ir jas perrašyti iš brandesnės perspektyvos;

• sukurti vidinį atsiribojimą nuo tėvų nuomonės, jų pykčio ar kritikos;

• sustiprinti pasitikėjimą savimi, kad praeities balsai nebediktuotų dabarties sprendimų;

• sukurti naujus asociacijų ryšius, kurie leidžia tėvus matyti kaip praeities figūras, o save – kaip laisvą, pilnavertį žmogų.

Tyrimai rodo, kad tokios intervencijos ne tik sumažina pyktį, bet ir turi labai konkrečias pasekmes: gerėja miego kokybė, mažėja nerimas, stiprėja imuninė sistema, mažėja kraujospūdis, širdis dirba tolygiau, mažėja virškinimo problemos, kurios dažnai kyla dėl ilgalaikio streso. Kai kūnas nebėra nuolatiniame įtampos režime, jis pradeda sveikti – dingsta lėtinis nuovargis, sumažėja galvos skausmai, lengviau krenta svoris, nes nebėra streso hormonų pertekliaus.

O psichologiniame lygmenyje žmogus įgyja daugiau vidinės ramybės, drąsiau imasi naujų projektų, geriau kuria santykius, yra labiau atviras finansinėms ir kūrybinėms galimybėms. Pavyzdžiui, žmogus, kuris anksčiau vengė viešų kalbų dėl nuolatinės baimės būti sukritikuotam, po pykčio paleidimo ima kalbėti užtikrinčiau ir tai atveria naujas karjeros duris. Kitas – pradeda tikėti, kad gali uždirbti daugiau, ir drąsiai derasi dėl atlyginimo. Dar kitas – pagaliau leidžia sau kurti šeimą, nes nebebijo, kad santykiai baigsis tokiu pačiu skausmu, kokį patyrė vaikystėje.

Galima pasakyti paprastai: paleidus pyktį gerėja ne tik kūno sveikata – žmogus pradeda kurti visose gyvenimo srityse. Jis tampa laisvesnis rinktis, stipresnis spręsti, atviresnis meilės ir sėkmės galimybėms.

——-

Literatūra:

1. Anda, R. F., Felitti, V. J., Bremner, J. D., Walker, J. D., Whitfield, C., Perry, B. D., … & Giles, W. H. (2006). The enduring effects of abuse and related adverse experiences in childhood. European Archives of Psychiatry and Clinical Neuroscience, 256(3), 174–186. https://doi.org/10.1007/s00406-005-0624-4

→ Panaudota paaiškinti, kaip vaikystės patirtys turi ilgalaikį poveikį psichinei ir fizinei sveikatai.

2. Felitti, V. J., Anda, R. F., Nordenberg, D., Williamson, D. F., Spitz, A. M., Edwards, V., … & Marks, J. S. (1998). Relationship of childhood abuse and household dysfunction to many of the leading causes of death in adults: The Adverse Childhood Experiences (ACE) Study. American Journal of Preventive Medicine, 14(4), 245–258. https://doi.org/10.1016/S0749-3797(98)00017-8

→ Cituota kaip pagrindinis įrodymas, kad kuo daugiau trauminių vaikystės patirčių, tuo blogesni suaugusiųjų sveikatos, santykių ir finansiniai rezultatai.

3. Goleman, D. (1995). Emotional intelligence: Why it can matter more than IQ. Bantam Books.

→ Šaltinis, iš kurio paimta sąvoka „emocinis užgrobimas“ (emotional hijacking).

4. MacLean, P. D. (1990). The triune brain in evolution: Role in paleocerebral functions. Springer.

→ Naudota aiškinant „triune brain“ modelį (reptilinis, limbicinis ir racionalusis smegenų sluoksniai).

5. McEwen, B. S. (1998). Protective and damaging effects of stress mediators. New England Journal of Medicine, 338(3), 171–179. https://doi.org/10.1056/NEJM199801153380307

→ Aprašyta sąvoka „allostatinė našta“ – kaip ilgalaikis stresas ir kortizolio poveikis žaloja smegenis.

6. Moffitt, T. E., Caspi, A., Harrington, H., & Milne, B. J. (2002). Males on the life-course-persistent and adolescence-limited antisocial pathways: Follow-up at age 26 years. Development and Psychopathology, 14(1), 179–207. https://doi.org/10.1017/S0954579402001104

→ Paminėta, kad ankstyvi pykčio ir emocijų reguliacijos sunkumai prognozuoja prastesnius gyvenimo rezultatus (darbas, sveikata, finansai).

7. Teicher, M. H., Samson, J. A., Anderson, C. M., & Ohashi, K. (2016). The effects of childhood maltreatment on brain structure, function and connectivity. Nature Reviews Neuroscience, 17(10), 652–666. https://doi.org/10.1038/nrn.2016.111

→ Panaudota iliustruoti, kaip vaikystės smurtas padidina amygdalos reaktyvumą ir pakeičia smegenų jungtis.

8. Toussaint, L., & Webb, J. R. (2005). Theoretical and empirical connections between forgiveness, mental health, and well-being. In E. L. Worthington Jr. (Ed.), Handbook of forgiveness (pp. 349–362). Routledge.

→ Naudota kaip įrodymas, kad atleidimas stiprina psichikos sveikatą ir santykius.

9. Wade, N. G., Hoyt, W. T., Kidwell, J. E. M., & Worthington, E. L. (2014). Efficacy of psychotherapeutic interventions to promote forgiveness: A meta-analysis. Journal of Consulting and Clinical Psychology, 82(1), 154–170. https://doi.org/10.1037/a0035268

→ Panaudota parodant, kad atleidimo terapija reikšmingai mažina pyktį, depresiją ir didina psichologinę gerovę.

10. Widom, C. S., & Maxfield, M. G. (2001). An update on the “cycle of violence.” National Institute of Justice Research in Brief. U.S. Department of Justice.

→ Panaudota kaip ilgalaikis JAV tyrimas, rodantis, kad vaikystės smurtą patyrę žmonės dažniau patiria nedarbą, mažesnes pajamas ir prastesnius socialinius rezultatus.