Ką iš tikrųjų „valgome“, kai mums sunku?

Apie emocinį valgymą, tylų ilgesį ir tai, ko niekada neišsakėme garsiai

Kiek kartų sakėte sau: „Na štai, vėl suvalgiau, nors visai nebuvau alkana.“ Kiek kartų pažadėjote: „nuo rytojaus viskas bus kitaip“, bet vakare vėl stovėjote prie šaldytuvo, ieškodamos ne tiek maisto, kiek… palengvėjimo?

Tai vadinama emociniu valgymu. Ir jis neturi nieko bendro su silpna valia. Tai nėra tinginystė, nevaldomas apetitas ar savikontrolės stoka.

Emocinis valgymas, tai sielos kalba, tai mūsų psichikos būdas pasakyti: „Man sunku. Mane spaudžia. Aš nesijaučiu laisvai.“

Viskas prasideda vaikystėje

Kūdikystėje pirmoji mūsų pažintis su saugumu vyksta per motiną. Kai verkiame – ji paima ant rankų, maitina, ramina. Šio ryšio metu smegenys įsimena: „Kai man skauda – maistas ir artumas mane nuramina.“

Bet jei mama buvo šalta, kritiška, autoritariška ar tiesiog emociškai neprieinama – emocinis artumas tampa rizika. Vaikas išmoksta, kad: jausmų rodyti negalima, pykti yra blogai, o liūdėti tai silpnumas. Tuomet emocijos ne dingsta, o kaupiasi viduje. Ir jas reikia kažkaip „valdyti“. Ir lieka maistas. Maistas – saugus, tylus, nekritikuojantis, nebarantis.

Kodėl nepastebime tikrosios problemos?

Dauguma moterų, kurios kenčia nuo emocinio valgymo, buvo augintos būti:

• geromis dukromis,

• paklusniomis,

• neprašyti per daug,

• nekliudyti mamai savo emocijomis.

Jos išmoko būti „tvarkingos“, bet ne autentiškos. Jos nemokytos, kaip išjausti emociją, o kaip ją nutylėti. Ir kai emocija sukyla, o išreikšti baugu – ją nurijame. Tiesiogine prasme.

Taigi, ką iš tikrųjų valgome?

Valgome pyktį, kurio neišdrįsome pasakyti. Valgome liūdesį, kuris nebuvo išklausytas. Valgome poreikį būti matomai, bet nebuvome pastebėtos. Valgome vienatvę, kurią tyliai nešiojame net šalia kitų. Valgome kaltę, kad išdrįsome jausti.

Ir taip formuojasi užburtas ratas: stresas – emocija – draudimas ją rodyti – maistas – palengvėjimas – kaltė – dar daugiau streso.

O kur čia mama?

Daugelio moterų emocinio valgymo šaknis slypi jų santykiuose su mama. Ne todėl, kad mamos būtų blogos. O todėl, kad pačios buvo sužeistos ir nemokėjo auginti dukrų su emociniu leidimu jausti.

Daugelis pacienčių terapijoje sako: „Bet mano mama gera. Ji viską dėl manęs darė.“ Ir tai tiesa. Tačiau šalia šitos tiesos gali būti ir kita: „man buvo baisu ją nuvilti”, “Aš slėpiau savo tikruosius jausmus.”, „Aš vis dar gyvenu taip, kad jai įtikčiau.“

Ir tada maistas tampa vieninteliu būdu jaustis saugiai, kai negalima pasakyti tiesos.

Kaip išeiti iš šio rato?

Ne per dietą.

Ne per stipresnę valią.

Ir ne per pažadus „nuo rytojaus“.

Išeitis – per sąmoningą, švelnų klausimą sau:

„Ką aš iš tiesų jaučiu, kai noriu valgyti?“

„Ką bandau užčiaupti savyje?“

„Kieno pritarimo vis dar ieškau – net būdama suaugusi?“

„Ar leidžiu sau jausti be kaltės?“

Tikrasis alkis – ne skrandyje

Mes nevalgome, nes trūksta kalorijų.

Mes valgome, nes trūksta laisvės būti savimi. Nes trūksta emocinio leidimo gyventi ne tik kitų, bet ir savo gyvenimą. Kai pradedi kalbėtis su savimi iš tikrųjų – maistas nebėra slaptu raminamuoju. Jis tampa tuo, kuo ir turėtų būti – kūno maitintoju, o ne sielos slopintoju.

⸻

Jei šitas tekstas palietė jus – tai jau ženklas, kad Jūsų kūnas ir vidinis pasaulis nori gyventi kitaip. Ne tobulai. Bet autentiškai.

————

Šaltiniai / Literatūra:

1. Bruch, H. (1973). Eating Disorders: Obesity, Anorexia Nervosa, and the Person Within. New York: Basic Books.

– Viena pirmųjų autorių, aprašiusi emocinio valgymo šaknis kaip nesugebėjimą diferencijuoti emocinio ir fiziologinio alkio dėl vaikystės santykių.

2. Polivy, J., & Herman, C. P. (2002). Causes of eating disorders. Annual Review of Psychology, 53, 187–213.

– Mokslinis apžvalginis straipsnis, pabrėžiantis emocijų reguliavimo svarbą valgymo sutrikimų genezėje.

3. van Strien, T. (2018). Causes of emotional eating and matched treatment of obesity. Current Diabetes Reports, 17(3), 1–8.

– Aiškiai sieja emocinį valgymą su nesąmoningu bandymu sureguliuoti neigiamas emocijas.

4. Groleau, P., Steiger, H., Bruce, K., Israel, M., Sycz, L., & Ouellette, A. S. (2012). Childhood emotional abuse and eating symptoms in bulimic disorders: An examination of possible mediators. International Journal of Eating Disorders, 45(3), 326–332.

– Pateikia įrodymų, kad emocinis valgymas dažnai susijęs su vaikystės emociniu smurtu ar tėvų emociniu neprieinamumu.

5. Schore, A. N. (2003). Affect Dysregulation and Disorders of the Self. New York: Norton.

– Neuropsichologinis paaiškinimas, kaip neišreikštos emocijos tampa kūno lygmens simptomais (pvz., valgymo elgesiu).

6. Pereira, C., Albuquerque, D., & Mendes, A. (2017). Emotional eating and its relationship with appetite hormones in individuals with obesity. Physiology & Behavior, 179, 143–149.

– Biocheminis emocinio valgymo paaiškinimas: kaip emocijos tiesiogiai veikia alkio ir sotumo hormonų sistemą.