Afirmacijos ar tikras pokytis: kas iš tiesų veikia?

Šiuolaikinė saviugdos kultūra mėgsta paprastus sprendimus, greitas formules ir pažadus, kad užteks kasdien pakartoti kelis sakinius, ir gyvenimas savaime ims krypti kita linkme. Socialiniai tinklai užpildyti raminančiomis frazėmis, kurios žada sustiprinti savivertę, padidinti drąsą ar užgydyti senas žaizdas. Ir vis dėlto terapija ir psichoterapija mato kitą realybę. Labai dažnai žmogus kartoja žodžius, kurie neatitinka jo vidaus, o pasąmonė šito neatleidžia. Ji klausosi ne sakinio, o tiesos, kuri jaučiama kūne. Jeigu kūnas sako „ne“, joks „aš esu pakankama“ netaps „taip“.

Kai žmogus bando sau įkalbėti mintį, kuri nedera su jo vidine patirtimi, gimsta skaudi vidinė įtampa. Sakinys skamba gerai, tačiau kūne prasideda kitas dialogas. Jis dažnai būna nuoširdesnis nei bet kuri afirmacija: „man taip nesijaučia“, „tai nėra tiesa“, „niekas mano gyvenime to nepatvirtino“. Ir vietoj pakylėjimo atsiranda jausmas, kad žmogus nuo savęs dar labiau nutolsta. Ne todėl, kad jis blogai kartoja žodžius, o todėl, kad žodžiai neturi kur įsitvirtinti. Tikra savivertė negimsta iš sakinio. Ji gimsta iš būsenos.

Terapija puikiai supranta šį principą. Pokytis neprasideda nuo galvos. Pokytis prasideda nuo kūno. Hipnoterapija ir psichoterapija dirba ten, kur gyvena nervų sistema, kur kaupiasi senos reakcijos, kur glūdi neperdirbti išgąsčio sluoksniai ir kur žmogus automatiškai renkasi tuos pačius sprendimus, kuriuos rinkdavosi vaikystėje patyręs įtampą. Jeigu kūnas neišmoksta jaustis saugus, joks sakinys nepakeis jo reakcijų. O jeigu kūnas pajunta saugumą iš tikrųjų, tuomet pokyčio nereikia aiškinti,- jis ateina savaime.

Štai todėl afirmacijos labai dažnai neveikia. Jos bando paliesti protą, o problema slypi giliau. Jeigu žmogus giliai viduje nebuvo patyręs, kad jo balsas svarbus, sakinys „aš turiu teisę būti girdima“ skambės kaip svetima kalba. Jeigu žmogus augo aplinkoje, kurioje jausmai buvo menkinami, frazė „aš nusipelnau meilės“ atrodys tarsi kažkieno kito tiesa. Pasąmonė turi savą logiką. Ji priima tik tai, kas turi kūno pagrindą. Ir būtent todėl afirmacijos pasiekia tik sąmonės paviršių, o gilesni sluoksniai lieka nepaliesti.

Tikras pokytis prasideda tik tada, kai keičiasi vidinė būsena. Kai kvėpavimas tampa gilesnis ir ramesnis, kai laikysena ima keistis, kai kūnas nebereaguoja taip, kaip reaguodavo anksčiau. Hipnoterapijoje tai matosi labai aiškiai. Žmogui nebereikia įkalbinėti savęs galvoti pozityviai, nes kūnas pats pradeda siųsti kitokią žinutę. Balsas tampa lėtesnis ir aiškesnis, žvilgsnis stabilesnis, sprendimai,- mažiau paremti baime. Ir įdomiausia tai, kad žmogus dažnai pats nesupranta, kada tiksliai tai įvyko. Jis tiesiog pastebi, kad elgiasi kitaip.

Implicitinė elgesio korekcija

Implicitinė elgesio korekcija yra būtent šis procesas. Jis nevyksta per žodžius. Jis vyksta per būseną. Kai nervų sistema pereina iš gynybos į saugumą, automatiniai modeliai keičiasi be pastangų. Tai taip naturalu, kad žmogus nejaučia jokios prievartos sau, jokios pareigos „mąstyti teisingiau“ ar „save įtikinti“. Tarsi viduje atsirastų nauja erdvė, kurioje nėra reikalo ginčytis su savimi. Kūnas pradeda siųsti kitokį signalą ir protas ramiai seka iš paskos.

Todėl afirmacijų nereikia smerkti, tačiau svarbu suprasti, kad jos nėra tiltas į gilią transformaciją. Jos tinkamos tik tada, kai žmogus jaučiasi pakankamai saugus, kad galėtų jomis patikėti. Tik tada, kai viduje yra bent minimalus atramos taškas. Bet jeigu šis pagrindas nėra sukurtas, afirmacija prasilenkia su realybe ir nepasiekia gilesnių sluoksnių.

Tuo tarpu implicitinė elgesio korekcija veikia visai kitu būdu. Ji nekeičia minčių, ji keičia patį žmogų. Keičiasi tai, kaip jis kvėpuoja, kaip jis reaguoja, jo pasirinkimus, jo kūno kalbą ir tai kaip jo vidus išgyvena stresą. Ir kai vidus pasikeičia, nebereikia jokių dirbtinių sakinių. Ne todėl, kad žmogus žinotų naują tekstą, o todėl, kad jis iš tikrųjų jaučiasi kitaip.

Esminė tiesa paprasta: afirmacija bando įkalbėti naują mintį. Implicitinė būsenos transformacija leidžia šiai minčiai gimti iš vidaus. Viena technika įtikina, kita leidžia tapti. Viena dirba virš paviršiaus, kita keičia pačias šaknis. Ir būtent šaknys lemia, kaip žmogus gyvena, kaip myli, kaip kalba, kaip ginasi ir kaip kuria ryšį su savimi.

Terapija visada renkasi šaknis. Nes tik per jas žmogus pagaliau pradeda gyventi taip, kaip niekada neišdrįso pagalvoti apie save. Ne dėl to, kad jis kartojo sakinius. O dėl to, kad jis pasikeitė iš vidaus.

---

Literatūra:

1. Cascio, C. N. ir kt. „Neural correlates of self-affirmation“, Social Cognitive and Affective Neuroscience, 2016.

2. Lieberman, M. D. Social: Why Our Brains Are Wired to Connect. Crown, 2013.

3. Creswell, J. D. ir kt. Carnegie Mellon University tyrimas apie afirmacijas ir stresą, 2013.

4. Critcher, C. R., Dunning, D. „Self-affirmations and self-threat“, Journal of Personality and Social Psychology, 2015.

5. Koole, S. L. tyrimų apžvalgos apie afirmacijų ribotumą ir kognityvinį disonansą, 1999–2010.

6. Gendlin, E. Focusing. Bantam Books, 1982

   - apie kūno pojūčių vaidmenį pokyčiui.

7. Porges, S. W. The Polyvagal Theory. W. W. Norton, 2011- apie nervų sistemos būsenų reguliavimą.

8. Ogden, P., Minton, K., Pain, C. Trauma and the Body. Guilford, 2006

9. Van der Kolk, B. The Body Keeps the Score. Viking, 2014,- apie tai, kodėl trauma saugoma kūne, o ne mintyse.