II. Ką reiškia būti pasiruošusiam dirbti su žmogaus vidiniu pasauliu?

Šitas įrašas – tęsinys ankstesniojo įrašo apie RTT ir klinikinės hipnoterapijos skirtumus.

Hipnoterapijos srityje vis dažniau matoma tendencija tarp kai kurių lietuviškai kalbančių praktikų, kai jų dėmesys skiriamas ne tiek kliento saugumui ir metodų pagrįstumui, kiek įspūdžio kūrimui ir komercijai.

Pastaruoju metu pastebima kai kurių lietuvių RTT terapeutų tendencija savo socilalinių tinklų profiliuose panaikina RTT pavadinimą arba prie RTT “prisegti” prierašą “klinikinis hipnoterapeutas“. Taip gimsta naujas, išgalvotas titulas, „Klinikinis RTT terapeutas“. Nors tokio profesinio termino nėra nei jokioje hipnozės mokykloje, nei akreditacijoje. Tai tas pats, kas “ arklys su ratais” – nei arklys, nei automobilis.

Tad, jeigu RTT terapeutas prie savo titulo prisirašo „klinikinis hipnoterapeutas“, jis nesąmoningai siunčia labai aiškią žinutę: „Vien RTT neužtenka,- ir net man asmeniškai RTT skamba neįtikinamai.“ Ir kai pats RTT taikantis žmogus ieško, kuo sustiprinti savo terapinį įvaizdį, tai jau ne terapija, o reklaminė desperacija.

Svarbu: titulas „klinikinis hipnoterapeutas“ nėra dekoratyvinis priedas, kurį galima prisiklijuoti prie bet kokios frazės. Tai ne stiliaus etiketė, o atsakomybę ir pasiruošimą žymintis profesinis vardas, kurį įgyti galima tik nuosekliu mokymusi, klinikine priežiūra ir etikos laikymusi.

Tai ne žodis gražiau skambėti – tai įsipareigojimas dirbti giliai, saugiai ir profesionaliai. Jis reiškia atskiras, specializuotas ir akredituotas studijas, klinikinę praktiką bei etikos ir profesinių standartų laikymąsi.

Klinikinė hipnoterapija yra visiškai kita profesinė kategorija nei RTT kursai ar metodika! Todėl, jeigu terapeutas pristato save kaip “RTT klinikinis hipnoterapeutas”, tai reiškia, kad jis turėjo baigti ir klinikinės hipnoterapijos studijas atskirai nuo RTT, o žmogus, ieškantis hipnoterapeuto turi teisę paprašyti tokio terapeuto pateikti klinikinės hipnoterapijos kurso baigimą įrodančio diplomo., kuriame turi būti nurodytas: klinikinės hipnozės mokymo institucijos pavadinimas, vadovo parašas ir unikalus studento numeris, kuris išlieka registruotas klinikinės hipnoterapijos mokymo įstaigos sistemoje. Jei kyla abejonių dėl terapeuto kvalifikacijos, klientas turi pilną teisę susisiekti su klinikinės hipnoterapijos mokymo įstaiga, kurioje mokėsi terapeutas ir patikrinti informaciją apie jį. Profesionali mokykla visada atsako į tokius užklausimus. Tai įprasta, etiška ir sauganti kliento interesą praktika visame pasaulyje. Žinojimas kuo skiriasi greita RTT terapija nuo Klinikinės hipnoterapijos yra ne nepasitikėjimas terapeutu ar įtarumas, tai – pasitikėjimas savimi. Tai pagarba savo gijimo procesui ir sveikatai.

Kas iš tiesų lemia pasiruošimą dirbti su žmogaus vidiniu pasauliu? Ar tikrai RTT terapeutas prilygsta klinikiniam hipnoterapeutui ir kodėl skirtumus yra svarbu žinoti, kad pasirinkti tinkantį sau terapeutą?

Šiame straipsnyje pateikiami apibendrinti profesiniai pastebėjimai, remiantis oficialia informacija apie skirtingus hipnoterapijos mokymo modelius ir jų klinikinį pagrindimą. Straipsnio tikslas – edukuoti, o ne kritikuoti konkrečius asmenis ar jų veiklą.

Skirtumas 1:

Diplomas prieš pažymėjimą – skirtumas tarp studijų gylio.

RTT (Rapid Transformational Therapy) arba kiti greitieji hipnoterapiniai apmokymai tai greiti, dažniausiai nuotoliniai paruošimai, orientuoti į vieno metodo taikymą. Ši apmokymų struktūra dažnai susideda iš kelių mėnesių savarankiško darbo su vaizdo medžiaga ir kelių intensyvių gyvų susitikimų (neretai vos 5 dienų trukmės).

• Šių mokymų metu dalyvis supažindinamas su RTT modeliu – vienu pagrindiniu šablonu, kurį vėliau taiko visiems klientams.

• Baigus RTT kursą, išduodamas pažymėjimas, bet ne diplomas ar akredituotas profesinis kvalifikacinis laipsnis.

• Mokymai nėra paremti psichologijos ar medicinos mokslais, nėra etapinio mokymosi, nėra refleksijos procesų ar vertinimo pagal akademinius kriterijus.

• Nėra studentų prižiūrėjimo praktikos – nėra individualiai paskirto supervizoriaus, taip kaip tai yra klinikinės hipnoerapijos apmokymuose ir nėra privalomų susitikimų su supervizoriumi, kur būtų praktikuojamos technikos ir aptariamas būsino terapeuto darbas su klientais.

• Supervizija RTT apmokymuose jei ir vyksta, dažniausiai apsiriboja grupinėmis Klausimai- atsakymai sesijomis ar bendrais atsakymais forume.

• Vietoje kliento atvejo analizės (case study) dažniausiai prašoma pateikti vienos sesijos vaizdo įrašą arba trumpą rašytinį aprašymą – be išsamios struktūros ar gilesnės analizės.

• Kadangi nėra standartizuoto žinių ir praktikos įvertinimo po kurso pabaigimo, egzaminą išlaiko visi studentai.

Būsimų RTT terapeutų studijos susideda iš kelių mėnesių savarankiško darbo su įrašyta vaizdo medžiaga

Tuo tarpu klinikinės hipnoterapijos mokymo institucijos, tokios kaip London College of Clinical Hypnosis International (LCCHi) ir panašios, ruošiančios klinikinius hipnoterapeutus, siūlo nuoseklų, etapais pagrįstą mokymosi kelią:

• Diplominio lygio apmokymas, kuriame vyksta gilus teorinis ir praktinis pasirengimas.

• Meistriškumo studijos, kurios skirtos jau dirbantiems specialistams.

• Studentai klasėje mokosi daug teorijos, paremtos moksliška medžiaga . Tai klinikinės hipnozės tyrimai, psichologijos ir psichiatrijos moksliniai straipsniai, žymių psichologų darbai apie žmogaus psichiką, elgesį, traumų gydymą.

• Studentai iš karto praktikuojasi su nauja medžiaga klasėje kartu su dėstytojais, bendraklasiais, o vėliau ir su klientais už klasės ribų.

• Kiekvienam studentui iš karto paskiriamas asmeninis supervizorius. Su juo vyksta privalomi susitikimai, kurių metu studentas praktikuojasi hipnozės technikas ir aptaria savo asmeninį darbą su klientais.

• Studentai klasėje nuolat praktikuoja nuolatinę savirefleksija – gebėjimas suprasti save kaip terapeutą ir augti per patirtį.

• Kiekviena mokymų diena prasideda nuo praktinio klasės hipnotizavimo. Studentai paeiliui hipnotizuoja klasę, duodami teigiamus pasiūlymus, susijusius su didesne energija, pasitikėjimu savimi, koncentracija, atmintimi ar vidine motyvacija. Šią praktiką stebi dėstytojas, o po jos visa grupė suteikia grįžtamąjį ryšį – pasidalija, kaip jautėsi, kas veikė stipriausiai, ką būtų galima patobulinti.

Tokiu būdu studentai nuo pat pradžių lavina praktinius įgūdžius, mokosi subtiliai jausti auditoriją ir gilina savo pasitikėjimą vedant į hipnozę.

• Studentai rašo atvejo analizę (case study) paaiškindami kuo remdamiesi pasirinko būtent tokias terapijos technikas darbe su klientu, nurodydami kokie moksliniai darbai patvirtina šių technikų darbe su klientu efektyvumą.

• Mokslo metų pabaigoje studentai laiko teorinį ir praktinį egzaminą bei pristato individualų kliento atvejo analizės darbą. Norint išlaikyti egzaminą, būtina surinkti nustatytą balų skaičių. Egzaminą išlaiko ne visi studentai iš pirmo karto, tačiau jį galima perlaikyti tiek kartų, kiek reikia iki kol egzaminas yra sėkmingai išlaikomas.

Dėl šio pasiruošimo gylio Klinikinė hipnoterapija laikoma išsamia, saugia ir lanksčia terapine praktika, gebančia prisitaikyti prie skirtingų klientų poreikių, emocinių būsenų, psichologinių struktūrų bei klinikinių indikacijų.

Klinikinės hipnozės studentai praktikuoja terapines technikas klasėje mokymų metu

Skirtumas 2:

Individualus priėjimas vietoje  “tie patys batai tinka visiems” šablono

• Klinikinis hipnoterapeutas prieš taikydamas hipnozę visada įvertina kliento psichologinę būklę (dažnai net su struktūruotais klausimais). Jis išsiaiškina ar žmogus yra emociškai stabilus.

• Vyksta kliento problemos giluminės šaknies tyrimas.

• Atliekamas kliento pasaulėžiūros ir vidinių procesų pažinimas: kokios yra jo giluminės problemos ir ar hipnozė jam apskritai tinka.

• Yra apmokytas suprastu, kada hipnozė netinkama klientui ir ne ignoruoja kontraindikacijų.

• Tik tuomet terapeutas tame pačiame susitikime formuluoja individualų, konkrečiam klientui pritaikytą strateginį sesijos planą. Toks planavimas vyksta kiekvienos terapinės sesijos metu, kurioje toliau nuosekliai ir palaipsniui vykdomas darbas kliento tikslui pasiekti. Reikalui esant, parenkami saugesni metodai arba žmogus nukreipiamas pas specialistus, kurie tuo metu gali suteikti tinkamesnę pagalbą.

• Netaiko visiems klientams tos pačios metodikos, -kiekvienam yra parenkama individuali strategija.

• Atsižvelgia į kiekvieno žmogaus gyvenimo kontekstą, psichologinį pasirengimą, traumos gylį, nervų sistemos jautrumą.

• Nespaudžia žmogaus keistis per greitai – klientui leidžiama yra eiti pokyčio keliu tokiu tempu, kokiu žmogus jaučiasi pasiruošęs.

• Niekada nežada greito rezultato – vietoje to, klinikinis hipnoterapeutas orientuojasi į saugų ir ilgalaikį kliento pokytį.

Tuo tarpu RTT terapeutas dažniausiai

• Nenaudoja išsamaus psichologinio įvertinimo. Nėra vertinama, ar žmogus emociškai pasiruošęs darbui, ar nėra psichologinių kontraindikacijų hipnozei.

• Jis gali taikyti hipnozę remdamasis tik trumpu pokalbiu, per kurį klientas nusako savo problemą.

• RTT metodas remiasi vienu pagrindiniu šablonu, kuris vienodai taikomas visiems klientams, net ir tiems, kuriems hipnozė gali būti nepatartina. Šis šablonas retai pritaikomas individualiai pagal kliento nervų sistemos jautrumą, traumų sudėtingumą ar asmeninius poreikius, o sesijai pasibaigus klientui tik įteikiamas garso įrašas klausytis mėnesį laiko ir daugiau.

Kai visiems klientams taikomas tas pats metodas, neatsižvelgiant į žmogaus psichinę būklę, nervų sistemos jautrumą ar traumos istoriją, tai kelia riziką. Tokiu atveju vietoj pagalbos gali įvykti emocinis persitempimas, panikos reakcija ar disociacija (atsijungimas).

Garso įrašas – ne terapija.

Kai žmogui atliekama viena sesija ir duodamas įrašas, bet nėra jokio gilesnio darbo, palaikymo ar ryšio – tai nebeatitinka psichologinės terapijos esmės. Pokytis nevyksta vien klausantis įrašo,- žmogui reikia būti išgirstam, suprastam ir nepaliktam vienam su iškilusiomis emocijomis. Įrašas negali reaguoti į kliento būsenas. O kai po sesijos sukyla nerimas ar senos traumos, žmogus lieka vienas, be pagalbos. Terapijoje svarbiausia – saugumas, ryšys ir atsakomybė. To neįmanoma pakeisti vien įrašu. Tikras terapinis darbas reikalauja jautrumo, atsakomybės ir pagarbos tam, kas žmoguje yra gyva ir dažnai labai trapu.

• RTT terapeutai dažnai žada greitą rezultatą ir stiprų efektą po vienos sesijos, nes RTT kursuose mokymuose tai pateikiama kaip galimas rezultatas. Tačiau realybėje toks darbas gali būti paviršutiniškas ir nepakankamas, ypač sudėtingesniais klientų atvejais, kur reikalingas jautresnis priėjimas prie žmogaus ir gilesnis procesas.

Metaforiškai tariant,- RTT duoda receptą savo studentams, o Klinikinė Hipnoterapija išmokina savo studentus gaminti nuo nulio – su jautrumu, išmintimi ir pagarba žmogaus vidiniam pasauliui. Todėl RTT ir kitų greitųjų metodų terapeutai dažnai žengia trumpiausiu keliu link to, kas matoma, o klinikiniai hipnoterapeutai pasirenka kur kas jautresnį ir sudėtingesnį kelią – kiekvieną kartą iš naujo įsiklausydami į žmogaus unikalų pasaulį ir kurdami terapinį procesą, kuris kyla ne iš šablono, o iš gyvo santykio, pagarbos ir tikro ryšio.

————

Skirtumas 3:

Klinikinis įvertinimas ir metodo pasirinkimas – terapijos saugumo pagrindas

Klinikinis hipnoterapeutas:

• Nedirba bandymų principu, o remiasi moksliškai pagrįsta, tyrimais patvirtinta ir psichoterapijoje taikoma praktika.

• Metodus parenka atsižvelgdamas į kliento būklę, poreikius ir emocinį saugumą.

Tuo tarpu RTT praktikas:

• Dažnai taiko vieną fiksuotą metodą visiems klientams, nepriklausomai nuo jų individualių poreikių.

• Naudoja nuosavą, moksliniais tyrimais nepatvirtintą metodiką, sukurtą vieno žmogaus (Marisos Peer).

• Neretai dirba eksperimentiniu principu – „pažiūrėsim, ar suveiks“. Tai yra: RTT ir kiti greitieji metodai nėra paremti plačiai pripažintais psichoterapiniais principais ir neturi sisteminių, mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų jo veiksmingumą įvairiose klinikinėse situacijose. RTT mokymuose nėra struktūruoto darbo su kliento psichologine istorija (anamneze) ar diagnostiniu įvertinimu. Dėl to praktikas dažnai neturi aiškaus pagrindo nuspręsti, ar metodas tam žmogui tikrai tinka. Metodas taikomas, tikintis, kad padės, bet ne visada suprantant, kodėl ir kam jis iš tiesų veiksmingas. O kadangi RTT metodas remiasi vienu standartišku šablonu (regresija → interpretacija → įrašas), kuris taikomas visiems klientams, tai nėra lankstumo ar prisitaikymo prie konkretaus žmogaus poreikių, jo nervų sistemos jautrumo ar traumos sudėtingumo. Toks požiūris labiau primena bandymą, o ne individualiai pritaikytą terapiją.

Klinikinio įvertinimo svarba

Kai klientas turi sudėtingą traumų foną, emocinį nestabilumą ar psichologinį jautrumą, klinikinis hipnoterapeutas pritaiko reikalingą metodiką arba nukreipia klientą pas kitą specialistą.

RTT terapeutas: dažniausiai lieka prie vieno metodo – net jei jis yra netinkamas klientui

(regresija → įsitikinimo atradimas → pokytį įtvirtinantis įrašas) – neatsižvelgiant į individualius žmogaus poreikius, psichologinę būklę ar galimus kontraindikacinius veiksnius. Tokia schema kartais gali būti veiksminga paprastesniais atvejais, tačiau sudėtingesnėse situacijose gali pritrūkti lankstumo, jautrumo ir emocinio saugumo. Klinikinis įvertinimas yra būtinas tam, kad būtų parinkta tinkama metodika ir užtikrintas kliento saugumas. Kai jo nėra – terapija tampa nebesaugi, o kartais net traumuojanti.

————

.

Skirtumas 4:

Profesionalus ir etiškas požiūris bei elgesys

• Klinikinės hipnoterapijos mokymuose, vykstančiuose klasėje, studentai reguliariai dirba gyvai su dėstytojais, dalyvauja praktiniuose užsiėmimuose, stebi hipnozės demonstracijas, analizuoja realias situacijas, atlieka grupines praktikas su klasiokais ir gauna tiesioginį grįžtamąjį ryšį ir iš klasiokų ir iš dėstytojų. Toks mokymosi procesas formuoja klinikinio hipnoterapeuto profesionalų ir etišką požiūrį keliais esminiais būdais:

1. Tiesioginis darbas su dėstytojais padeda išmokti ne tik technikos, bet ir elgesio standartų: kaip bendrauti su klientu, kaip išlaikyti saugias ribas, kaip reaguoti į emocines reakcijas. Tai ugdo brandžią profesinę laikyseną, o ne mechaninį metodo taikymą.

2. Praktiniai užsiėmimai klasėje leidžia patirti, ką reiškia dirbti realiame, dinamiškame terapiniame procese – tai ugdo būsimo terapeuto lankstumą, atsakomybę ir sugebėjimą reaguoti į skirtingas situacijas, o ne tiesiog naudoti šabloną.

3. Grupinės praktikos su klasiokais ir klientais padeda išmokti priimti grįžtamąjį ryšį, reflektuoti savo stiprybes ir augimo vietas. Tai svarbu, kad terapeutas mokėtų nuolat augti ir kritiškai įvertinti savo darbą.

4. Demonstracijos ir realių atvejų analizės moko matyti ne tik ką daryti, bet ir kodėl tai daroma, kada nedaryti ir ką daryti kitaip, jei situacija jautri. Tai kuria gilesnį supratimą apie žmogaus psichiką ir etišką įsikišimo ribą.

5. Tiesioginis grįžtamasis ryšys iš dėstytojų padeda išvengti klaidų, kurios realioje praktikoje galėtų iš naujo traumuoti klientą, todėl terapeutas išmoksta ne tik „daryti“, bet ir atsakingai mąstyti prieš darydamas.

Visa tai kuria profesionalų, etišką, jautrų ir saugų klinikinio hipnoterapeuto požiūrį, kuris nėra paviršutinis, bet grįstas žinojimu, patirtimi ir pagarba žmogui.

6. Klinikinė hipnoterapija remiasi įrodymais, kurie pagrįsti psichiatrijos žiniomis.

7. Studentai mokomi atpažinti traumos bei disociacijos požymius, ir reikalui esant – naudoti atitinkamus metodus arba nukreipti žmogų papildomai pagalbai.

Tuo tarpu RTT mokymuose

1. Daug dėmesio skiriama savarankiškam darbui, o gyvo kontakto su specialistais yra mažiau.

2. RTT yra vieno asmens sukurta metodika , kuri nėra moksliškai pagrįstas metodas. Nėra recenzuotų tyrimų, kurie įrodytų jo veiksmingumą pagal psichiatrijos standartus.

Tai nesertifikuota, neakredituota programa, neturinti universitetinio ar klinikinio pagrindo.

3. RTT: taiko fiksuotą protokolą visiems žmonėms. RTT apmokymai neapima gilaus psichologinio įvertinimo. Praktikas dažnai nėra mokomas atpažinti disociacinių mechanizmų, traumos gylio ar psichopatologinių rizikos veiksnių. RTT terapeutas tiesiog taiko dažniausiai tą patį metodą visiems klientams, neatsižvelgdamas į tai, ar žmogus turi stiprų emocinį jautrumą, disociaciją, traumos istoriją, ar kitus sudėtingus veiksnius.

4. RTT terapeutai retai yra mokomi, kada reikia nukreipti klientą pas kitą specialistą. Kitaip nei klinikinis hipnoterapeutas, kuris žino savo ribas ir vadovaujasi profesine etika, RTT praktikas dažnai nėra pasirengęs priimti sprendimo ir suprasti kada hipnozė gali būti netinkama arba net pavojinga – konkrečiam žmogui.

Visumoje, skirtingai nei RTT ir kiti greiti terapijos metodai, kuriuose dažniausiai naudojamos kelios tos pačios technikos visiems klientams, klinikiniai hipnoterapeutai turi platų pasirinkimą moksliškai pagrįstų psichoterapijos metodų asortimentą, ko neturi RTT ir kiti greiti metodai. Klinikiniai hipnoterapeutai greitai geba pritaikyti skirtingas technikas pagal individualų kliento būklę sesijos eigoje, pagal kliento nervų sistemos jautrumą ir terapinio proceso etapą. Klinikiniai hipnoterapeutai giliai ir jautriai adaptuoja terapiją kiekvienam žmogui individualiai – ne remdamiesi vien diagnoze ar išoriniu simptomu, bet remdamiesi žmogaus vidiniu pasauliu, kliento asmenine gyvenimo istorija, emociniu kontekstu ir jo nervų sistemos būsena. Klinikiniai hipnoterapeutai gerbia kiekvieno žmogaus vidinį tempą ir nespaudžia kliento keistis greičiau, nei tam yra pasiruošęs jo protas. Jie atsargiai ir jautriai dirba su trauminiu žmogaus turiniu ir nesiekia greitų „atskleidimų“, jei tai gali iskaudinti ar iš naujo traumuoti ar išstabilizuoti. Jie taip pat nesuteikia savo paaiškinimų kaip vienintelės tiesos – nepriskiria žmogui iš anksto paruoštų interpretacijų, kurios gali neatitikti kliento tikrosios patirties. Vietoje to, jie padeda klientui palaipsniui pačiam atrasti vidinius atsakymus pagarbiai, per vidinę integraciją, kad pokytis būtų ne tik greitas, bet ir gilus bei ilgalaikis. Klinikinė hipnoterapija yra santykis, procesas, ir pagarba pasąmonei. Tai nėra greitas „pataisymas“ ar “greitas išgydymas”, tai autentiškas gijimo kelias kieivienam klientui, paremtas saugumu, moksliniais įrodymais ir žmogiškumu. Tai nėra paprastas toks pat procesas kaip kad mokinama RTT, todėl kiekvienas RTT terapeutas, pristatydamas save kaip klinikiniu hipnoterapeutu, turi pateikti įrodymus, kad jis tai sugeba atlikti, pateikdamas ne RTT pažymėjimą, o Klinikimio Hipnoterapeuto Diplomą.

Ką RTT (Rapid Transformational Therapy) praktikai dažnai vadovaujasi vienu šablonu, kuriame kliento simptomai vertinami paviršutiniškai, regresija atliekama nenuosekliai arba be tinkamos saugos struktūros. Kliento atsakymai dažnai interpretuojami terapeuto nuožiūra, į jo pasąmonę pateikiamos iš anksto paruoštos frazės, kurios nėra jam individualiai pritaikytos. Terapija dažnai baigiama įrašyto „transformacijos“ garso įrašo siuntimu klientui, tikintis, kad įrašas „sutvarkys“ problemą.

Toks darbas gali būti pavojingas tuo, kad žmogaus vidiniai jausmai ir patirtys lieka tik paviršutiniškai paliestos,, - be tikro įsigilinimo. Gali nutikti taip, kad gilesni, skaudūs klientų išgyvenimai nėra pastebimi arba jie paliečiami be saugaus pasiruošimo,- per greitai ir per stipriai. Dėl to žmogus gali pasijusti nesuprastas, o kartais – dar labiau pažeidžiamas.

Dažnai nutinka, kai ir pokalbis ar terapinis procesas nutraukiamas per anksti. Gerokai prieš tai, kai žmogaus viduje įvyksta tikrasis pokytis. Tokiu atveju žmogus lieka be tikro emocinio palengvėjimo ir be ilgalaikio rezultato.

•• Kodėl RTT neatlieka mokymo klasėse, kaip klinikinė hipnoterapija?

Taip yra todėl, kad verslo modelis orientuotas į masiškumą ir greitį: RTT mokymai sukurti kaip greitai išplečiama programa, orientuota į didelį žmonių skaičių visame pasaulyje. Todėl didžioji dalis mokymo vyksta nuotoliniu būdu, per iš anksto įrašytus vaizdo įrašus.

- Mažos sąnaudos, didelis pelnas.

Nuotoliniai kursai yra pigesni organizuoti . Jiems nereikia patalpų, gyvų dėstytojų , kaip tai yra klinikinės hipnoterapijos koledžuose ar universitetuose ir visam laikui, sudėtingos logistikos,. RTT apmokymai (pvz., 5 dienos Zoom ar gyvai) yra trumpi, simboliniai ,- neatitinkantys profesinių standartų.

- Nėra akreditacijos poreikio. RTT ir kitų trumpų metodų kūrėjai nesiekia, kad jų mokymai būtų pripažinti pagal medicinos ar psichologijos srities profesionalius standartus (kaip pvz. tokių Jungtinės Karalystės organizacijų kaip CNHC, APA ar BPS). Vietoje to, jie remiasi rinkodara ir asmeninėmis sėkmės istorijomis, o ne moksliniais įrodymais ar aiškia profesine priežiūra, kuri yra taikoma klinikinėje praktikoje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad RTT sąmoningai pasirinko tokį modelį – greitą, pelningą, plačiai prieinamą, bet neatitinkantį profesionalių sveikatos standartų, nes:

• Tai leidžia greitai paruošti daug terapeutų.

• Taip darant yra išvengia atsakomybės, kuri ateitų su studentų akreditacija.

• Leidžia išlaikyti „alternatyvios pagalbos“ įvaizdį, neliečiant medicininių ribų.

Kaip ir pats RTT mokymas, kuris vyksta greitai, supaprastintai ir orientuojasi į kuo platesnį žmonių pritraukimą bei pelningos veiklos kūrimą, kai kurios lietuviškai kalbančios RTT praktikės dirba panašiu principu: užtikrintai žadamas greitas pokytis visiems, taikant tą patį vieną šabloną. Tokiu būdu kliento išgyvenimai tampa ne terapiniu procesu, o strateginiu verslo įrankiu. (Tai nebūtinai daroma iš blogos valios. Dažnai kai kurios tiesiog atkartoja tai, kaip pačios buvo mokytos: greitai, be gilesnio supratimo apie žmogaus psichiką. Tačiau toks darbas yra rizikingas: kai neatsižvelgiama į tai, kas žmogui iš tikrųjų vyksta , kai nėra naudojami patikimi, išbandyti metodai. Tuomet kenčia tiek kliento saugumas, tiek pasitikėjimas tokiu terapeutu ir tikrasis gydantis rišys tarp kliento ir terapeuto. Nes kai terapija yra „tie patys batai tinka visiems“, šablonas, rizikuojama ne padėti, o pražiūrėti tai, kas žmogui skaudžiausia ir jautriausia).

————

Skirtumas 5:

Atsakomybė už pažadus

Ar hipnozė yra visagalis įrankis?

Kai kurie RTT praktikai žada, kad hipnozė „visada veikia“.

Tai klaidinantis teiginys. Toks pažadas neatsižvelgia į žmogaus psichikos sudėtingumą, pasiruošimo lygį, pasąmonės apsauginius mechanizmus ar traumos gylį. Hipnozė yra galinga priemonė, bet ji nėra stebuklinga lazdelė, ir ji neveikia automatiškai vien dėl to, kad buvo panaudota.

Kai terapija pateikiama kaip garantija ar stebuklas, tai ne tik kuria klaidingus lūkesčius, -tai gali ir pakenkti, ypač tiems, kurie jau kartą bandė ir neišgirdo, kad tikras gijimas reikalauja laiko, jautrumo ir saugaus proceso.

Todėl tikras terapeuto profesionalumas – ne pažaduose, o atsakomybėje.

** Tikra situacija:

Esu sulaukusi jautraus asmeninio pasiteiravimų apie RTT praktikę, kuri pažadėjo visišką pasveikimą nuo fizinio paralyžiaus , nepaisant to, kad gydytojai po operacijos aiškiai nurodė pacientui, jog jis niekada negalės vaikščioti . Kitas atvejis buvo, kai mama kreipėsi dėl vaiko, sergančio cistine fibroze- buvo pažadėtas vaiko išgyjimas, tačiau hipnotizuojama turėjo būti mama, – neva darant terapiją mamai, pasveiks vaikas. Tokie pažadai suteikia daug streso ir nepagrįstų vilčių bei gilių nusivylimų, ypač kai siūloma „stebuklinga“ sesija kainuoja tūkstančius. Reikia paminėti, kad RTT terapeutai dažnai pateikia įkvepiančias istorijas apie „visišką pasveikimą“, tačiau pati Marisa Peer yra viešai nurodžiusi, kad jos komanda neprisiima atsakomybės už tai, ką RTT terapeutai po paruošimo užbaigimo žada ar taiko.

————

Skirtumas 6:

Skaidrumas ir pasitikėjimas – ne smulkmena, o pamatas.

Tai, kaip terapeutas prisistato viešai – vardu, slapyvardžiu, be vardo ar be pavardės, kitokiu nei turimu profesiniu titulu, tai nėra tik formalumas. Tai yra pirmasis kliento kontaktas su saugumu. Kai žmogus ieško pagalbos, jis dažnai jaučiasi pažeidžiamas. Jo pasitikėjimas prasideda nuo paprastų dalykų: aiškaus terapeuto vardo, tikros neišgalvotos pavardės, sąžiningo aprašymo apie tai, kokį terapeutinį paruošimą jis turi. Tai ne detalės – tai pamatai, ant kurio kuriamas terapinis ryšys su klientu.

Deja, kai kurie RTT ar kitų greitų hipnoterapijų praktikai viešojoje erdvėje slepia pavardę, prisistato ne pilnais vardais ar pseudonimais..

Jei terapeutas save pateikia pseudonimu ar nepilnu vardu, o ne savo tikruoju pilnu vardu, tuomet natūraliai kyla klausimas – kiek dar dalykų toks terapeutas dar gali slėpti? Pasitikėjimas gimsta ten, kur yra aiškumas, tikrumas ir profesinė atsakomybė. Kai to nėra – terapinis ryšys tampa trapus, o žmogus rizikuoja likti ne tik be rezultato, bet ir su dar didesniu vidiniu nusivylimu. Juk būtent saugumo jausmo žmogus ateina ieškoti terapijoje. Dėl to itin svarbu, kad kiekvienas specialistas, dirbantis su žmogaus psichika, prisistatytų atsakingai, aiškiai ir sąžiningai – ne tik dėl profesijos vardo, bet pirmiausia iš pagarbos žmogui.

Tokios detalės formuoja ne tik individualią terapeuto reputaciją, bet ir visos hipnoterapijos srities patikimumą visuomenėje.

Klinikiniai hipnoterapeutai dirba remdamiesi ne pažadais, o atsakomybe. Jie naudoja savo tikrus vardus, nedaro stebuklingų pažadų, o išlaiko ryšį su tikrove ir kliento emociniu saugumu.

————

Skirtumas 7: Mokymasis arba sustingimas

Kartais susidaro įspūdis, kad kai kuriems RTT praktikams papildomas mokymasis tampa nebereikalingas – juk kam gilintis, jei viskas jau „veikia“? Vienas metodas, viena struktūra, viena tiesa visiems gyvenimo atvejams. Kai terapija tampa scenarijumi, o klientas – tuo, kuriam tik reikia jį atkartoti, terapeuto smalsumas nustoja augti, o giluma pakeičiama pasitikėjimu savo formulės magija.

O jei žmogui nepadeda? Tuomet belieka ištarti klasikines frazes: „nepakankamai tikėjo“, „nepakankamai kartojo“, „dar nebuvo pasiruošęs“. Taip, lyg išgelbėjimo mygtukas būtų kliento viduje, o ne terapeuto darbe.

Kai viena schema tampa viskuo, kas belieka? Tikėjimas šablonu? Ar patogus sustingimas, kur augimas jau nebereikalingas, nes viskas žadama per tris sesijas?

Klinikinėje praktikoje viskas kitaip.

Kiekvienas klientas, tai gyvas, unikalus pasaulis. Ir šis pasaulis nuolat kviečia terapeutą plėsti supratimą, permąstyti turimas žinias, susidurti su nežinomybe, o kartais – ir su savo ribotumu. Todėl klinikinis hipnoterapeutas privalo nuolat augti. Ir ne iš patogumo, o iš profesinės atsakomybės. Jis mokosi iš mokslu grįstos literatūros, seka naujausius tyrimus psichologijos, neurologijos ir psichoterapijos srityse. Jis dalyvauja supervizijose, kuriose peržiūri savo darbą, nagrinėja iššūkius, priima grįžtamąjį ryšį. Jis nuolat gilina savo įgūdžius per papildomus kursus, seminarus, mokymus. Ne dėl įvaizdžio – o dėl būtinybės.

Tai nėra tik profesinė ambicija – tai reikalavimas. Terapeutai, priklausantys British Society of Clinical Hypnosis, CNHC ar kitoms akredituojančioms organizacijoms, turi kasmet atsiskaityti už savo tobulėjimą. Jie pateikia dokumentuotą valandų skaičių, temas, kurias gilino, ir formas, kuriomis tą darė. Toks nuolatinis mokymasis (Continuing Professional Development) – tai ne pasirinkimas, o pareiga.

Skirtumas čia paprastas:

RTT dažnai remiasi vieno žmogaus patirtimis, pateikiamomis kaip universali tiesa. Tuo tarpu klinikinė praktika remiasi daugiabalsiu mokslu – ne grožine literatūra, o akademinėmis žiniomis, kurias nuolat tikrina laikas, tyrimai ir praktika.

Tai nėra vien ataskaita. Tai būdas užtikrinti, kad terapeutas iš tiesų yra pasiruošęs būti šalia kliento, kuris ieško pagalbos. Tai ne formalumas. Tai apsauga kliento naudai.

Klinikinė terapija reikalauja ne šablono, o gyvo buvimo. Ne pažado – o procesinio jautrumo.

Tai nėra darbas su rezultatu – tai darbas su žmogumi. Ir būtent todėl klinikiniai hipnoterapeutai mokosi tyliai, be išorinio blizgesio, be savireklamos – kad išlaikytų jautrumą, gilumą ir profesinį padorumą, net kai niekas to nemato. Nes jų svarbiausias mokytojas – kiekvienas žmogus, kuris ateina iš tikrųjų pasikeisti.

Tik augantis terapeutas gali eiti kartu su augančiu klientu.

Po diplomo klinikinis hipnoterapeutas savarankiškai tęsia studijas, siekdamas palaikyti nuolatinį profesinį tobulėjimą.

Skirtumas 8:

Įrašai,- terapijos pagrindas ar palaikymas?

RTT terapeutai kaip pagrindinę pokyčio priemonę klientui įteikia įrašą, kurio patariama klausytis kasdien 21 dieną ar ilgiau. Teigiama, kad taip bus „perprogramuota“ pasąmonė.

Tačiau dažnai šie įrašai būna bendro pobūdžio, neindividualizuoti, ir labiau primena motyvacines afirmacijas nei klinikinį terapinį įrankį. Tokiu atveju siunčiama žinutė paprasta: „klausyk šito, ir pasikeisi“ – tarsi žmogaus vidinis pasaulis būtų nuotolinio valdymo pultelis. Tokiu atveju klientui tenka ne tiek gyvas terapinis ryšys, kiek garso failas su pažadu, kad pokytis įvyks vien klausantis. Toks požiūris formuoja pasyvų kliento vaidmenį – tarsi pokytis būtų kažkas, ką galima gauti iš išorės, jau paruoštą ir įrašytą. Šis procesas remiasi kartojimu ir pasiūlymais, bet dažnai apeina gilesnius vidinius pasąmonės sluoksnius: nesąmoningą pasipriešinimą, gėdą, lojalumą senoms tapatybėms ar neišspręstas traumas.

Rezultatas? Stipraus poveikio įspūdis pradžioje ir toliau tyla, kai vidiniai mechanizmai nepajudinti.

Tuo tarpu klinikinėje hipnoterapijoje pagrindinis pokytis vyksta sesijos metu. Klinikiniai terapeutai dirba su kliento asmenine istorija, nervų sistemos būsena, nesąmoningais gynybiniais mechanizmais, pasąmoniniais įsitikinimais ir vidiniais resursais. Įrašas, kurį klientas gauna po sesijos, nėra skirtas „sutaisyti“ – jis skirtas sutvirtinti tai, kas jau pradėta terapiniame procese. Tai tarsi ramus tęsinys, padedantis gilinti pokytį ir integruoti jį į kasdienybę.

Skirtumas 9:

Ne tai, su kuo ateinama – tai, kas slypi po tuo

Vienas esminių skirtumų tarp kai kurių greito metodo ir klinikinės hipnoterapijos yra požiūris į tai, kas iš tikrųjų yra problema. Dauguma žmonių kreipiasi su konkrečiais sunkumais: nerimu, žemu pasitikėjimu savimi, emociniu valgymu ar kitomis aiškiai įvardintomis būsenomis. Greiti metodai dažnai priima šitą išorinę problemą kaip tiesioginį taikinį ir siekia ją pašalinti: pakeisti mintį, užprogramuoti kitą reakciją, įrašyti norimą būseną.

Klinikinė hipnoterapija dažnai taiko nuoseklų, giluminį terapinį procesą, kurio principas yra artimas psichodinaminei psichoterapijai. Tad darbas vyksta ne tik su tuo, ką klientas įvardija kaip problemą, bet ir su tuo, kas slypi po ja – vaikystės patirtimis, vidiniais prieštaravimais ir ilgai neįsisąmonintais vidiniais procesais, kurie formuoja dabartines kliento emocines reakcijas, elgesio modelius bei jo atsineštą i terapiją problemą. Tikroji pokyčio galimybė dažnai atsiveria būtent ten,- gilesniuose sluoksniuose, kurie iš pirmo žvilgsnio nematomi, bet ilgainiui formuoja visą kliento vidinį pasaulį.

————

Skirtumas 10:

Vienos sesijos išgijimas – kai tai įvyksta, ir kai jis žadamas

Taip, klinikinė hipnoterapija neretai sukelia reikšmingą pokytį jau po pirmo susitikimo,- žmogus iš tiesų pajunta palengvėjimą, pokytį, net esminį pasikeitimą – ir tai yra graži, tikra patirtis. Tačiau čia slypi vienas esminis skirtumas su RTT: klinikiniai hipnoterapeutai niekada nežada, kad vienos sesijos pakaks.

Ne todėl, kad nepasitiki metodu, o todėl, kad gerbia žmogaus individualų procesą. Nes terapija nėra vienkartinis veiksmas – tai saugios erdvės sukūrimas, kurioje pokytis gali įvykti, bet nėra iš anksto suplanuojamas kaip „standartinis rezultatas“. Tikras pokytis – tai ne pažadas, o pagarba. Ne garantija, o buvimas kartu tame, kas atsiskleidžia. Ir būtent čia slypi skirtumas tarp gydymo ir greito sprendimo pasiūlymo.

Tikras pokytis – tai ne pažadas, o pagarba ir buvimas kartu tame, kas atsiskleidžia.

Skirtumas 11:

Kai pagalbos vardu RTT terapeutas pradedama prekiauti viltimi

Kartais, ieškodami pagalbos, žmonės pakliūna į tokį terapinį kontekstą, kuriame vietoj psichologinio saugumo žmonėms siūlomi papildomai įsigyti įvarūs dalykai: eteriniai aliejai, gražūs buteliukai su įvairiu turiniu,- neva padedantys geriau pasiruošti hipnozei ir gyliau įeiti į transą, įvairūs pilnaties ritualai, energetiniai valymai.

Tikras terapeutas – ne šamanas, ne guru, ne prekeivis viltimi. Tai, kas grindžiama ritualiniais objektais, nėra terapija – tai simbolinis veiksmas, dažniau priklausantis ezoterikai ar pseudodvasinėms praktikoms.

Kitaip nei greitos hipnoterapijos arba RTT metodų taikytojai, klinikinė hipnoterapija remiasi psichologiniais principais, o ne kristalais, aliejais ar mėnulio ciklais. Hipnoterapijos sesijiai pasiruošti ir joje atsipalaiduoti nereikia nieko, kas ateina iš išorės, nes visas terapinis darbas vyksta žmogaus viduje. Kai siūloma sustiprinti hipnozę su kristalais ar aliejais, verta sustoti ir paklausti: ar tai tikrai terapija, ar tik dar vienas pažadas, įvilktas į komercinį blizgesį?

————

Skirtumas 12:

Kai skausmas pateikiamas kaip įrodymas, kad “hipnozė veikia“

Kai kurie RTT greitų terapijų hipnoterapeutai pardavinėja garso įrašus, žadėdami, kad jie „išspręs problemą“, jei tik klausysitės pakankamai ilgai. Ir štai čia atsiranda vidinis konfliktas: žmogus po tokių įrašų kartais pasijunta dar blogiau – kyla nerimas, sumišimas, net fizinis diskomfortas. Tačiau vietoj to, kad jis būtų sustabdytas, išgirstas ir palydėtas ieškoti saugumo gyvame terapiniame ryšyje su specialistu, jis išgirsta žinutę: „tai reiškia, kad dar nepakankamai klausaisi – klausyk daugiau“.

Tai panašu į tai, kai žmogus jau vos bepaneša sunkų nešulį, rankos jau linksta nuo svorio, o jam vietoje pagalbos pasakoma: „nešk dar toliau – kuo daugiau neši, tuo geriau bus“.

Tokioje logikoje nėra nei empatijos, nei atsakomybės – tik tarsi užprogramuota nuostata, kad jei nepadeda, vadinasi, tu tiesiog „nepakankamai stengeisi nešti“.

Tikras terapeutas žino, kad: stipri emocija dar nereiškia proveržio. Kartais ji reiškia, kad nervų sistema perdegė, kad reikia sustoti, o ne spausti “daugiau”. Hipnoterapija tai ne „stūmimas į transformaciją“, o jautrus ėjimas kartu su klientu, stebint jo signalus, tempą ir ribas. Ir jei po įrašo pablogėja, tai nėra ženklas, kad “tai veikia”. Tai gali būti ženklas, kad žmogui trūksta palaikymo, o ne tris savaites kartojamų to pačių sakinių. Tokio pobūdžio „terapija“ nustoja būti terapija. Tai tampa tik scenarijumi, kuriame žmogus užsideda gydytojo kaukę, bet neturi nei reikiamų apmokymų, nei profesinės priežiūros, nei atsakomybės už kliento vidinį procesą.

Kaukę užsidėti lengva – sunkiau prisiimti tai, ką ji reiškia!

Klinikinis hipnoterapeutas niekada nežada greitų rezultatų, jis eina kartu su klientu. Stebi jį nuolat, kaip jo sistema reaguoja ir prisiderina prie kliento tempo. Jis nenaudoja ritualinių objektų, bet būna šalia kliento visą terapijos procesą. Ir jei po įrašo žmogui pablogėja (kas retai pasitaiko, nes įrašas nėra terapija, o terapijos proceso palaikymas), jis sustoja ir koreguoja terapijos metodus. Jis žino, kad nervų sistema turi savo ribas, ir pagarba joms yra ne silpnumas, o terapijos pamatas. Jis pasirūpina saugumo pagrindu prieš pradedant gilų darbą, žino, kada klientui reikia ne hipnozės, o papildomų technikų arba kitų psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Klinikinis hipnoterapeutas,- priešingai nei RTT terapeutas- nepermeta atsakomybės klientui dėl pakankamo įrašų nesiklausymo, jei jam pablogėja, bet ieško sprendimo kartu su klientu.

Klinikinis hipnoterapeutas papildomai remiasi superviziją ir turi atskaitomybės jausmą profesinei bendruomenei, o ne tik sekėjams socialiniuose tinkluose. Tikras klinikinis hipnoterapeutas ne tik veda – jis kartu palaiko. Jis neverčia greitai keistis. Jis leidžia gyti tavo tempu – nes žino, kad tikras pokytis bręsta, o ne yra išlaužiamas jėga.

————-

Skirtumas 13:

Konfidencialumo pažeidimas – viena iš esminių ribų tarp klinikinės ir neklinikinės RTT (greitos) praktikos

Klinikinėje hipnoterapijoje griežtai laikomasi etikos principų, kurie saugo kliento privatumą.

Klinikinis hipnoerapeutas niekada neviešina kliento vardo, seansų skaičiaus ar temų, su kuriomis buvo dirbama, net jei klientas iš pirmo žvilgsnio „sutinka“.

Kodėl?

• Nes terapinis santykis grindžiamas pasitikėjimu ir saugumu.

• Nes klientas yra jautrus ir pažeidžiamas, o jo „sutikimas“ gali būti paveiktas noro įtikti terapeutui arba gauti jo pritarimą.

• Nes viešas kliento patirties atskleidimas viešai gali sukelti klientui emocinę žalą, gėdą ir pasitikėjimo terapeutu praradimą.

Tuo tarpu RTT arba ne klinikinėje praktikoje, ypač reklamos tikslais, neretai galima stebėti kaip:

• Atskleidžiami klientų vardai arba pseudonimai, pagal kuriuos galima lengvai identifikuoti žmogų. Viešai nurodomos asmeninės problemos, dėl kurių jis kreipėsi, o kartais net sesijų skaičius. Tokiu atveju kliento vidinis procesas tampa nebesaugia erdve gydymui, o turiniu terapeutės sekėjų pritraukimui ir savireklamai. Tai vėlgi ne terapija – tai emocinis viešumas su reklamine paskirtimi!.

Klinikinis hipnoterapeutas niekada nenaudoja kliento patirties kaip būdo pasirodyti ar įrodyti savo vertę. Tikra terapija yra tyli, pagarbi, ir apsauganti žmogų net tada, kai klientas to neprašo.

Klinikinė hipnoerapija garantuoja konfidencialumą

Skirtumas 14:

Tyla – klinikinio terapeuto etikos dalis

Klinikinė hipnoterapija (ir etinis požiūris):

• Klinikinėje hipnoterapijoje niekada neskatinama klientų dalintis privačia informacija viešai. Kliento atvirumas socialiniuose tinkluose nėra vertinamas kaip sėkmės ar progreso rodiklis. Medikai, taikantys klinikinę hipnozę, ir etiškai dirbantys hipnoterapeutai saugo kliento anonimiškumą. Jie nesidalija kliento sėkmės istorijomis be aiškaus, dažnai raštiško sutikimo.

Jiems nereikia nuolatinio matomumo, nes jų darbas remiasi patikimumu ir profesiniu pagrįstumu. O jei istorija vis dėlto tampa vieša, joje niekada neatskleidžiami nei kliento vardas, nei pavardė, nei slapyvardis.

Klinikiniai hipnoterapeutai supranta, kad dauguma žmonių ateina gydyti giliai asmeninių, jautrių sluoksnių – ir šiems sluoksniams būtinas konfidencialumas, o ne viešumas. Klinikinėje hipnoterapijoje atsivėrimas priklauso tik klientui. Jis nėra skirtas nei terapeuto įvaizdžiui kurti, nei rinkodarai – tai intymi, apsaugota vidinė patirtis, kuri gerbiama net tuomet, kai ji lieka visiškai nebyli išoriniam pasauliui.

RTT

• Aktyviai skatina klientus palikti viešus atsiliepimus. RTT kursuose terapeutai mokomi aktyviai rinkti atsiliepimus, ypač vaizdo formatu. Dažnai klientai skatinami filmuoti video „atsiliepimus“ bei viešai kalbėti apie savo asmenines traumas ar pokyčius, Tai atspindi marketinginį, ne klinikinį paradigmą, kur kliento viešumas tampa reklamos įrankiu, o vidiniai kliento išgyvenimai – turiniu sekėjų dėmesiui pritraukti. RTT aplinkoje klientas kartais net nepastebi, kad jo emocinis atsivėrimas tampa terapeuto turiniu reklamai. Asmeniškos patirtys, pasidalijimai ar išgyvenimai dažnai panaudojami viešai, kaip įrodymas, kad metodas veikia.

————

Skirtumas 15

Profesinių ribų neskyrimas

Greitaisiais arba RTT tipo metodais apmokyti terapeutai dažnai nebūna išmokyti, kaip tinkamai save pristatyti viešumoje, kad išlaikytų profesinį etiką, ir kaip atskirti asmeninę saviraišką nuo to, kas užtikrina kliento saugumą.

Dėl to socialiniuose tinkluose, ypač tokiose platformose kaip Facebook, dažnai galima matyti, kaip terapeutai dalijasi pernelyg asmeniškais vaizdais ar mintimis, ir tai suplaka ribas tarp jų kaip terapeutų ir jų kaip privačių asmenų.

Tuo tarpu klinikiniai hipnoterapeutai:

• Palaiko aiškias terapines ribas ir išlaiko profesionalų santykį su klientais, vengdami dvigubų vaidmenų ir neperžengdami emocinių ar etinių ribų.

• Atskiria savo asmeninę saviraišką nuo terapinio proceso: terapeutas nėra centrinė figūra, o saugi erdvė kliento pokyčiui.

• Valdo savo matomumą viešojoje erdvėje – elgiasi atsakingai ir etiškai socialiniuose tinkluose, kad jo profesinis autoritetas nebūtų painiojamas su asmeninėmis išraiškomis ar asmeniniu turiniu. Nes ten, kur terapija tampa asmenybės šou, nyksta riba tarp gydančio buvimo ir viešo demonstravimo.

————

Skirtumas 16

Realistiški tikslai ir nerealistiški (pseudoterapiniai) pažadai

Kadangi kai kurie RTT praktikai neturi jokio psichologinio pasirengimo, jie tiesiog nesupranta, kur baigiasi terapija ir prasideda fantazija. Nesugebėdami atskirti psichikos veikimo dėsnių nuo savo asmeninių įsitikinimų ar verslo strategijų, jie siūlo ne terapinius tikslų įgyvendinimą, o savo įsitikinimais paremtą fantaziją, pakuojamą kaip paslaugą ir parduodamą kaip pažadą.

Pavyzdžiui, kai kurie RTT praktikai tiesiai šviesiai siūlo tokias „paslaugas“, kaip “pritraukti” 10000 ir 100 000 eurų kas mėnesį vien klausantis jų įrašo. Tai pseudoterapinis spektaklis, kuris veikia kaip psichologinis narkotikas – pažadas be realaus pagrindo arba vylionė be atsakomybės. Kai psichoterapeutus imituoja žmonės be psichologinio ir klinikinio paruošimo, žmogaus psichika tampa praktiko verslo dalimi.

Tai nėra terapija. Tai iliuzijų pardavinėjimas. naudojant hipnozę kaip masalą klaidinančiomis iliuzijoms. Tai ne tik neetiška. Tai pavojinga!

Terapija nėra vieta iliuzijoms. Kai ji tampa pseudomokslu, ir tokios fantazijos neišsipildo – o jos neišsipildo – kaltė rafinuotai permetama klientui: kad nesiklausė yrašo pakankamai arba neleido sau patikėti stebuklais- šalta kaltės injekcija.

Tai manipuliacija.

Nesvarbu, kiek kartų klausomasi nerealius dalykus žadančio įrašo, nesvarbu, kiek kartų galima bandyti „atsiverti gausai“,- kai kurie stebuklai tiesiog neegzistuoja, tiesiog todėl, kad tai tik autoriaus fantazijos vaisius!

( Paradoksalu, ar ne? Žmogus, kuris žada jums pritraukti šimtus tūkstančių kas mėnesį vien klausantis įrašo, vis dar pats aktyviai reklamuojasi socialiniuose tinkluose, ragindamas pirkti… būtent tą įrašą. Vadinasi, arba įrašas neveikia, arba „gėrybės iš visatos“ jį taip aplenkė, kad vienintelis stabilus pajamų šaltinis liko žmonių patiklumas).

Kitaip dirba Klinikiniai hipnoterapeutai, kurie remiasi įrodymais, - ne pasakomis ir nežada stebuklų. Jie remiasi aiškiai apibrėžtais, realistiškais tikslais, kurie nustatomi kartu su klientu ir kurie yra įmanomi pasiekti terapijoje: emocinė savijauta, vidinis atsparumas, pasitikėjimo savimi savivertės stiprinimas, elgesio pokyčiai, atsižvelgiant į jo psichologinę būklę ir gyvenimo kontekstą, Terapijos proceso esmė yra nuoseklumas, o ne greitis, pagarba kliento psichikai, o ne manipuliavimas jo viltimis. Klinikiniai hipnoterapeutai vadovaujasi vadinamąja SMART tikslų nustatymo taisykle, kuri užtikrina, kad terapijos tikslai būtų ne tik pageidaujami, bet ir realiai pasiekiami:

• S – Specific (Konkretūs): tikslai turi būti aiškiai suformuluoti, o ne abstraktūs („noriu jaustis geriau būnant tarp žmonių“ tampa „noriu sumažinti socialinį nerimą“).

• M – Measurable (Išmatuojami): pokytis turi būti stebimas ir įvertintas: („geriau miegu 4 naktis per savaitę“).

• A – Achievable (Pasiekiami): tikslas turi atitikti kliento realias galimybes ir terapinio proceso ribas.

• R – Relevant (Reikšmingi): tikslai turi būti svarbūs pačiam klientui, o ne primesti kitų.

• T – Time-bound (Apriboti laike): terapiniai tikslai numatomi per tam tikrą laikotarpį, kad būtų aiškus progresas („per artimiausias 6 savaites noriu…“).

Tokie kriterijai ne tik apsaugo klientą nuo nerealių lūkesčių, bet ir padeda jam matyti pažangą realiame gyvenime. Ji nežada pritraukti nerealių dalykų, partnerių ar gyvenimo be skausmo per vieną sesiją ir klausantis įrašų. Ji remiasi procesu, vidine raida, mokslu ir pagarba žmogaus psichikos mechanizmams. Ji niekada nesinaudoja kliento desperacija, kad iš to susikurtų sau sėkmingą verslą.

————

Skirtumas 17:

Vienas metodas prieš metodų rinkinį.

Klinikinė hipnoterapija nėra metodas. Tai profesionalus metodų rinkinys. Ir skirtingai, nei RTT ar greitp paruošimo hipnoterapeutai, kurie naudoja vieną fiksuotą metodą, klinikiniai hipnoterapeutai dirba su plataus spektro metodikomis: nuo kognityvinės restruktūrizacijos, regresinės terapijos, Ego stiprinimo, iki sugestijos darbų. Būtent šis metodų lankstumas leidžia terapijai būti individualizuotai, gilesnei ir saugesnei. Terapeutas ne tik taiko techniką – jis kuria procesą pagal žmogų.

RTT mokymuose dažnai trūksta šios įvairovės – tai riboja tiek paties terapeuto augimą, tiek kliento galimybę gauti tai, ko jam iš tikrųjų reikia.

RTT – vienas raktas. Klinikinė hipnoterapija – visas raktų ryšulys

Skirtumas 18:

Intuicija ir metodinis lankstumas prieš struktūrinį šabloną.

Klinikinė hipnoterapija remiasi terapeuto intuicija, patirtimi ir gebėjimu taikyti įvairias technikas pagal tai, kaip reaguoja konkretus klientas. Tokios gyvos, kūrybiškos terapijos metu dažnai gimsta nauji įžvalgų modeliai, gilūs proveržiai ir autentiškas ryšys. Terapinis poveikis dažnai gimsta ne iš to, ką terapeutas pasakė, bet iš to, ką jis pastebėjo ir pajuto, kai klientas kalba ir sureagavo į tai tiksliai, švelniai ir jautriai.

Skirtingai, RTT metodas turi vieną iš anksto nustatytą struktūrą, todėl intuityvus reagavimas į kliento būseną lieka beveik neišvystytas. Terapeutas mažiau mokomas girdėti, kaip klientas iš tikrųjų reaguoja – tiek verbaliai, tiek neverbaliai – ir kokie giluminiai procesai vyksta jo viduje. Terapeutas daugiau dėmesio skiria į technikos atlikimą, nei į tai, kaip būti santykyje su žmogumi čia ir dabar.

Hipnoterapijoje kliento būsena yra nuolat kintanti, jautri ir dažnai ne visada sąmoningai išreiškiama ir jei terapeutas nemoka girdėti kliento: jo intonacijos pokyčių, pauzių prasmės, pasąmoninių žodžių pasirinkimo, kūno kalbos niuansų (net jei seansas nuotolinis) –

jis praleidžia tai, kur iš tikrųjų glūdi kliento problema arba sprendimo taškas. Todėl hipnoterapija be terapeuto sugebėjimo jautriai girdėti klientą čia ir dabar tampa technika, bet ne terapija. Ji pavirsta į „kažką, kas daroma žmogui“, o ne į patį „procesą, kuris vyksta žmogui“.

Kas nutinka, kai RTT terapeutai, kuriems trūksta tikro žinių gilumo ar klinikinio pagrindo, pradeda pritraukti klientus?

Kas nutinka iš pradžių?

Tokie terapeutai dažnai pritraukia klientus, ypač žmones, kurie patiria skausmą ir ieško greito sprendimo, kuriuos traukia graži reklama ir išorinis blizgesys, pažadai apie „momentinę transformaciją“. Klientus, kurie dar nelabai skiria, kas yra tikra terapija, o kas – paviršinis efektas.

Tokie terapeutai gali sukurti stiprų emocinį išgyvenimą, padėti laikinai perrašyti vieną įsitikinimą, hipnozės pagalba sužadinti viltį ar pasitikėjimo jausmą ir klientas išeina iš sesijos sakydamas: „Jaučiuosi labai gerai!“

O kas vyksta vėliau?

Po kurio laiko pasimato du dažni scenarijai:

1. Klientas pasimeta: poveikis blėsta po kelių dienų ar savaičių, grįžta tie patys jausmai arba jie pasirodo kita forma, Klientas ima savęs klausti: „kas negerai su manimi? Kodėl aš vis dar kenčiu, jei buvau transformuotas?“. Jis gali pradėti abėjoti savimi, nes nesuvokia, kad problema buvo ne jame – o paviršutiniškame terapijos gylyje.

2. Terapeutas pasimeta

Kai pas jį pradeda lankytis žmonės su: kompleksiškais išgyvenimais, giliomis emocinėmis žaizdomis, nerimu, trauma ar atstūmimo istorijomis. Tokie RTT terapeutai dažnai emociškai atsitraukia,spaudžia klientą „greičiau pasikeisti“, daugiau klausytis įrašo arba kaltina klientą: „jūs dar nesate pasiruošęs transformacijai.“ arba “per trumpai klausėtės įrašo”. Kartais jie netgi slepiasi po gražiomis frazėmis ir vengia tęstinio darbo, kuriame atsiskleistų jų ribotumas.

Ką išmoksta klientas?

Deja, dažnai, – neteisingus dalykus:

1. Kad terapija yra įspūdis, ne ryšys,

2. Kad jei nepavyksta – kaltas jis pats,

3. Kad gilus skausmas turėtų „išsitrinti“ per vieną sesiją,

4. Pradeda lankytis nuo vienos „greitos pagalbos“ prie kitos – vis giliau jausdamas, kad niekas iš tikrųjų jo nesupranta ir jam negali padėti.

Ir čia slypi pavojus, nes daugelis žmonių neskiria, kas yra tikra terapija, o kas – hipnotizuojantis pažadas, kol nesusitinka su terapeutu, kuris gali išlaikyti gilumą, tempą, ryšį.

Daugelis žmonių neskiria, kas yra tikra terapija, o kas – hipnotizuojantis pažadas

Ką daro terapeutas, kai klientui pablogėja po sesijos?

Kai klientui po sesijos pablogėja (kas gali būti natūrali gijimo proceso dalis, vadinamoji terapinė krizė), klinikinis hipnoterapeutas sugeba reaguoti lanksčiai ir atsakingai: Jis gali pakoreguoti sekančią sesiją, naudoti kitą metodą. Gali taikyti raminančias, stabilizuojančias technikas, kad sustiprintų kliento saugumo jausmą. Visa tai daroma atsižvelgiant į kliento reakcijas, istoriją, psichologinį atsparumą ir sesijos poveikį.

Klinikinis terapeutas nėra prisirišęs prie vienos technikos,- jis kūrybiškai kombinuoja metodus, kad pagerintų kliento būseną.

RTT terapeutas:

Kadangi RTT yra iš esmės viena, iš anksto nustatyta struktūra, joje nėra numatyta aiškių žingsnių, kaip reaguoti į pablogėjimą. Jei klientui pablogėja, RTT terapeutas dažnai nežino, ką daryti, nes neturi platesnio terapinių įrankių spektro. Gali bandyti vėl „praeiti procesą“, bet tai nebūtinai padeda, o kartais net pablogina būklę. Daugelis RTT mokymų neapima saugumo užtikrinimo strategijų ar krizės valdymo per įvairias metodikas.

————————-

Visi šie palyginimai tarp klinikinės hipnoterapijos ir žmonių, užsiimančių saviveikla – žadančių neįgyvendinamus rezultatus, neturinčių jokių klinikinių ar psichologinių žinių, bet prisidengiančių „klinikinės hipnoterapijos“ vardu, kad sudarytų gilesnį įspūdį – kalba apie pavojingą ir žalojančią tendenciją: profesionalumą vaidinantį spektaklį. Jis griauna pasitikėjimą atsakinga psichologine pagalba.

Jeigu hipnoterapija būtų reglamentuojama taip, kaip psichoterapija ar psichologinis konsultavimas, tokių pseudoterapijų rinkoje paprasčiausiai neliktų.

Todėl žmonės raginami atsakingai rinktis savo hipnoterapeutus.

Nes ten, kur baigiasi profesinis pasirengimas,

dažnai prasideda manipuliacija!

——————————————————————

Santrauka:

18 esminių skirtumų tarp klinikinės hipnoterapijos ir greitos RTT terapijos

1. Išsilavinimas – Klinikiniai hipnoterapeutai turi diplominius, etapinius mokslus su supervizija; RTT – trumpi kursai su pažymėjimu.

   
   

2. Individualumas – Klinikinė hipnoterapija pritaikoma asmeniškai; RTT dažnai taikomas vienas šablonas visiems.

   
   

3. Psichologinis įvertinimas – Klinikiniai hipnoterapeutai įvertina būklę, kontraindikacijas; RTT – dažnai dirba be klientų įvertinimo.

   
   

4. Etika ir ribos – Klinikiniai hipnoterapeutai ugdomi laikytis profesinės etikos; RTT – dažnai vadovaujasi asmeniniu interpretavimu.

   
   

5. Pažadai – Klinikiniai hipnoterapeutai nežada stebuklų; RTT – dažnai žada greitą rezultatą.

   
   

6. Skaidrumas – Klinikiniai terapeutai viešai prisistato sąžiningai- vardu ir pavarde; RTT – dažnai vien tik vardu be pavardės, arba pseudonimais.

   
   

7. Tobulėjimas – Klinikiniai hipnoterapeutai nuolat tobulėja ir atsiskaito profesinėms hipnoterapijos sąjungoms, kuriose yra registruoti; RTT praktikai dažnai nėra šių sąjungų nariai, todėl neprivalo reguliariai atsiskaityti už savo profesinį augimą.

   
   

8. Įrašų paskirtis – Klinikinėje praktikoje įrašas – tik palaikymas, ne terapija; RTT – įrašas dažnai yra pagrindiniu įrankiu.

   
   

9. Darbo gylis – Klinikiniai terapeutai dirba su giluminėmis priežastimis; RTT dažnai apsiriboja tik ties simptomo paviršiu.

   
   

10. Vienos sesijos mitas – Klinikiniai hipnoterapeutai gerbia kliento vidinį tempą ir nekuria išankstinių pažadų; RTT praktikai dažnai žada stiprų rezultatą po vienos sesijos ir nurodo klausytis įrašo 21–31 dieną kaip pagrindinės pokyčio priemonės.

    
    

11. Komercija – Klinikinė terapija nevirsta pardavimų platforma; RTT dažnai derinama su komerciniais pasiūlymais: aliejai, ritualai, „papildomos pagalbos priemonės.

    
    

12. Emocijos ir saugumas – Klinikinis hipnoterapeutas žino, kada sustoti ir saugoti kliento ribas; RTT praktikoje emocinis diskomfortas kartais klaidingai laikomas „pokyčio ženklu“ arba „gijimo pradžia“.

    
    

13. Konfidencialumas – Klinikiniai terapeutai saugo kliento privatumą; RTT praktikai dažnai viešina kliento asmeninę informaciją savireklamai.

    
    

14. Išnaudotas atsivėrimas- Klinikinėje hipnoterapijoje kliento atsivėrimai lieka saugūs ir privatūs; RTT – dažnai paverčiami matomu turiniu terapeuto reklamai.

    
    

15. Profesinių ribų neskyrimas- Klinikiniai hipnoterapeutai išlaiko aiškų atskyrimą tarp profesijos ir asmeninio įvaizdžio; RTT praktikai dažnai painioja vaidmenis – terapeutė tampa ir gyduolė, ir draugė, ir reklamos veidas.

    
    

16. Realistiški tikslai ir nerealistiški pažadai. Klinikiniai hipnoterapeutai dirba su realiai įmanomais pasiekti tikslais. Kai kurie RTT praktikai saviveikla ir nerealūs pažadai.

17. Vienas metodas prieš metodų rinkinį.

18. Intuicija ir metodinis lankstumas prieš struktūrinį šabloną. Kai klientui tampa blogiau, klinikinis hipnoterapeutas kuria kelią į geriau. O RTT terapeutas dažnai lieka su tuo pačiu raktu – net jei durys neatsidaro.

    
    

———————————————————

Šie visi pavyzdžiai iliustruoja esminius skirtumus tarp greitų transformacijos metodų (kaip RTT) ir klinikinės hipnoterapijos principų. RTT terapeutas nėra klinikinis hipnoterapeutas ir neturi teisės savęs vadinti nei klinikiniu hipnoterapeutu, nei RTT klinikiniu hipnoterapeutu.

RTT (sukurta Marisos Peer) naudoja fiksuotą seką: regresija → įsitikinimų perrašymas → įrašas su pozityviomis afirmacijomis. Šis metodas nėra įrankių rinkinys skirtingoms reakcijoms ar krizėms spręsti. RTT metodo lankstumas apsiriboja paties RTT rėmuose, be papildomų intervencinių technikų.

RTT mokymai dažnai neapima krizės valdymo

Nėra gilesnio parengimo, kaip reaguoti, kai klientui:

• paūmėja trauma

• prasideda nerimo atakos

• sukyla stiprios emocijos po sesijos

• Nėra mokoma apie psichologinių apsaugos mechanizmų veikimą ar perdėtos regresijos pasekmes.

Klinikiniai hipnoterapeutai – mokomi lankstumo

• Klinikinės hipnoterapijos mokymuose:

• Mokoma psichopatologijos pagrindų (kad atpažintų riziką).

• Įsisavinami įvairūs : metodai padefantys kliento krizinėje situacijoje.

• Terapeutas nėra prisirišęs prie vienos „formulės“, jis komponuoja pagal kliento poreikį.

RTT mokymų aprašymuose nėra išsamios informacijos apie krizių valdymą. Tai dažniausiai yra 3–4 mėnesių online arba nuotoliniai kursai, o ne kelių metų klinikinė studijų programa.

Daug klinikinių hipnoterapeutų yra išreiškę profesionalią kritiką RTT būtent dėl šito ., -kad RTT naudotojai neturi įrankių stabilizuoti klientą po regresijos.

Įspėjimai iš NHS ir su sveikata susijusių institucijų:

IPSO skelbia, kad NHS England ir Jungtinės Karalystės Sveikatos departamento atstovai:

• Rekomenduoja būti labai atsargiems su neįrodytomis, brangiomis terapijomis, tokio tipo kaip RTT.

• Pabrėžia, kad nėra patikimų mokslinių įrodymų, jog RTT veikia rimtoms būklėms kaip depresija ar priklausomybės vienu seansu .

Todėl asmuo, kuris dangstosi klinikinio hipnoterapeuto vardu, neturėdamas atitinkamo, akredituoto išsilavinimo ir neturintis jokių klinikinių ar psichologinių žinių, klaidina žmones, sudaro neteisingą įspūdį apie savo profesinę kvalifikaciją ir jie siūlo ne terapiją, o paslaugos imitaciją – neteisėtai prisiskirdami kompetenciją, kurios realiai neturi, ir taip sąmoningai klaidindami klientą.

Ką sukūrė RTT įkūrėja:

Greito paruošimo, vienodo šablono terapijos modelį, platinamą plačiai, bet be tikros profesinės priežiūros, grįstą rinkodaros pažadais, o ne klinikiniais pagrindais. Šioje sistemoje niekas realiai nestebi, kaip RTT absolventai taiko šį metodą po „sertifikavimo“. Tai sudarė sąlygas kai kuriems asmenims piktnaudžiauti hipnoterapiją primenančiais metodais, teigti nepagrįstus pažadus, dažnai nukreiptus į beviltiškus ar itin pažeidžiamus žmones. Tokie atvejai viešai kenkia terapijos įvaizdžiui, nes metodą naudoja pasitikintys savimi, bet psichologinio raštingumo neturintys asmenys, kurie nėra pasirengę dirbti su sudėtingomis kliento būsenomis. Bet kai trūksta gylio, belieka tik garsas. O garsas, kaip žinia, nebūtinai gydo – kartais tik pridengia tuštumą.

Lietuvoje, kur hipnoterapijos metodas dar mažai pažįstamas, tokie žmonės gali lengvai pasinaudoti situacija, nes visuomenė dažnai nesupranta, kuo RTT skiriasi nuo klinikinės hipnoterapijos ar psichoterapijos.

Svarbu suprasti, kad hipnoterapija daugelyje šalių nėra reglamentuojama ar reguliuojama. Tai reiškia, kad terapeutu gali vadintis bet kas – be tinkamo išsilavinimo, priežiūros ar etinių įsipareigojimų. Ir jei asmuo, neturintis klinikinio pasiruošimo, pakartotinai retraumatizuoja klientą, labai dažnai nėra kam tokio terapeuto apskųsti, nes nėra mechanizmo, kuris apsaugotų pažeidžiamą žmogų. Klientas negali reikalauti žalos atlyginimo, nes nėra sistemos, kuri jį gintų.

Atsakomybė už pasekmes lieka ant kliento pečių – ne todėl, kad jis kaltas, o todėl, kad niekas kitas atsakomybės neprisiims. Kaip tame sename filme: “Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas”. Todėl šis įrašas – ne kritika. Tai kvietimas būti budriam. Pažvelgti giliau. Paklausti savęs: kam aš patikiu savo vidinį pasaulį? Ar tas žmogus turi gebėjimų jį atlaikyti?

Terapija nėra scena. Ji nėra greitas pažadas. Ji – jautrus, etiškas ir profesionalus procesas, kuriame jūs esate ne eksperimentas, o žmogus.

Ir žmogus nusipelno saugumo, atsakomybės ir tikro ryšio. Ne reklamos. Ne šablono. Ne triuko.

Būtent todėl šis straipsnis ir parašytas. Ne kritikuoti, o kviesti rinktis sąmoningai.

Be profesinio pasirengimo siūlomi dalykai dažnai remiasi ne terapinėmis žiniomis, o asmeninėmis fantazijomis, kurios labiau primena emocinį marketingą nei atsakingą pagalbą.

Pabaigai::

Kartais klaidingai manoma, kad vien tik darbas su tokiomis temomis kaip baimė, panikos atakos ar depresija jau savaime reiškia klinikinę hipnoterapiją. Tai ne tiesa – klinikinė hipnoterapija grindžiama ne tik simptomais, kuriems ji taikoma įveikti, bet ir gilumine psichologine įžvalga, individualiu įvertinimu ir nuosekliu terapiniu procesu. Klinikinė hipnoterapija – tai struktūruotas, gilus terapinis metodas, grįstas psichologiniu supratimu, individualiu įvertinimu ir moksliškai pagrįstais metodais. Todėl svarbu nemaišyti klinikinės hipnoterapijos su RTT (ar kitomis greitomis terapijomis), nes RTT, ar kita greita terapija, nors kartais pateikiama panašiai, veikia visai kitu procesu, gyliu ir pagrindu. Jei asmuo nestudijavo klinikinės psichologijos, psichoterapijos ar medicininės hipnoterapijos akredituotoje institucijoje, tačiau naudoja žodį „klinikinis“ savo profesiniame pavadinime, tai dažnai laikoma klaidinančiu savęs pristatymu ir gali būti potencialiai pavojinga sveikatos srityje.

———————————————————

Rekomenduojami moksliniai šaltiniai:

1. „Uncovering the New Science of Clinical Hypnosis“

Amerikos psichologų asociacijos straipsnis apie naujausius mokslinius tyrimus, susijusius su klinikinės hipnozės poveikiu nerimui, depresijai, skausmui bei miego sutrikimams.

Skaityti straipsnį → apa.org

2. „The Efficacy, Safety, and Applications of Medical Hypnosis“

Publikuotas žurnale Deutsches Ärzteblatt International, straipsnis apžvelgia hipnozės taikymą medicinoje, jos efektyvumą ir saugumą gydant skausmą, nemigą bei funkcinio pobūdžio sutrikimus.

Skaityti straipsnį → PMC.

3. „Does Hypnotherapy Really Work? 10+ Scientific Findings“

Šis straipsnis apibendrina naujausius tyrimus, rodančius hipnoterapijos naudą, ypač dirbant su virškinimo sutrikimais (IBS), nerimu ir kitais simptomais.

Skaityti straipsnį → PositivePsychology.com

4 „Rapid Transformational Therapy (RTT): An Emerging Non-invasive Therapeutic Modality“

Straipsnis pristato RTT kaip naują, holistinį terapinį metodą, kuriame jungiami hipnoterapijos, kognityvinės elgesio terapijos (CBT) ir NLP principai.

Skaityti straipsnį → ResearchGate.

5. „Rapid Transformational Therapy (RTT)“ – BEMS Reports

Šiame mokslo straipsnyje aptariami RTT metodo privalumai, tačiau taip pat pabrėžiama, kad kol kas trūksta plataus masto mokslinių tyrimų, patvirtinančių jo veiksmingumą.

Skaityti straipsnį → BEMS Reports.

6. RTT apmokymai: https://rtt.com/live-online-certification/

7. Medikų atsiliepimai apie nerealius greitų terapijų pažadus:

https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/vilniete-nepatikejo-savo-akimis-hipnoze-siulo-isgydyti-depresija-per-90-minuciu-medikai-pasake-savo-verdikta-n1214878?fbclid=IwZXh0bgNhZW0CMTEAAR63QPcNjGngHdF2GCS_-lVbWGRNmghFMKXwBqnMJIv2RniOFWp1Cy-KTOGXCA_aem_B4lfrZtLQ-onnbqv_2-dvQ

8. Independent Press Standards Organisation. (2021). Peer v The Sunday Times (Ruling 10762–21). IPSO.

   
   

9. karmicrelease. (2021, birželio mėn.). Marisa Peer – Rapid Transformational Therapy (RTT) – fake guru? [Reddit komentaras]. Reddit.

   
   

10. Neurolaunch. (2024). Rapid Transformational Therapy: Criticisms and Controversies. Neurolaunch.

Simbolinis vaizdas:kairėje – individuali metodika, paremta vieno kūrėjo vizija. Dešinėje – daugiabalsė, moksliškai pagrįsta klinikinė hipnoterapija, leidžianti dirbti lanksčiai ir etiškai su įvairiais klientų poreikiais.