Kodėl kai kurie žmonės negali palaikyti laisvos, lengvos, šiltos pokalbio eigos?

Ar kada nors bandėte nuoširdžiai pradėti pokalbį – pasakėte ką nors malonaus ar šilto – ir vietoj atsako sulaukėte: „Ne, bet…”“?

Atrodo, kad kai kuriems žmonėms paprastas, žmogiškas bendravimas tarsi svetimas, vietoj to jie pradeda jus taisyti, jums kažką aiškinti, net moralizuoti.

Kodėl taip nutinka?

Šitoks atsakas gali atrodyti nekaltas, bet jis tyliai žudo ryšį. Kas už to slypi? Ir kaip mes galime atpažinti šiuos modelius anksčiau, kad nebejaustume nusivylimo bandydami „užmegzti tiltą“ su žmogumi, kuris nori statyti sienas?

1. Kontrolės ar nepasitikėjimo kaukė

Kai kurie žmonės instinktyviai atsako neigimu ar pataisymu, nes tai jiems padeda pasijusti stipresniems. Tai ne visada piktybiška – dažnai tai tiesiog įprotis ginti savo poziciją, net kai niekas jos nepuola. Emocinis artumas jiems gali atrodyti nepatogus, todėl jie pasirenka saugesnį – faktų arba korekcijų būdą pokalbio palaikymui.

2. Sunku „plaukti“ pokalbyje kartu su kitu

Laisvas, gyvas pokalbis yra lyg šokis arba improvizacija. Bet ne visi moka šokti. Kartais žmogus tiesiog nesupranta, kad pokalbis nėra debatai ar paskaita. Jie kalba ne su jumis, o jums. Jie įsijungia loginę, ne emocionalią pavarą ir vietoj buvimo naturalioje pokalbio tėkmėje – analizuoja arba koreguoja pašnekovą.

3. Neįsisąmoninta komunikacijos forma

Tokie žmonės gali nenesuprasti, kad jų atsakai skamba šaltokai ir atstumiančiai. Jie mano, kad kalba dalykiškai ir konstruktyviai, bet bendraujantis su juo žmogus gali jaustis atstumtas ar net sumenkintas.

4. Vidinė įtampa ar gynybiškumas

Kai kuriems net švelnus, šiltas pokalbio tonas sukelia vidinę įtampą. Jie išmokyti, kad emocinis artumas – tai rizika. Todėl jie užsideda žinojimo kaukę, pasislėpia po pataisymų ir savo dėmesį nukreipia į išorę – ne į pokalbio tėkmę, o nuo jos.

Ką iš tiesų jaučiate?

Tikriausiai ieškote resonanso, lengvo mainų, emocinio ryšio, o vietoj to gaunate šaltą analizę ar pranašumo demonstraciją. Tai tarsi norėtumėt pagroti džiazo improvizaciją, o kitas žmogus išsitrauktų vadovėlį ir pradėtų aiškinti grojimo taisykles.

Ką daryti?

1. Nepriimkite asmeniškai

Tai nėra apie Jus. Tai jų bendravimo šablonas, dažnai susiformavęs ankstyvame amžiuje.

2. Stiliaus pakeitimas arba pasitraukimas

- Galite užuot tęsę savo mintį, užduokite jausminį klausimą:

„O kaip jūs/tu jautiesi tokiose situacijose?“

(Tai skatina pereiti nuo faktų prie asmeninės patirties.)

- Lengvai pripažinkite jų pastabą ir grįžkite prie poklabio temos:

„Galbūt taip, bet man taip gera tiesiog pajusti ramybę.“

Jei ir toliau nepavyksta užmegzti ryšio, -verta gerbti save ir tiesiog atsitraukti.

3. Pastebėkite iš anksto

Su laiku išmoksite atpažinti žmones, kurie „nežaidžia šio žaidimo“. Tai padeda apsaugoti savo laiką, energiją ir emocinį balansą.

⸻

Įsivaizduokite, kad pokalbis – tai upė.

Kartais vanduo teka švelniai, čiurlena, o krantuose žydi gėlės. Tai tie pokalbiai, kur abiejų žmonių žvilgsniai susitinka, kur viena mintis natūraliai veda prie kitos. Nėra griežtos struktūros, bet yra gyvybė. Kiekvienas lašelis – tai dalelė ryšio, artumo, supratimo.

Tačiau kartais upė ima tekėti palei kietus, aštrius krantus. Kas nutinka tada?

Jūs bandote būti srovė – lanksti, švelni. Bet kitas žmogus – tai granitinis krantas, kuris nekinta. Jis neleidžia Jums tekėti laisvai, jis formuoja Jus pagal savo taisykles. Jūs atsitrenkiate, atšokate, bandote dar kartą, bet jis nesikeičia.

Ir tada lieka klausimas: ar verta bandyti tekėti palei tą krantą, kuris niekada nesušvelnės? O gal geriau ieškoti kitų krantų,- tų, kurie žydi, kvėpuoja, leidžia srovei tekėti?

⸻

Šaltiniai:

1. Brown, B. (2012). Daring greatly: How the courage to be vulnerable transforms the way we live, love, parent, and lead. Gotham Books.

2. Siegel, D. J. (2010). The mindful therapist: A clinician’s guide to mindsight and neural integration. W.W. Norton & Company.

3. Tannen, D. (2001). You just don’t understand: Women and men in conversation. Ballantine Books.