Dažnas žmogus neša savyje tai, ko nemato kiti – vaikystės patirtis, kurios paliko gilius pėdsakus širdyje. Galbūt ir jūs kartais pajuntate nepaaiškinamą liūdesį, nerimą, sunku priimti save ar vis laukiate patvirtinimo, kad esate vertas meilės.
Šie jausmai gali kilti ne šiaip sau.
Jūsų vidinis vaikas vis dar laukia, kol bus išgirstas.
Vaikystės metu patirti emociniai sunkumai,- trūkusi tėvų šiluma, griežti žodžiai, atstūmimo jausmas ar per dideli lūkesčiai gali ilgai išlikti pasąmonėje. Net jei jau seniai esame suaugę, mūsų viduje vis dar gyvena ta vaikiška dalis, kuri trokšta būti priimta, apkabinta, nuraminta.
Hipnoterapija gali padėti išgydyti senas žaizdas.
Tai būdas per hipnozę pasiekti giliausius emocinius sluoksnius ir pagaliau suteikti sau tai, ko tada taip trūko. Tai ne grįžimas į praeitį. Tai susitikimas su savimi. Tokiu, koks buvote tada mažas, pažeidžiamas, bet vertas meilės,
Kas vyksta hipnoterapijos metu?
Hipnozės būsenoje atsipalaiduojant, asmuo įeina į gilesnį sąmonės lygmenį, kur saugiai gali prisiliesti prie savo vaikystės prisiminimų. Terapijos metu ne siekiama juos užmiršti ar istrinti, o priešingai – leidžiama juos išgyventi kitaip: su saugumu, švelnumu, supratimu.
Tokių sesijų metu daug žmonių pirmą kartą gyvenime patiria, ką reiškia būti visiškai priimtam ir iš tikrųjų išgirstam.
Gijimas prasideda nuo priėmimo. Gydyti savo vidinį vaiką reiškia ne grįžti į skausmą, o žengti žingsnį link gilios vidinės laisvės. Tai kvietimas pažinti save naujai, su meile.
Po kelių hipnoterapijos sesijų žmonės pastebi, kad:
-
Ju vidinis kritikas praranda galią ir vietoje to atsiranda daugiau atjautos sau.
-
Gerėja santykiai su kitais, nes kai priimame save besalygiskai, lengviau priimti ir kitus.
-
Stiprėja savivertė – žmogus ima tikėti, kad yra pakankamas toks, koks yra.
-
Jam grįžta šiltesni prisiminimai apie vaikystę, tik jau nebe tokie skaudūs, nebe slegiantys, o tampa tarsi švelnūs prisiminimų atspindžiai, kurie leidžia suprasti – "Aš jau išaugau iš skausmo".
Svarbiausia- žmogus pradeda jausti, kad nebesinešioja to emocinio svorio, kurio pats iki galo nesuprato. Ateina ramybė, vidinis stabilumas, ir labai dažnai – ilgai lauktas palengvėjimas. Toks, apie kurį galbūt buvo tyliai svajota, bet niekada nesitikėta, kad jis išties ateis.
Nesvarbu, kiek jums metų – kiekviename mūsų gyvena tas mažas žmogus, kuris vis dar laukia, kol kas nors ištars: „Aš tave matau. Tu esi svarbus.“