Viena nuostabiai gražų gyvenimo rytą

Niūrūs debesys užslinko,

Pasislėpė saulė, pasidarė tamsu.

Baimė sukaustė man sąmonę,

Aptemo protas, siela nieko negirdi.

O ir pasipasakoti kam neturiu.

Ta, kuria tikėjau, uždengė mano širdį,

Klaikiu abejonių šydu.

Pasipylė ašarų upės.

Viską aplinkui užtvindė.

Skausmo upė pasiekė vandenyną.

Leidausi į kelionę savo vaiduoklių laivu.

Mano laivas sukiužęs skrodžia bangas

Nuo ašarų sūriu vandenynu.

Audrų kupiną naktį pražutingą,

Subyra į negandų uolas,

Į tamsius nebūties vandenis panirstu.

Jėgos mane apleidžia.

Į amžinybės gilų dugną grimstu.

Sukaupęs jėgas, gavęs gurkšnį oro,

Į audringą paviršių išnyru.

Sugriebiu vilties nuolaužą

Ją tvirtai įsikimbu.

Daug dienų aš dreifuoju

Ašarų vandenynu sūriu.

Pamatau baltą burę staiga.

Ačiū Angelui sargui.

Iš tamsos išnyra laivas Brigantina.

Išgirstu kapitonės balsą: „už borto žmogus.“

Ir iš nuovargio ir skausmo

Sąmonę prarandu.

Atsipeikėju, šiltoj kajutėj aš guliu.

Mano žaizdos sutvarstytos.

Kampe rusena ramybės židinys.

Jaučiu, kaip gyja siela, širdis.

Po kelionės ilgos pasiekėm krantą nuostabiuoju laivu.

Mane palydėjo pati kapitonė Tina vardu.

„Tavęs laukia naujas pasaulis“, – tarė ji drąsinančiu balsu.

Nuo laivo denio į krantą

Žengiu pasitikinčiu žingsniu.

Jaučiuosi toks stiprus ir bebaimis,

Tvirtai tikintis, kad darau, kur esu.

Į nuostabų pasaulį Su naujom svajonėm grįžtu.

Kaip skaisčiai šviečia saulė.

Apsidairęs aplinkui į ateitį žengiu.

Ačiū visatai, angelui sargui ir kapitonei džiaugsmingai tariu.