EMDR terapija

EMDR terapija išsiskiria tuo, kad terapinis darbas vyksta ne vien per pakartotinį skausmingų patirčių aptarimą, bet yra orientuotas į natūralius smegenų informacijos perdirbimo procesus, todėl emocinės reakcijos dažnai pradeda keistis giliau ir efektyviau nei vien tik pokalbiu grįstame lygyje. Dėl šios priežasties tam tikri pokyčiai EMDR procese neretai pasiekiami per trumpesnį laiką.

Terapinė nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo intervencija (EMDR) jau daugiau nei trisdešimt metų užima tvirtą vietą šiuolaikinėje psichoterapijoje. Tai moksliškai pagrįstas metodas, šiandien plačiai pripažįstamas kaip veiksminga priemonė gydant potrauminio streso sutrikimą bei kompleksinį potrauminį stresą. EMDR skirta giliam emocinių traumų apdorojimui, nervų sistemos pusiausvyros atkūrimui ir vidinio stabilumo stiprinimui.

Kai įtampos ar trauminės patirtys lieka neišspręstos, nervų sistema gali išlikti nuolatiniame budrumo režime, lyg grėsmė vis dar būtų čia pat. EMDR terapija subtiliai ir kryptingai padeda šią būseną transformuoti, aktyvindama įgimtus smegenų savireguliacijos mechanizmus ir leisdama patirčiai natūraliai integruotis.

Veikimo principas

EMDR terapijos metu su trauma susiję prisiminimai yra sąmoningai aktyvuojami ir tuo pačiu metu taikoma bilateralinė stimuliacija (pvz., akių judesiai, garsinis ar taktilinis stimuliavimas). Šis derinys veikia kaip „perjungimo mechanizmas“, kuris keičia įprastą įstrigusio prisiminimo apdorojimą smegenyse.

Apdorojimo metu dažnai stebimi natūralūs perėjimai tarp skirtingų prisiminimų, asociacijų ar pojūčių. Tai rodo, kad smegenys aktyviai jungia susijusias patirties dalis į vientisą struktūrą.

Kai kuriems žmonėms emocinis palengvėjimas pasireiškia jau sesijos metu, tačiau stabilesnis ir gilesnis pokytis paprastai formuojasi palaipsniui, per kelis EMDR terapijos etapus.

Kam skirta EMDR terapija?

EMDR metodas yra itin veiksmingas ne tik dirbant su pavieniais sukrėtimais, bet ir sprendžiant įsisenėjusias, kasdienybę sunkinančias būsenas. Tai tinkama pagalba Potrauminio streso sutrikimui (PSS): Nuolatiniams praeities įvykių „blyksniams“ (flashbacks), košmarams ar įkyrioms mintims.

Panikos atakoms ir nerimo sutrikimui: Nevaldomui fiziniam ir emociniam nesaugumo jausmu, kurio priežastys atrodo sunkiai paaiškinamos.

Fobijoms ir specifinėms baimėms: nuo skrydžių baimės iki socialinio nerimo, kylančio iš ankstesnės neigiamos patirties.

Skausmingiems praradimams ir gedului.

Žemai savivertei: kai vidinis kritikas arba nuolatinis neadekvatumo jausmas neleidžia kurti sveikų santykių ar realizuoti savęs profesinėje veikloje.

Vaikystės traumoms: kai yra patirtas smurtas, apleistumas ar emocinis šaltumas, kuris net suaugus veikia priimamus sprendimus ir reakcijas.

Tiems, kurie jaučia, jog praeitis vis dar „dirba“ pogrindyje, eikvodama vidinius resursus ir neleisdama pilnavertiškai gyventi gyvenimo dabarties akimirkomis.

Kiek laiko procesas užtrunka?

EMDR terapijos trukmė yra individuali, tačiau ji pasižymi kur kas greitesniais rezultatais nei tradicinė psichoterapija. Dažniausiai teigiami pokyčiai pradedami jausti jau po kelių pirmųjų seansų. Vienkartinės traumos atveju (pavyzdžiui, po avarijos ar konkretaus sukrėtimo) rezultatui pasiekti gali užtekti 3–6 seansų.

Kompleksinių traumų atveju (pavyzdžiui, vaikystės patirtys, ilgalaikis toksiškas santykis) procesas gali trukti ilgiau, tačiau kiekvienas susitikimas tiesiogiai mažina emocinį krūvį, kol galiausiai pasiekiama visiška ramybė. Svarbiausia, kad pasiekti pokyčiai yra ilgalaikiai: smegenys ne tik „pamiršta“ skausmą, bet ir fiziologiškai persitvarko taip, kad senieji trigeriai nebeturi galios valdyti dabarties.

Kada EMDR nėra taikoma

EMDR paprastai nėra patartina, kai žmogus yra ūmios krizės būsenoje ir negali išbūti su stipriomis emocijomis ar prisiminimais.

Šis metodas netaikomas ir tuomet, kai yra sunkūs psichikos sutrikimai su ryškia dezorganizacija, pavyzdžiui, aktyvi psichozė, kai realybės suvokimas yra stipriai sutrikęs, taip pat esant nekontroliuojamiems disociacijos epizodams.

Atsargumas reikalingas ir esant sunkioms priklausomybėms, jei jos šiuo metu yra aktyvios ir trukdo stabiliai terapinei eigai.

Taip pat EMDR gali būti netinkamas arba laikinai nenaudojamas, jei žmogus neturi pakankamų emocinės savireguliacijos įgūdžių, reikalingų saugiai išbūti su intensyviais prisiminimais.

EMDR retai būna „visiškai netinkamas“ visam laikui. Dažniau jis atidedamas, kol sukuriamos sąlygos jį taikyti saugiai ir efektyviai.

Kodėl laikas negydo visų žaizdų?

Trauma nėra tai, kas nutiko tada. Trauma yra tai, kas liko įstrigę smegenyse dabar. Todėl net po daugelio metų tam tikri kvapai, garsai ar situacijos sukelia asociaciją ir reakciją, lyg įvykis kartojasi iš naujo. Smegenys tiesiog nepamiršta baimės.

Negatyvūs įsitikinimai

Kartais problema nėra situacijose, bet žmogaus įsitikinimuose apie save: „aš nepakankamas“, „manęs niekas nemyli“, „aš negaliu pasitikėti savimi“.

Šie įsitikinimai susiformuoja per patirtis, per santykius su kitais (dažniausiai artimiausiais), per situacijas, kurios kažkada buvo per sunkios. Tuomet jie pradeda veikti ne tik mintyse, bet ir kūne kaip pastovus vidinis įtampos ir nesaugumo jausmas. EMDR dirba būtent su tuo momentu, kuriame tai „užsifiksavo“. Kai prisiminimas yra pilnai apdorojamas, keičiasi ne tik tai, ką žmogus galvoja, bet ir jo savijauta. Ten, kur buvo: „aš negaliu“, „aš bejėgis“, „aš nesu vertas“ – atsiranda priešingi įsitikinimai surišti su vidiniu stabilumu, aiškiu savęs suvokimu ir natūraliu pasitikėjimu savo sugebėjimais ir saviverte, nes kai smegenys užbaigia tai, kas buvo neužbaigta, kūnas pagaliau leidžia gyventi toliau.

Giliausias pokytis prasideda ten, kur ilgą laiką buvo juntama stagnacija.